Elitizmo iškilimas ir griūtis Amerikoje
Pakylėtasis Mokytojas Sen Žermenas per Kim Michaels, 2026 metų liepos 04 d. Šis diktavimas buvo perduotas 2026 Amerikos vebinare: „Ar sulauksime dar vienos 250 metų sukakties?“
AŠ ESU Pakylėtasis Mokytojas Sen Žermenas. Pradėkime nuo pačios pradžios. Po Revoliucinio Karo, kuris, atvirai sakant, buvo truputį chaotiškas, tikrasis Jungtinių Valstijų įkūrimas iš tikrųjų įvyko 1787 metais Konstituciniame Kongrese.
Konstitucinis Kongresas 1787 metais
Tai buvo esminis momentas, kadangi tuo metu, kaip tą aiškiai matė kai kurie Tėvai-Įkūrėjai, nebuvo jokių garantijų, kad Amerika išliks nepriklausoma šalimi, nes ji taip pat galėjo vėl atsidurti Britanijos valdžioje ar patekti į kurios nors kitos Europos galios įtaką. Tad iš tiesų, toje Filadelfijos salėje susirinkę žmonės pradėjo pamatinį Jungtinių Valstijų įkūrimo procesą, kuris, žinoma, atvedė prie Konstitucijos, kuri vis dar čia tebėra ir pirminis jos tekstas iš esmės yra nepakeistas, tik prie jos buvo pridėti tam tikri papildymai. Tad pažvelkime į tą procesą.
Tad kas buvo tie žmonės, kurie susirinko sudaryti šią tobulesnę sąjungą? Na, tai tikrai nebuvo žmonės iš gatvės. Tai tikrai nebuvo žmonės iš taip vadinamos darbininkų klasės ir tai nebuvo ūkininkai. Tai buvo labiau pasiturintys žmonės. Kaip gi kitaip jie būtų galėję sau leisti pasiimti pora mėnesių atostogų vasaros viduryje? Jie, žinoma, turėjo kitus žmones, kurie dirbo darbus jų ūkiuose ar jų versluose, tad jie galėjo sau leisti pasiimti atostogas ir atvykti į tas diskusijas. Jokiu būdu nemėginu iš to pasijuokti. Tiesiog atkreipiu jūsų dėmesį į tai, kad žmonės, kurie susirinko suformuluoti Konstitucijos, save laikė elitu. Jie neturėjo tokio elitistinio mąstymo, kurį matėte Europos karaliuose ir kilminguosiuose, tačiau jie save aiškiai laikė elitu.
Naujasis elitas
Jie manė, kad žino geriau už vidutinį žmogų, kaip suformuluoti arba suformuoti geresnę vyriausybės formą ir, daugeliu atvejų, jie buvo teisūs. Jie buvo labiau apsiskaitę. Jie daugiau mąstė apie šiuos klausimus. Jie geriau už vidutinį žmogų suprato aplinkybes ir galios žaidimus, tad nesakau, kad jie nebuvo kompetentingi. Tiesiog atkreipiu jūsų dėmesį į tai, kad šie žmonės save laikė naujuoju elitu Jungtinėse Valstijose. Jie save laikė visiškai kitokiais nei senasis elitas Europoje, nes jie akivaizdžiai negimė į turtuolių padėtį, jie turėjo įgyti šiuos turtus ir dėl jų dirbti, ir akivaizdu, kad nė vienas iš jų neturėjo troškimo kada nors lankstytis tokiai personai kaip Anglijos karalius. Vėlgi, nemėginu kaip nors jų kritikuoti ar žeminti. Mėginu jums parodyti jų mąstymą, nes tai turi įtakos tam, kur esame šiandien, ir tam, kas turi įvykti toliau, kad Amerika įkūnytų aukso amžių. Matote, kad šie Tėvai-Įkūrėjai – jie save laikė elitu.
