Dangus

Amerika, ką padarei su tau duotais talentais?

Pakylėtasis Mokytojas Sen Žermenas per Kim Michaels, 2022 metų spalio 09 d. Šis diktavimas buvo perduotas 2022 m. vebinare „Demokratijos prikėlimas“.


AŠ ESU Pakylėtasis Mokytojas Sen Žermenas. Norėčiau, kad mentališkai atsitrauktumėte nuo dabartinės situacijos pasaulyje, kad ir kokie jame vyktų konfliktai, kad ir ką matytumėte savo asmeniniuose gyvenimuose, kad ir ką matytumėte savo šalyje, savo lokalioje vietovėje, atsitraukite žingsnelį atgal. Mes dabar atsitrauksime žingsnelį atgal ir pažvelgsime į bendrą demokratinių šalių pasaulyje paveikslą. Mes pažvelgsime į istoriją ir kaip demokratija įsipaišo į istorinį procesą, kurį galite matyti. Sakiau, kad kas laiku užplaukia ant vilnies, pasiekia laimę, bet kas pavėluoja, patiria nesėkmę. Egzistuoja tam tikri ciklai. Labai mažai žmonių yra su tuo susiderinę. Kai kurie yra, tačiau labai mažai žmonių suvokė, kad visada egzistavo ciklai. Tai nėra kažkas, kas būtų panašu į įprastinį ciklą, tokį kaip metų laikai, kurie keičiasi reguliariais intervalais. Tai nėra kažkas, ką galite išskaityti astrologijoje, kur planetų judėjimas nulemtų civilizacijos kursą. Tai yra daug subtiliau.

Ciklai istoriniame procese

Kaip jau užsiminiau, kai yra paleidžiama nauja idėja, tai yra galimybė žmonėms arba priimti idėją, arba jai priešintis, ją atmesti, ją ignoruoti, tad taip pat yra ir su demokratija. 1776 metai daugelio žmonių yra laikomi šiuolaikinės demokratijos eros pradžia, tačiau demokratija iš tiesų prasidėjo anksčiau. Ji prasidėjo nuo renesanso, kuomet mokslas metė iššūkį katalikų doktrinoms, nuo reformacijos ir šio visiškai naujo vystymosi, kuris pradėjo naują istorijos ciklą. Kaip jau anksčiau sakiau, kažkokio naujo dalyko atnešimas, pavyzdžiui, automobilio, reikalauja daug individualių išradimų. Norint atnešti tokį dalyką kaip demokratiją, reikia, kad daug individualių idėjų būtų apjungtos drauge, kuomet jos galėtų būti įgyvendintos fiziniame lygmenyje.

Demokratija iš tiesų prasidėjo senovės Atėnuose, tačiau ji netgi prasidėjo dar anksčiau kitose pasaulio dalyse, nuo tam tikrų idėjų, tam tikrų filosofų, tarp kurių buvo ir graikų filosofai, tačiau ir Rytų filosofai, net ir Buda tam tikra prasme prisidėjo prie šio proceso, atvedusio prie demokratijos susiformavimo, kaip prie to prisidėjo ir Jėzus. Žinoma, Konfucijus, Lao Dzė ir kiti filosofai taip pat atnešė savo indėlį, idėjas, kurios laipsniškai, labai laipsniškai sukūrė tam tikrą momentumą, tam tikrą pamatą. Tačiau iš tiesų galime sakyti, kad 1776 metais demokratijos materializavimo procesas Žemėje peržengė ribą į fizinę karaliją, į materialią oktavą, ir tai inauguravo tam tikrą ciklą. Ir tuomet vyko procesas, kuris buvo aprašytas Jėzaus palyginime apie talentus – tarnams buvo duoti talentai ir klausimas buvo, ar jie juos padaugins, ar užkas juos į žemę. Todėl demokratijos persilaužimas į fizinę plotmę buvo talento žmonėms Žemėje suteikimas, ir klausimas yra toks: „Ką jie su juo padarė? Ar jie jį padaugino, ar užkasė žemėje?“

Matote kai kurias šalis, kurios buvo įkūnijusios demokratiją kurį laiką, o tuomet ją prarado, kadangi buvo užvaldytos diktatoriaus, kaip, pavyzdžiui, tai nutiko su Vokietija XX-ojo amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje. Matote, kaip Rusija nesugebėjo pereiti iš caristinės imperijos į kokią nors demokratijos formą, vietoj to pavirsdama komunistine imperija – diktatūra. Po Sovietų Sąjungos žlugimo matėte, kaip Rusijos žmonės gavo dar vieną galimybę priimti demokratiją, bet vietoj to leido Putinui visa tai sugriauti. Jūs, žinoma, matėte tai daugelyje kitų šalių, kurios eksperimentavo su demokratija, bet taip ir nesugebėjo jos ilgesnį laiką išsaugoti.

Tad tuo noriu atkreipti jūsų dėmesį, kad 1776 metais prasidėjo naujas ciklas. Naujas ciklas prasidėjo fiziniame lygmenyje ir šis ciklas tęsis kurį laiką. Jam bus leidžiama eiti savo kursu. Mes, pakylėtieji mokytojai, paleidžiame tam tikras energijas, tam tikras idėjas, ir kai jau jos yra paleistos, mes iš tiesų, kaip yra aprašyta Jėzaus palyginime, pasišaliname ir leidžiame žmonėms daryti su mūsų paleidimu ką tik jie nori. Tačiau ateis diena, kai mes grįšime ir ateis atsiskaitymo diena. Ką padarėte su talentais, kurie jums buvo duoti? Tai neįvyksta tuo pačiu metu visoms šalims, nes suvokiame, kad šalys buvo skirtinguose lygmenyse 1776 metais ir jos turi skirtingus kolektyvinės sąmonės lygius, tad tai neįvyksta tuo pačiu metu. Tačiau tai iš tiesų kažkuriuo metu įvyksta. Tai nebūtinai yra fiksuota diena, tačiau ateina momentas, kai mes turime pasakyti: „Amerika dabar turėjo galimybę daryti ką tiktai norėjo su demokratija, ir dabar atėjo laikas įvertinti, ką jie padarė. Ar jie padaugino talentus? Ar jie užkasė juos žemėje? Kas įvyko?“ Taip pat, žinoma, yra ir su daugeliu kitų šiuolaikinių demokratijų, kurios demokratiją turėjo ilgą laiką. Ką jie su ja padarė? Mano tikslas čia yra leisti jums susidaryti bent kažkokį supratimą, kokius įvertinimus mes atliekame pakylėtajame lygmenyje.

Demokratijos ciklo iššūkiai

Mes jums davėme daug mokymų, net ir savo ankstesnėje konferencijoje apie demokratiją ir Kristiškumą, apie žmonijos augimą. Yra būtina, kad demokratijos augtų savo žmogiškumo atpažinime. Kad jos augintų savo pripažinimą, jog visi žmonės yra verti lygaus elgesio, lygių galimybių, ir demokratija privalo apsaugoti savo piliečius nuo elito išnaudojimo, kurį galima matyti per visą istoriją kaip šį nuolatinį norą išnaudoti populiaciją. Kai į tai žiūrime, matome, kad kai kurios šalys Europoje ganėtinai neblogai išnaudojo demokratijos teikiamas galimybes. Jos įkūnijo aukštą socialinio sąmoningumo lygmenį, kuris pasireiškia tuo, kad tose šalyse nėra leidžiama nedideliam elitui dominuoti ir išnaudoti populiaciją, bent jau ne tiek, kiek tai vyksta kitose šalyse. Mes matome tam tikrą šios socialinės atsakomybės įkūnijimą, pavyzdžiui, visuomeninės sveikatos priežiūros srityje, kuomet visuomenė nenori, kad žmonės mirtų gatvėse dėl to, kad neišgali nueiti pas gydytoją.

Nesakau, kad šioms šalims jau nebėra kur progresuoti ir kad jos negalėtų padaryti didesnio progreso. Tačiau žvelgiant visos planetos mastu, jos gerai tai išnaudojo, jos padaugino talentus ir pajudėjo į priekį. Amerika, žinoma, nėra tame pačiame lygmenyje kaip, pavyzdžiui, Skandinavijos šalys. Joje dar nebuvo įkūnytas, kaip jau ne kartą apie tai kalbėjome, tas socialinis sąmoningumas, tas jausmas, kad mes sėdime vienoje valtyje. Vietoj to Amerikos žmonės leidosi suskaldomi valdžios elito. Jie leidosi išnaudojami valdžios elito nuo XX-ojo amžiaus aštuntojo dešimtmečio iki dabar, kaip tai buvo aprašyta tame tyrime apie pajamų nelygybę. Todėl matote, kad nutinka taip, kai baigiasi tam tikros galimybės ciklas ir iš jūsų yra pareikalaujama atsiskaityti, ką jūs nuveikėte su šia galimybe, tai, žinoma, nėra kažkas, kas vyksta viešai, fiziškai. Nėra taip, kad mes galime fiziškai pasirodyti žmonėms ir sakyti, kad štai ką mes čia matome, štai kur jūs galite patobulėti.

Tai vyksta mums iš pakylėtosios karalijos paleidžiant tam tikras energijas. Mes tai darėme nuo pat AŠ ESU judėjimo pradžios XX-ojo amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje per savo remiamus pasiuntinius. Mes tai darėme keletą metų per šį pasiuntinį ir per jus, kurie esate mūsų mokiniai, ar tai Amerikoje, ar kitur, tai vyksta ne tik per mūsų konferencijas, bet taip pat ir per mūsų konferencijas. Mes paleidžiame šias energijas, ir energijos nueina į kolektyvinę sąmonę, ir jos, taip sakant, verčia žmones reaguoti. Jos neverčia jų reaguoti konkrečiu būdu, tačiau jos verčia juos reaguoti. Tai, kaip jau anksčiau kalbėjome, yra teisėta Laisvos Valios Įstatymo ribose. Būtent dėl to Kristus gali nusileisti į Žemę, nes jis priverčia žmones reaguoti. Ar jie priims Kristų, ar atstums Kristų? Mes turime teisę priversti žmones reaguoti. Jie, žinoma, nežino šito sąmoningai, tad jie dažnai reaguoja pasąmoningame lygmenyje, ir tai, žinoma, tuomet persilieja į fizinį lygmenį.

Koncentravimasis į materialinę gerovę

Jeigu bendrai pažvelgsite į demokratijas, pamatysite, kad buvo laikai, kai buvo ištisa karta žmonių, kurie užaugo skurde, jie neturėjo labai daug galimybių savo visuomenėje įgyti išsilavinimą, pasiekti aukštesnę poziciją savo darbe. Jeigu gimdavo darbininkų klasėje, jie ir nugyvendavo visą savo gyvenimą darbininkų klasėje. Tai buvo galima matyti daugelyje šalių XX-ojo amžiaus pradžioje, iki pat ketvirtojo ir penktojo dešimtmečių. Matėte Amerikoje, kaip didžioji depresija privertė daugybę žmonių likti žemame pragyvenimo lygyje. Tačiau taip pat matėte, kad po antrojo pasaulinio karo daugelis šalių turėjo augančią ekonomiką, kuri darbininkus iškėlė į daug aukštesnį pragyvenimo lygį, ir ta karta žmonių pažinojo kontrastą tarp skurdo, kuris buvo prieš tai, ir reliatyvios gausos, kurią jie turėjo dabar, ir jie vertino šį progresą, kuris buvo padarytas.

Visa tai buvo teisėta. Kai žvelgiate į šias demokratijas, matote, kad joms buvo absoliučiai būtina kurį laiką koncentruotis į žmonių materialaus pragyvenimo lygio kėlimą. Tai buvo talentų dauginimas. Tačiau nuo to laiko nutiko taip, kad daugelyje šalių, tarp jų ir Jungtinėse Valstijose bei Europos šalyse, dabar yra taip, kad jose užaugo nauja karta demokratijoje, ji užaugo daug aukštesniame gausos lygyje, ir jie neturi to kontrasto, bent jau ne savo asmeninėje patirtyje. Jie žino, jeigu netingi į tai pažvelgti, kad egzistuoja kitos šalys, kuriose žmonės neturi to, ką turi jie, tačiau dauguma jų nesivargina į tai pažvelgti. Visas jų dėmesys yra sutelktas į savo asmeninį gyvenimą.