Nesakau, kad jie buvo valdžios elitas, norėjęs pavergti kitus žmones, nors kai kurie iš jų iš tiesų turėjo vergų. Nesakau, kad jie norėjo pavergti žmones per smurtą ir įmesti juos į kalėjimą, ir tą ir aną. Jiems labai rūpėjo teisės, žmonių teisės, laisvės, žodžio laisvė, susirinkimo laisvė. Juk šiaip ar taip, jie patys susirinko, ir be laisvės nebūtų galėję to padaryti. Ir jiems labai rūpėjo sukurti tokią vyriausybės formą, kuri negalėtų tapti tokia tironija, kurią matėte daugelyje tuometinės Europos šalių. Tiesą sakant, daugumoje tuometinės Europos šalių, galbūt netgi turėčiau sakyti – visose tuometinės Europos šalyse. Akivaizdu, kad jie turėjo idealus, tačiau kaip visada nutinka, jie turėjo skirtingas idėjas. Jie visi nesusirinko su visiškai vienoda vizija, kokia turėtų būti ši nauja šalis. Ir tai, žinoma, yra visiškai suprantama, kai žinote tai, ką jus mokėme apie dualistinę sąmonę.
Tėvų-Įkūrėjų susipriešinimas
Galite paklausti: „Ar šie Tėvai-Įkūrėjai buvo aukščiau ar žemiau 48-o sąmonės lygmens?“ Na, dauguma jų iš tiesų buvo aukščiau 48-o lygmens. Nė vienas iš jų nebuvo pasiekęs 96-o lygmens, net ir Džordžas Vašingtonas tuo metu nebuvo jo pasiekęs, tačiau jie buvo aukščiau 48-o lygmens, dauguma jų, ir vis dėlto, jie užaugo visuomenėje, kuri buvo giliai paveikta dualistinio mąstymo. Jie, žinoma, prieš tai daugelį gyvenimų praleido dualistinėse visuomenėse. Jie iš tiesų turėjo tam tikrus įsitikinimus ir idėjas, kurios buvo dualistinės. Kai sakau, dualistinės, tai nereiškia, kad tai buvo piktavališkos idėjos ar sąmoningai suformuluotos pavergti žmones ar naudoti prieš juos prievartą. Aš tiesiog turiu omenyje, kad dualistinėje sąmonėje bet kokiu klausimu, į kurį žiūrite, galite suformuluoti du kraštutinumus ir tam tikras gradacijas tarp kraštutinumų, ir egzistuoja tendencija žmonėms prisitraukti prie vieno kraštutinumo arba kito. Ir tuomet, kai prie to pridedate dualistinį mąstymą, turite vertybinį vertinimą, kuris veda į epinį mąstymą: „Yra epiškai svarbu įtvirtinti mūsų požiūrį.“ Ir jūs matėte tai šiuose svarstymuose, šiose diskusijose, kurios vyko jų tarpe. Ir paimkime tik vieną pavyzdį – federalistus ir anti-federalistus, tuos, kurie norėjo turėti stiprią federalinę vyriausybę, valdančią valstijas, ir tuos, kurie norėjo, kad valstijos turėtų individualias teises ir galėtų priiminėti sprendimus dėl savo pačių likimo, federalinei vyriausybei neprimetant joms savo valios.
Na ir dabar, atkreipkite dėmesį, nesakau, kad vienas šis požiūris buvo teisingas, o kitas klaidingas. Būtent taip galvojo kai kurie žmonės. Jie manė, kad federalistinis požiūris atves prie tiksliai tokios tironijos, kurią matėte Anglijoje, ir todėl yra labai svarbu neleisti, kad tai būtų perkelta į Ameriką. Tačiau kita vertus, buvo būtina suformuoti kažkokią sąjungą, kuri galėtų išlaikyti šalį drauge, tad, žinoma, po ilgų svarstymų ir debatų, buvo pasiektas kompromisas. Čia matome, kad tai buvo grupė žmonių, kurie buvo paveikti dualistinės sąmonės. Jų požiūriuose išryškėjo priešingos nuomonės – tarp federalistų ir anti-federalistų, tarp vergais prekiaujančių valstijų ir šiaurinių valstijų, tarp didelių valstijų ir mažesnių valstijų, ir daugelio kitų.
Kompromisas dėl bendros vizijos
Tačiau galiausiai juos suvienijo bendra vizija ir jie tarė: „Negalime patirti nesėkmės, privalome sukurti kokią nors konstituciją šiai naujai šaliai.“ Ir būtent dėl to sakau, kad dauguma žmonių buvo aukščiau 48-o sąmonės lygmens, nes jie sugebėjo pažvelgti už savo asmeninių interesų ir požiūrių bei nuomonių, ir tarti: „Čia yra kažkas didesnio už mus kaip individus, už mūsų valstijas, iš kurių atvykome, už ekonominius interesus. Yra kažkas didesnio, dėl ko turime susivienyti.“
Ir kai žmonės yra žemiau 48-o lygmens, jie negali susivienyti dėl kažko didesnio, jie visada yra įstrigę savanaudiškuose interesuose. Jie gali užmaskuoti šiuos savanaudiškus interesus kaip kažką didesnio, kaip epinį tikslą, tačiau jie nesugebės atidėti į šalį savo savanaudiškų interesų dėl bendro tikslo. Tad jau pats šis faktas, jog jiems iš tiesų pavyko sukurti konstituciją, rodo, kad dauguma jų sugebėjo pažvelgti už savo siaurų interesų, už savo požiūrių, už savo susipriešinimo, ir tarti: „Privalome ryžtis ieškoti kompromiso.“
Ir kai pažvelgiate į tą situaciją, kokia ji buvo, į ganėtinai nemažus skirtumus tarp, pavyzdžiui, vergvaldžių valstijų pietuose ir šiaurinių valstijų, kurios neturėjo vergų, arba tarp labai mažų valstijų ir didesnių valstijų, galite matyti, kad realistiškai nebuvo įmanoma sukurti konstitucijos, kuri nebūtų paremta kompromisu. Tokia tiesiog buvo reali politinė situacija, kad privalėjo būti daromi kompromisai.
Aklumas alternatyvai
Čia yra svarbu suvokti, kad kai kalbu apie dualistinę sąmonę, ne tik sakau, kaip anksčiau paaiškinome, kad dualistinė sąmonė jus apakina, stumdama jus link dviejų kraštutinumų. Ne, ji jus apakina tam, kad egzistuoja alternatyva kraštutinumams. Kitaip tariant, sakau, kad kai žvelgiate į šiuos debatus, į atsiradusį susipriešinimą, jo poveikis buvo toks, kad delegatai neieškojo alternatyvų šiems dviem priešpriešiniams požiūriams. Jie iš pradžių mėgino pasiekti, kad vienas laimėtų prieš kitą, tačiau galiausiai jiems teko eiti į kompromisą tarp šių dviejų požiūrių. Ir vis dėlto, debatai sukosi aplink du priešingus požiūrius. Pavyzdžiui, ar turėtume turėti stiprią federalinę vyriausybę, o gal valstijos turėtų turėti didžiąją dalį valdžios? Ar egzistavo alternatyva tam požiūriui? Taip, žinoma, kad egzistavo. Ar bent nors vienas iš ten buvusių žmonių sugebėjo matyti alternatyvas? Ne, nesugebėjo.
Vėlgi, nemėginu nieko kaltinti. Realistiška situacija tuo metu buvo tokia, kokia buvo, ir tai buvo tai, su kuo turėjome dirbti. Kaip jau anksčiau sakėme, Kristus neieško idealaus sprendimo, bet pažvelgia į realią situaciją ir sako: „Kaip galime tuo pasinaudoti, kad palypėtume aukščiau?“ Jau pats šis faktas, kad jie sukūrė konstituciją, rodo, kad buvo tam tikra įtaka iš Kristaus proto, kad buvo pakankamai žmonių, kurie sugebėjo susiderinti su Kristaus protu ir pajudėti pirmyn. Ar tai buvo idealus sprendimas? Ne. Tačiau tai tikrai buvo geriau nei nieko, nes kitaip šiandien nebūtų jokių Jungtinių Valstijų. Būtent tai buvo pakibę ant plauko tą vasarą.