Pakilimas į naują viziją

Mes dabar matome, kad buvo tam tikras laikotarpis, kai visas dėmesys buvo sutelktas į materialius dalykus, tačiau iš tiesų nėra svarbu, kur buvo sutelktas dėmesys. Svarbiausia buvo tai, kad žmonės turėjo tikslą. Visuomenės turėjo tikslą. Jos judėjo link kažko, o nuo to laiko įvyko taip, kad šis tikslas buvo pasiektas ir tuomet įvyko tam tikras atoslūgis. Pavyzdžiui, matote, kad yra atletų, kurie treniravosi ketverius metus ar dar ilgiau, kad galėtų dalyvauti Olimpinėse žaidynėse ir laimėti aukso medalį tam tikrame sporte. Jie atideda į šalį savo įprastinį gyvenimą, daug ką paaukoja, stengdamiesi kuo labiau patobulėti, nes jų tikslas yra laimėti aukso medalį. Tad štai šis atletas nuvyksta į Olimpines žaidynes, laimi aukso medalį ir iš pradžių jis labai džiaugiasi ir jaučia euforiją, tačiau tuomet, kai ceremonija baigiasi ir jis yra paliekamas vienas, staiga ima jausti: „O ką darysiu dabar? Ką man daryti su savo gyvenimu? Pasiekiau savo tikslą. Ką man daryti?“ Tai nutiko demokratinėse šalyse. Vyko šis judesys kolektyvinėje sąmonėje: „Ką mums dabar daryti? Mes pasiekėme daugiau nei mūsų tėvai galėjo svajoti. Ką mums daryti?“

Mes jau anksčiau sakėme, kad, žinoma, tikrasis tikslas yra, po to kai pasiekiate materialinę gausą, stengtis pasiekti psichologinę gerovę, psichologinę gausą, tačiau dauguma šalių, tiesą sakant, nė viena šalis, dar neatliko šio perėjimo. Todėl daugumoje demokratijų matote šį klausimą: „Kas dabar? Ką mums daryti? Nėra jokio aiškaus tikslo, nėra jokios aiškios vizijos, ką turėtume daryti.“ Na ir dabar, iš dalies taip yra dėl to, kad laikotarpyje, apie kurį kalbėjau, demokratijos taip pat buvo priverstos susidurti iš pradžių su nacizmu, o tuomet su komunizmu Šaltajame Kare, tad egzistavo šis išorinio priešo pojūtis. Ir taip pat, kaip jau kalbėjome, Sovietų Sąjungai žlugus daugelis Amerikoje susimąstė: „O kas dabar?“ Tada įvyko rugsėjo 11-oji, bet net ir tai galiausiai nunyko, tad: „Ką mums dabar daryti?“

Matote, noriu atkreipti jūsų dėmesį, kad čia egzistuoja tam tikra apatija, kurį įslinko į demokratines šalis. Kitaip tariant, jos turėjo tikslą, jos dirbo link šio tikslo, ir nėra taip labai svarbu, koks buvo tikslas, tačiau jos turėjo tikslą. Tol, kol jos link jo dirbo, turėdamos pasiryžimą save transcenduoti, kad labiau priartėtų prie šio tikslo, jos daugino talentus. Tačiau kai įžengiate į šią „ką mums dabar daryti“ būseną, jūs iš tiesų nebedauginate talentų, bent jau ne tiek, kiek galėtumėte, kadangi nebeturite aiškaus tikslo, nebeturite aiškios krypties. Status quo, komfortiško materialaus gyvenimo būdo išsaugojimas nėra tikslas. Jums nėra būtina padauginti talentus, kad tai padarytumėte.

Matote, kad pirmoji demokratijos fazė buvo, kai demokratija gynėsi nuo išorinio priešo ir siekė įveikti skurdo būseną, kuri egzistavo demokratinių šalių sukūrimo momentu, egzistavo nelygybė, ir buvo siekiama visiems įgyti padorų pragyvenimo lygį, ir tai buvo reikalingas etapas ir tai buvo aiškus tikslas. Tačiau kitas etapas, žinoma, yra pakilti į naują tikslą, naują viziją. Būtent to demokratinės šalys nepadarė, tarp jų ir pačios pažangiausios iš jų, kaip Skandinavijos šalys, kurios vis dar tebemano, kad gero pragyvenimo lygio išlaikymas yra vienintelis dalykas, kurio galime siekti, ir tas gausos lygmuo, kurį mes turime, iš tiesų yra pakankamas. Šis jausmas dar nebuvo pasiektas didžiosios daugumos Amerikos žmonių, bet jį iš tiesų pasiekė didelė vidurinė klasės dalis, jie pasiekė šią būseną, kurioje yra patenkinti savo gyvenimu – ar bent jau buvo kurį laiką juo patenkinti.

Yra sakoma, kad stygius yra išradimo motina. Tačiau pasitenkinimas yra išradimo priešingybė. Nes kai esate patenkinti, argi turite poreikį išradinėti? Kam tuomet bereikia save transcenduoti? Jūs tiesiog mėgaujatės tuo, ką turite, ir siekiate įgyti daugiau to, ką turite. Norite turėti du automobilius vietoj vieno. Norite turėti didesnį automobilį. Norite turėti didesnį namą. Norite vykti atostogų į užsienį. Norite ne tik neatsilikti nuo kaimynų, norite pralenkti kaimynus. Matote šį statuso simbolių siekimą. Tačiau taip pat galite matyti, jeigu pažvelgtumėte atidžiau, kad tai iš tiesų nė vieno nepatenkina. Gali būti žmonių, kurie, galėtume sakyti, kurį laiką gauna pramogą, siekdami šių materialių dalykų, tačiau jų tai nepatenkina, nes jie ieško kažko daugiau. Jie nežino, kas tai yra. O kodėl jie nežino, kas tai yra? Todėl, kad nei krikščionybė, nei mokslinis materializmas nesuteikė jiems to tikslo pojūčio, ko turėtumėte siekti kaip žmogiška būtybė, kai jau visi jūsų materialiniai poreikiai yra patenkinti, ar bent jau kai yra patenkinti dauguma šių poreikių.

Ir ką jums dabar daryti? Matote, mes dabar praėjome šį ciklą, kuriame demokratijos idealiame scenarijuje jau turėjo būti palypėjusios į aukštesnę viziją. „Be vizijos žmonės pražus“. Tačiau jie taip pat gali pražūti turėdami neišbaigtą viziją, dualistinę viziją. Sekantis žingsnis, kuris iš tiesų yra būtinas demokratijos prisikėlimui, yra naujos vizijos atsiradimas: „Ką mums dabar daryti? A, štai ką mes dabar darysime.“ Ir tai yra, kaip jau anksčiau kalbėjome, šis jausmas, kad turime siekti psichologinės gerovės ir žmonių vientisumo bei išgijimo. Mes, žinoma, kalbėjome, kad daugelis žmonių savo ankstesniuose gyvenimuose dalyvavo karuose, kuriuos matėte vykstant per pastarąjį šimtmetį, jie juose patyrė didelę traumą, kurią su savimi nešasi, ir būtų labai naudinga ne tik žmonėms, bet ir šių žmonių šalims, kad jie išsigydytų iš tos psichologijos.

Koncentravimosi į save transcendavimas

Tad toks yra tikslas. Tačiau yra kažkas dar ir už jo. Nes kas įvyksta kelyje į Kristiškumą? Egzistuoja pakopa, kaip mes aprašėme savo kurse, Maha Čohanas ir septyni čohanai, kuomet jums reikia koncentruotis į savo asmeninį augimą. Jūs, taip sakant, keliate save virš masinės sąmonės. Tam tikra prasme, galėtume sakyti, kad demokratinės šalys ne vieną dešimtmetį buvo šiame kelyje, koncentruodamos dėmesį į save, į savo pačių augimą, į savęs iškėlimą virš masinės sąmonės – diktatūrų, fašistų, nacių, komunistų ir taip toliau sąmonės, arabų šalių ir visų kitų šalių, kuriose žmonės buvo įstrigę ir neturėjo laisvės, sąmonės. Demokratinės šalys turėjo save iškelti virš viso to, kad galėtų įkūnyti aukštesnį laisvės laipsnį nei kolektyvinė planetos sąmonė turėjo tuo metu. Vėlgi, viskas su tuo yra tvarkoje.

Bet tuomet 96 lygmenyje privalote pereiti šį sprendimo priėmimo procesą. Ar ir toliau dėmesį koncentruosite į save? O gal imsite koncentruotis į visumos kėlimą aukštyn? Ar pažvelgsite už savo ribų? Ar suvoksite kažkokią aukštesnę viziją, kažkokį aukštesnį tikslą ir ar pasakysite: „Ką galėčiau padaryti dėl kitų?“ Ir, žinoma, dauguma demokratinių šalių padarė progresą šioje srityje, jūs tai matote iš to, kaip jos padeda kitoms šalims, mažiau išsivysčiusioms šalims. Matote tai pasireiškiant daugeliu skirtingų būdų. Progresas buvo padarytas. Tačiau šis progresas nebuvo toks, koks galėjo būti, jis nepasiekė to lygmens, kurį galėjo pasiekti. Nes vis dar tebėra taip, kad demokratinės šalys funkcionavo su šia vizija, šiuo tikslu, kuo jos galėtų būti, ką jos galėtų pasiekti, ką būtų įmanoma pasiekti, kas yra įmanoma pasaulyje. Jos pasiekė tam tikrą lygmenį, kuriame pradėjo rūpintis ne vien savimi, ir jos tarė: „Na, tai yra mūsų prievolė. Tai yra, tam tikra prasme, mūsų pareiga pasinaudoti savo progresu, padedant kitoms šalims pakilti į tą patį lygmenį.“

Aukštesnio Žemės potencialo vizijos suvokimas

Viskas su tuo, žinoma, yra gerai, tačiau egzistuoja aukštesnis lygmuo, ir būtent į jį reikia pakilti šalims, kad demokratija galėtų būti prikelta į aukštesnę pakopą. Ir tai yra būtinybė suvokti aukštesnio Žemės potencialo viziją. Žmonėms iš esmės reikia pradėti suvokti mano aukso amžiaus viziją. Jiems nereikia pripažinti to sąmoningai, jiems nereikia sakyti: „A, tenai aukštai egzistuoja tokia būtybė, vadinama Sen Žermenu, ir jis turi aukso amžiaus viziją. Mes pradėsime stengtis ją įgyvendinti.“ Tačiau jiems reikia pradėti suvokti šias idėjas, kad egzistuoja aukštesnis potencialas nei bet kuri demokratinė šalis yra iki šiol įkūnijusi. Ir šis potencialas yra įkūnyti pasaulį, kuris visais atžvilgiais būtų nepalyginamai aukštesniame lygmenyje negu tai, ką matote šiuolaikinėje civilizacijoje.

Kitaip tariant, demokratijoms reikia įveikti šį jausmą, kad visa šiuolaikinė civilizacija pasiekė kažkokią viršūnę, kažkokią aukštumą, virš kurios ji daugiau nebegali pakilti. Juk, šiaip ar taip, užtrunka daug laiko užkopti į Everesto kalną, bet kai jau esate viršūnėje, kur dar aukščiau galėtumėte kopti? Egzistuoja tendencija galvoti, kad: „Ką gi dar būtų galima pasiekti?“ Tačiau kaip mėginau daug, daug kartų paaiškinti, egzistuoja daug aukštesnis potencialas. Egzistuoja daug didesnė gausa, kuri yra įmanoma, negu matote šiandien – daug aukštesnis gausos lygis. Egzistuoja daug aukštesnio lygmens technologija. Egzistuoja daug aukštesnis lygmuo, kuriame galėtumėte turėti ne jėga paremtus energijos šaltinius ir todėl galėtumėte turėti tai, kas valdžios elito išjuokiamai buvo vadinama laisva energija. Tačiau laisva ji yra todėl, kad neprivalote mokėti valdžios elitui, kad ją gautumėte.

Egzistuoja daug aukštesni žmogiškumo lygmenys, daug aukštesni individualios gerovės, psichologinės gerovės lygmenys nei tai, kas yra įkūnyta šiandien. Kitaip tariant, galite pažvelgti į praeitį prieš 100 metų ir sakyti: „Jeigu paimtumėte darbininkų klasės žmogų, gyvenusi 20-ojo amžiaus pradžioje, kuris dirbdavo 10 valandų per dieną purviną darbą gamykloje – ar galėtumėte jam pasakyti, koks gyvenimas bus 2022 metais jo šalyje? Ar jis būtų jumis patikėjęs? Greičiausiai jis jumis nepatikėtų – jis nebūtų sugebėjęs suvokti tos vizijos.“ Tad tuo noriu pasakyti, kad dauguma žmonių šiandien taip pat nesugeba pažvelgti už to, kas šiandien yra įkūnyta, ir suvokti vizijos, kad yra daug daugiau, kas gali būti įkūnyta. Ir būtent tai turi įvykti.

Pakilimas į aukštesnį tarnystės lygmenį

Jūs, pakylėtųjų mokytojų mokiniai, galite daug padaryti, kad tai paskatintumėte, galite išsakyti prašymus, laikytis vizijos, kaip sakome. Tačiau taip pat galite pažvelgti į savo pačių psichologiją. Ryžkitės ištirti, kokius turite blokus, kokias turite atskirąsias savastis, kurios jus verčia galvoti: „A, bet ar tikrai tai gali būti įgyvendinta? Ar tikrai tai yra įmanoma? O gal tai tėra kažkokia utopija, apie kurią kalba Sen Žermenas?“ Pamatysite, kad egzistuoja savastys, kurios priešinasi daug aukštesnės vizijos nei turite dabar įkūnijimui. Tai yra kelio į Kristiškumą dalis. Egzistuoja tam tikri momentai kelyje, kai galite pažvelgti atgal, ir šis pasiuntinys per šį procesą ėjo jau keletą metų, ir tarti: „Na, juk iš tiesų padariau progresą lyginant su tuo, kur buvau, kai pradėjau eiti keliu prieš tuos daugybę metų. Bet ar gali būti dar daugiau? Argi neegzistuoja dar aukštesnis lygmuo? Argi neegzistuoja aukštesnis tarnystės lygmuo, į kurį galėčiau pakilti? Ir kaip man tai padaryti? Ką turiu įveikti savo psichologijoje, kad galėčiau pakilti į tą aukštesnį lygmenį?“ Ir jūs visi su tuo susiduriate tam tikrais momentais.

Vėlgi, egzistuoja ciklai. Atrandate pakylėtųjų mokytojų mokymą. Tam tikra prasme, prasideda vienas ciklas. Ką jūs su juo darysite? Ar padauginsite talentus, kurie jums buvo duoti? Ką darysite? Ir tuomet turite tikslą, link kurio dirbate, kurį galite suvokti, kai pirmą kartą atrandate kelią. Bet tuomet ateina momentas, kai pasiekiate šį tikslą, tačiau tada galite pažvelgti aukščiau, į kito lygmens viziją, koks yra sekantis tikslas? Nėra taip, kad turėtumėte jaustis nepatenkinti savimi. Nesakau, kad demokratinės šalys turėtų būti nepatenkintos savimi. Bet ar galite pagauti tą aukštesnę viziją? Jeigu jūs, pakylėtųjų mokytojų mokiniai, negalite to padaryti, kaip galite tikėtis, kad žmonės jūsų šalyje sugebės tai padaryti? Tad ryžkitės pažvelgti į save, ryžkitės su tuo dirbti, priimdami, kad yra įmanoma kažkas daugiau, tiek jums patiems, bet, visų pirma, visuomenei. Nebūkite tais, kurie priešinasi progresui, būkite tais, kurie jį priima.

Plačiai paplitęs nepasitenkinimas demokratinėse šalyse

Grįžkime prie šalių. Egzistuoja ciklas, kuris dabar apėjo pilną ratą. Vyksta procesas, per kurį žmonės demokratinėse šalyse susiduria su šia būtinybe pakilti aukščiau, jie susiduria su būtinybe įvertinti tai, ką pasiekė. O kadangi jie sąmoningai šito nesuvokia – jeigu tai suvoktų, jiems tai būtų daug lengviau – tačiau kadangi sąmoningai šito nesuvokia, jie reaguoja pasąmoningai. Jie reaguoja nesuprasdami, kodėl reaguoja, ir tai yra kažkas, kas jau kurį laiką kaupėsi. Tačiau šitai, žinoma, dar labiau sustiprino koronos pandemija ir ekonominės veiklos sustabdymas, o dabar dar ir kylančios energijos kainos, karo grėsmė ir taip toliau.

Tad beveik universaliai demokratinėse šalyse matote augantį nepasitenkinimą. Žmonės yra nepatenkinti, tačiau jie nesupranta kodėl. Klausimas yra, kaip tai yra išreiškiama? Ir čia matote, kad kiekviena šalis turi tam tikrą kolektyvinę sąmonę, ji turi tam tikrą mentalitetą, tam tikrą psichologiją, kuri verčia tai išreikšti skirtingais būdais. Kai kurios šalys nepripažįsta, kad yra nepatenkintos. Danijoje, kaip šis pasiuntinys puikiai žino, nėra plačiai paplitusio pripažinimo apie šį augantį nepasitenkinimą. Žmonės vis dar apsimetinėja, kad yra patenkinti savo gyvenimu ir kad viskas klostosi gerai. Ir vis dėlto, matote tam tikrą sumaištį politinėje arenoje, ir tik laiko klausimas, kada žmonės pripažins, jog reikalingi pokyčiai.

Anglijoje matėte tai pasireiškiant per pasitraukimą iš ES. Tai paskatino augantis nepasitenkinimas, ir jie nesugebėjo suprasti, iš kur šitai ateina. Jie nesuprato, kad būtent jų pačių atsisakymas transcenduoti save – jų žvalgymasis į praeitį, buvimas tradiciškais, norėjimas kabintis į tradicijas, norėjimas laikytis įsikibus senųjų įvaizdžių apie Anglijos didybę, būtent tai sukūrė nepasitenkinimą, nes jie savęs netranscendavo. Vietoj to, jie visa tai išliejo ant ES, sakydami, kad ES yra jų problemų priežastis ir viskas pasikeis, kai jie pasitrauks iš ES. Jie įveiks savo nepasitenkinimą. Tačiau, žinoma, jų nepasitenkinimas niekur nedingo, kadangi jis nėra sukeltas išorinių sąlygų, jo priežastys yra psichologinės, vidinės sąlygos.

Na o dabar pažvelkite į Jungtines Valstijas, kuriose turite pripažinti, jeigu ryšitės pažvelgti į tai objektyviai, kad priešingai daugumai šalių Europoje, Jungtinės Valstijos turi daug didesnį polinkį į smurtą. Kodėl matote tiek daug šaudynių Amerikoje ir žymiai mažiau Europoje? Todėl, kad Amerikos žmonės turi didesnį polinkį išreikšti savo nepasitenkinimą, savo pyktį per smurtą. Matote tai daugelyje kitų aspektų Amerikoje, kur egzistuoja ši tendencija išreikšti tai fiziškai, labai supykti, projektuojant, kad kažkas kitas yra dėl to kaltas, ir tuomet imtis veiksmų, kuriais naudojate smurtą ir prievartą prieš tuos kitus žmones.

Vėlgi, mes suprantame, kad šis bendras nepasitenkinimas augo Amerikos žmonėse prieš 2016 metus. Suprantame, kad Obamos administracija buvo valdžioje aštuonerius metus. Jie iš tiesų to nesprendė, ir todėl žmonės norėjo pokyčių, ir tuomet atėjo Donaldas Trampas, jis užuodė šį nepasitenkinimą ir turėjo būtent tokią psichologiją, kuri buvo reikalinga pasinaudoti šiuo nepasitenkinimu ir duoti žmonėms atpirkimo ožį, į kurį jie galėtų nukreipti savo pyktį. Tad jis buvo išrinktas, buvo ne visų amerikiečių prezidentu, o tiktai tų, kurie jį palaikė, visus kitus jis pavadino atpirkimo ožiais, ir būtent dėl to žmonės tuomet užkibo ant jo melo apie suklastotus rinkimus, nors iš pradžių beveik niekas tuo netikėjo. Beveik niekas tarp jo rėmėjų netikėjo, kad rinkimai buvo pavogti. Tačiau jie tuomet buvo tuo įtikinti, nes tai jiems leido toliau turėti atpirkimo ožį – projektuoti, kad tai yra kažkieno kito kaltė. Tai iš tiesų yra dalykas, kurį amerikiečiams reikia transcenduoti, kad demokratija galėtų būti prikelta Amerikoje, ir tik po to galės atsirasti aukštesnė vizija – kad mes iš tiesų turime tikslą Amerikoje, kad yra kažkas – aukštesnis visuomenės lygmuo, kurį galime įkūnyti Amerikoje, kad turime potencialą, daug aukštesnį potencialą, nei yra įkūnyta šiuo metu. Taip pat egzistuoja daug aukštesnis gausos lygmuo visiems žmonėms Amerikoje, bet jį bus įmanoma pasiekti tik tuomet, kai nebeleisime valdžios elitui vogti žmonių pinigų.

Svajonė apie pasaulį išgelbėjantį superherojų

Na ir dabar, egzistuoja dar vienas Amerikos psichologijos aspektas, apie kurį noriu pakalbėti. Egzistuoja koncepcija, kurią pirmą kartą išvydote komiksų knygose Amerikoje XX-ojo amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, o vėliau taip pat pradėjote matyti ir filmuose. Ir tai yra koncepcija, kurios iš tiesų nerandate daugumoje kitų šalių, nors, žinoma, šią koncepciją Holivudas eksportavo į kitas šalis ir daugelis žmonių pasaulyje žiūrėjo šiuos filmus. Ši koncepcija yra superherojaus koncepcija, kažkokį antgamtinį gebėjimą turinčio superherojaus, kuris gali ateiti ir kovoti su blogiukais, laimėti prieš juos ir viską sutvarkyti – visus išgelbėti, išgelbėti šalį, išgelbėti planetą.

Taip pat matote daugelyje kitų filmų, kuriuose matote herojų, dažnai didvyriu nenorintį būti herojų, kuris iš pradžių susiduria su smurtu, ir kiti žmonės susiduria su blogų žmonių smurtu, ir galiausiai nusprendžia kažko imtis, ir jis pagriebia ginklą ir ima šaudyti. Mes jau anksčiau apie tai kalbėjome, tačiau noriu dar kartą apie tai pakalbėti, nes, vėlgi, tai yra taip tampriai susiję su Trampo prezidentavimu, per kurį Trampas save pristatė kaip superherojų, kaip geriausią pasaulio biznismeną, galintį išgelbėti pasaulį. Ir tai atsišaukė su tais, kurie buvo nepatenkinti, kurie nesuprato, kodėl jie yra nepatenkinti, kurie net nenorėjo mąstyti, kad kažkas gali būti jų pačių sąmonėje, kas kelia šį nepasitenkinimą. Ir štai jiems buvo duotas atpirkimo ožys, į kurį jie galėjo nukreipti savo pyktį, ir štai čia buvo didvyris, kuris pažadėjo juos išgelbėti, ir žmonės buvo to apakinti, jie buvo įtraukti į šį sūkurį, ir dabar jūs matote viso to rezultatą. Ar šie žmonės yra nors kiek mažiau nepatenkinti šiandien nei buvo tada, kai buvo išrinktas Trampas?

Užduokime kitą klausimą. Ar jų nepasitenkinimo lygis nors kiek sumažėjo po ketverių Trampo prezidentavimo metų? Daugumai jis nesumažėjo, kadangi Trampas nėra superherojus, dėl tos paprastos priežasties, kad Konstitucija iš tiesų užtikrina, jog prezidentas niekada negalėtų tapti superherojumi, kadangi ji neleidžia jam tapti diktatoriumi. Ji apriboja prezidento galias. Trampas davė pažadą, kad būtų išrinktas, bet ar jis turėjo bent menkiausią šansą kada nors išpildyti šį pažadą, tad kaip gi žmonės galėjo įveikti savo nepasitenkinimą? Bet tuomet Trampas sugebėjo atitraukti jų dėmesį su visa šia idėja apie pavogtus rinkimus. Ir dabar jie rado priežastį savo nepasitenkinimui, ir tai buvo, kad Trampui nebuvo leista toliau būti prezidentu. Ir dabar jie ir vėl gavo kažką, į ką galėjo nukreipti savo pyktį.

Amerikiečiai turi nustoti ieškoti atpirkimo ožių

Ironija čia, vėlgi, yra tokia, kaip Jėzus paaiškino, jog daugelis šių žmonių save laiko krikščioniais. Kokia iš tiesų yra buvimo krikščioniu realybė? Tai yra, kad ryžtatės daryti tai, ką sakė Kristus, be visų kitų dalykų, ryžtatės ieškoti rąsto savo akyje, užuot ieškoję krislo kitų akyse. Na, ką žmonės daro ieškodami atpirkimo ožių? Jie išdidina krislą savo brolių akyse iki rąsto dydžio ir tuomet įtikina save, kad nors galbūt jie ir turi krislą savo akyje, šis krislas yra visiškas niekis, lyginant su rąstu kitų žmonių akyse. Todėl prieš kitus žmones reikia naudoti prievartą. Tai, žinoma, yra visiškai nekrikščioniška, anti-krikščioniška, tiems, kurie bent kiek suvokia, kokia yra esminė Kristaus žinia. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad niekada neįveiksite savo jaučiamo nepasitenkinimo, kol projektuosite į išorę, kad jūsų nepasitenkinimo priežastis yra jūsų išorėje. Negalėsite iš to ištrūkti. Būsite įstrigę psichologinėje smegduobėje, užburtame rate. Neturėsite išėjimo, kol projektuosite į išorę. Vienintelė išeitis yra eiti vidun, pažvelgti į save ir tarti: „Kas mano paties psichologijoje verčia mane pykti ir jausti nepasitenkinimą, ir skatina pasiduoti smurtui?“

Na ir dabar, galite matyti, kad kai kurie iš žmonių, kurie šturmavo Kapitolijaus pastatą sausio 6-ąją, iš tiesų tai padarė. Kol kas ne visi, bet kai kurie tai padarė. Tarsi šis įvykis būtų juos supurtęs ir ištraukęs iš jų proto būsenos, kurioje jie buvo iki tol, ir jie nustojo žiūrėti į išorę, pažvelgė į save ir suvokė: „Nuėjau per toli, praradau pusiausvyrą – kas įvyko?“ Ir būtent tai turi įvykti dešimtims milijonų, šimtams milijonų žmonių Amerikoje, kad jie įgytų supratimą, jog turi liautis projektuoti į išorę. Jiems reikia pasakyti: „Ką galiu pakeisti savyje, kad galėčiau geriau pasijausti dėl savęs, nei šiuo metu jaučiuosi? Nes pykčio jausmas, nepasitenkinimo jausmas yra mano viduje, ir juos galima būti pakeisti tik mano viduje.“ Tai yra Kristaus žinios esmė, štai čia, ar bent jau tai yra vienas iš būdų aprašyti šios žinios esmę. Būtent tai jis kalbėjo prieš 2000 metų, ir taip pat tai pademonstravo ir praktikavo. Būtent tai jis ragino daryti savo mokinius, tik Petras niekada to nesuprato. Ir čia jūs taip pat turite 1700 metų trunkančią katalikų tradiciją, kuri taip pat to nesuprato ir nesupranta iki pat šių dienų, ir būtent dėl to dvasininkai toliau seksualiai išnaudoja vaikus, ir būtent dėl to bažnyčia toliau juos dangsto, mėgindama kažkaip išgyventi šiuos skandalus, galvodama: „Visa tai baigsis ir bažnyčia egzistuos amžinai.“

Parama iš pakylėtųjų mokytojų

Šis pokytis, žinoma, yra svarbus ne tik Amerikai, bet ir visoms demokratinėms šalims. Aš tik noriu atkreipti dėmesį, kad Amerika turi šią tendenciją, kurioje žmonės – kai jie tampa nepatenkinti, kai supyksta – projektuoja į išorę. Ir iš dalies taip yra dėl to, kad amerikiečiai priėmė mano paramą Amerikai kaip savaime suprantamą dalyką. Jie manė, kad yra jos nusipelnę. Jie manė, kad – nors sąmoningai to nepastebi – jie manė, kad tas faktas, jog Amerika yra tokia didi šalis, turėdama tą poziciją pasaulyje, ir turėdama tuos turtus, tą gausą, tai reiškia, jog jie yra to nusipelnę, kad jie yra viso to verti. Jeigu žinotų, kad rėmiau Ameriką, jie sakytų: „Na, priežastis, dėl kurios Sen Žermenas rėmė Ameriką, yra ta, kad mes esame verti jo paramos.“ Tačiau taip nėra.

Parama iš pakylėtųjų mokytojų yra, kaip jau anksčiau sakėme, jūsų potencialo parama. Mes matome, kad turite potencialą transcenduoti save. Mes jus remiame, siekdami suteikti jums geresnę galimybę pereiti tą transformaciją. Tačiau, vėlgi, esmė čia yra, ar padauginsite talentus, ar užkasite juos žemėje? Ir daugelis amerikiečių nepadaugino talentų. Amerikos turtą jie ėmė laikyti savaime suprantamu dalyku, bet dabar pradeda suvokti, kad jų pragyvenimo lygis patiria eroziją, kad nėra jokio realaus tikslo, nieko, ko būtų galima siekti, kad čia nesiseka ir tenai nesiseka. Jie pradeda koncentruotis į viską, kas negatyvu, tampa nepatenkinti ir ima ieškoti atpirkimo ožių, ima smurtauti. Tačiau ką reiškia užkasti savo talentus žemėje? Pažvelkite į Jėzaus palyginimą. Ką sakė tarnas, kuris užkasė savo talentus žemėje? „Aš žinau, kad esi griežtas šeimininkas. Nenorėjau rizikuoti ir prarasti tai, ką turėjau, tad užkasiau viską žemėje.“ Tačiau ką padarė šis tarnas? Jis ieškojo atpirkimo ožių. Jis projektavo į išorę, kad jo šeimininkas yra toks ir toks ir dėl to jam teko padaryti tai, ką padarė. Ką padarė kiti du tarnai, kurie padaugino savo talentus? Jie save transcendavo.

Matote, kai rėmiau Ameriką, amerikiečius rėmiau ne dėl to, kad jie tuo metu buvo verti šios paramos, bet dėl to, kad turėjo potencialą save transcenduoti ir šitaip tapti verti paramos. Tai yra talentų padauginimas, ir daugelis amerikiečių tai padarė, bet tikrai ne visi, netgi ne dauguma. Matote, gali pasirodyti, kad esame labai kritiški Amerikos atžvilgiu. Tačiau aš atidaviau didelę dalį savo dvasinės šviesos ir pasiekimų Amerikai remti, ir todėl taip pat turiu teisę parodyti jums, kada Amerika nepateisina šios paramos. Žinau, kad žmonės nemanys, jog turiu šią teisę, nes jie galvoja: „Tik duok man savo paramą ir leisk man su ja daryti ką noriu, ir nekritikuok manęs.“ Tačiau įstatymas veikia ne taip. Aš turiu teisę parodyti, kad Amerika neišpildė savo aukščiausio potencialo, ji nepildo savo aukščiausio potencialo, ir vietoj to dabar pradėjo ristis žemyn, kas kažkuriuo metu gali tapti save pastiprinančiu sūkuriu. Jūs dar nepasiekėte šio taško, kuriame kiltų uraganas kolektyvinėje sąmonėje, tačiau judate ta linkme. Ir kuo daugiau bus nepasitenkinimo, pykčio, smurto, priešiškumo ir atpirkimo ožių ieškojimo, tuo labiau artėsite prie to negrįžtamo taško, kuomet tik smurtiniai įvykiai privers žmones susimąstyti. Kaip sakiau, kai kurie žmonės, kurie dalyvavo smurtiniame įvykyje Kapitolijaus pastate – šis sukrėtimas juos pažadino, tačiau daugelio kitų nepažadino. Jie vis dar tebeieško atpirkimo ožių. Ko reikės, kad tai pasikeistų? Kokie skaudūs turės tapti smūgiai, kad žmonės būtų išpurtyti iš tos proto būsenos, to mąstymo, ir pripažintų: „Turime pažvelgti į save, privalome pasikeisti.“

Suvokimo, vedančio į pokytį, vystymas

Tad, kaip jau anksčiau sakėme, kas yra dalis aukštesnės vizijos, kurią demokratijos galėtų pasiekti? Tai yra, kad tikrasis visuomenės tikslas yra žmonių, piliečių augimas sąmonėje, laisvos valios rėmuose. Tačiau demokratinės valdžios tikslas iš tiesų yra suteikti savo piliečiams geriausias įmanomas galimybes augti sąmonėje, ir tai yra aukščiausias pokytis, kuris galėtų įvykti demokratinėse šalyse. Ar tai įvyks šiais metais ar kitais metais, ar kitą dešimtmetį? Tai nėra tikėtina, tačiau man reikia tų, kurie galėtų tai suvokti dabar, galėtų išsakyti prašymus, galėtų laikyti tam viziją. Na ir dabar, kažkas uždavė klausimą: „Mes sukalbėjome tiek daug šaukinių – kur rezultatai?“ Na, aš matau didžiulius rezultatus. Tačiau, žinoma, taip pat matau, kas vyksta emociniame, mentaliniame ir identiteto lygmenyse. Matau tendencijas, kaip visa tai vis labiau artėja prie persilaužimo į fizinę plotmę. Matote, mano mylimieji, yra sakoma, kad tamsiausia valanda būna prieš aušrą. Jeigu galėtumėte grįžti 1775 metus ir paklausti daugelio žmonių: „Ar manote, kad Amerika taps nepriklausoma šalimi ir demokratine šalimi?“, jie būtų iš jūsų išsijuokę. Nes visada yra tokių, kurie sako: „Parodykite man rezultatus. Aš noriu rezultatų dabar, o jeigu jų dabar nėra, tai reiškia, kad mano pastangos nieko neduoda, tad aš daugiau nieko nebedarysiu.“

Bet matote, mano mylimieji, kartais reikia nemažai laiko įkūnyti naują tendenciją. Mums visada reikia tų, kurie galėtų laikyti viziją per ilgesnį laiką ir neįkliūtų į šiuos „viskas arba nieko“ spąstus, kad „rezultatai privalo būti dabar, nes kitaip neverta stengtis ir aš dabar sustosiu.“ Jūs laikotės vizijos, išsakote prašymus, nepaliaujate savęs transcenduoti. Tol, kol save transcenduojate, augate kiekvieną dieną. Kiekvieną kartą, kai paleidžiate atskirąją savastį, darote progresą savo asmeniniame kelyje. Kaip gi tai gali būti neverta jūsų pastangų, kad ir kas vyktų pasaulyje? Tačiau turite žinoti, kaip anksčiau sakėme, kad jūs darote skirtumą, jūs pasiekiate rezultatus. Net jeigu nematote vienas prie vieno atitikmens tarp: „aš kalbėjau rožinį ketvirtadienį, o dabar štai kas nutiko penktadienį“, jūs generuojate rezultatus. Galiu jus užtikrinti, kad viskas būtų daug blogiau, jeigu nebūtų atsiradę tų daugybės žmonių, kurie kalbėjo šaukinius ir invokacijas nuo XX-ojo amžiaus ketvirtojo dešimtmečio.

Tad dabar daviau jums tai, ką norėjau duoti šiame perdavime. Vėlgi, mes kalbame tai į kolektyvinę sąmonę. Tai yra padauginama jūsų čakrų, ir tai sukuria bangas, kurių judėjimas sukuria ritmišką raštą ir padaro maksimalų poveikį, pažadindamos tuos, kurie gali būti pažadinti. Daugelis žmonių jau buvo pažadinti, ne pilnai, bet jie buvo pažadinti kažkokiai idėjai, kažkokios idėjos suvokimui. Ir jie pradeda apie tai kalbėti, kai kurie pradeda apie tai rašyti, kai kurie pradeda atnešti tai į savo profesiją, kai kurie pradeda tai atnešti į žiniasklaidą, kai kurie į politiką, ir palaipsniui auginate suvokimą, kuris veda į tą pokytį, kuomet dabar staiga tai tampa akivaizdu vis didesniam ir didesniam žmonių skaičiui. Ir kai atsiras vizija, dalykai pasikeis fizinėje plotmėje, nes kai įvyksta pokytis sąmonėje, fizinė plotmė privalo sekti iš paskos.

Tad dabar užsklendžiu jus laisvės liepsnos džiaugsme. Sen Žermenas AŠ ESU.

Versta iš www.ascendedmasterlight.com

Visos teisės saugomos © 2022 Kim Michaels