Rinkikų kolegija
O dabar noriu grįžti prie to, ką sakiau apie elitistinį mąstymą. Tai taip pat turėjo labai didelį poveikį debatams ir tam, ką jie galėjo matyti, ir ypač tam, ko jie negalėjo matyti. Na ir dabar, jeigu studijavote šiuos debatus, žinote, kad vienas iš svarbiausių klausimų buvo, kaip išrinkti prezidentą. Žinoma, buvo ir alternatyvų. Neprivalote turėti prezidentą. Galite turėti parlamentinę sistemą su ministru pirmininku, kaip tai turi kitos demokratijos. Tačiau apie tai nebuvo diskutuojama, nes jie nesugebėjo to matyti. Jie tik matė, kad jie turi turėti stiprų prezidentą, kuris galėtų apginti šalį nuo kitų britų mėginimų juos užvaldyti. Ir tuomet buvo diskutuojama, kaip šis prezidentas turėtų būti renkamas, o tiksliau, kas turėtų rinkti prezidentą. Ir galiausiai jie negalėjo susitarti dėl šio klausimo, o tiksliau, tam tikrame tarpiniame etape jie negalėjo dėl to sutarti. Ir jie nusprendė šį klausimą atidėti į šalį.
Tačiau studijuodami šiuos debatus galite matyti, kad dauguma tenai buvusių žmonių nemanė, jog plačiajai publikai turėtų būti leidžiama išrinkti prezidentą visuotiniu balsavimu. Kodėl? Na, didele dalimi dėl elitistinio mąstymo. Jie jautė, kad studijavo, mokėsi, jie mąstė apie visus šiuos dalykus. Jie žinojo, kad vidutinis žmogus to meto Amerikoje nieko nestudijavo. Dauguma žmonių net nemokėjo skaityti, neskaitė jokių knygų, niekada nemąstė apie tai, kaip reikėtų suformuoti vyriausybę. Jie gyveno paprastą gyvenimą ūkyje arba dirbdami kažkokioje pramonėje. Labiausiai jiems rūpėjo išgerti, vos tik gaudavo pinigų ir laiko, ir jie niekada net nemąstė apie šiuos didesnius klausimus. Jie tiesiog nemanė, kad paprastas žmogus turi kompetenciją rinkti prezidentą, ir todėl sutarė, kad to neturėtų daryti, kad prezidentas neturėtų būti renkamas visuotiniu balsavimu.
Tačiau iš pradžių jie negalėjo sutarti, kaip tai turėtų būti daroma, tad atidėjo tai į šalį ir ėmė diskutuoti apie kitus dalykus, kol galiausiai vėl susirinko aptarti šį klausimą. Ir dabar jie sugalvojo tai, kas buvo pavadinta kompromisu ant kompromiso ant kompromiso – jie sugalvojo Rinkikų Kolegiją, kurioje kiekviena valstija paskiria rinkikus, kurie susirinkę išrenka prezidentą. Na ir dabar, kaip daugelis žmonių žino, iš dalies Rinkikų Kolegija buvo sukurta dėl tuo metu egzistavusios komunikacijos stygiaus, nes žmonės buvo pernelyg plačiai išsibarstę. Dauguma amerikiečių buvo ūkininkai, kurie gyveno savo ūkiuose ir beveik niekada nepalikdavo savo ūkių, jau nekalbant apie tai, kad būtų kur nors iškeliavę už savo valstijos ribų. Jie neturėjo laikraščių. Jie net nebūtų sugebėję jų skaityti, o tai reiškia, kad iš tiesų nebuvo jokios galimybės šiems žmonėms sužinoti, kurie žmonės kandidatuoja į prezidentus. Jeigu prezidentui būtų tekę keliauti po šalį, jam būtų užtrukę labai daug laiko visur nuvykti ir save pristatyti. Tai nebuvo praktiškai įmanoma leisti žmonėms balsuoti, nes jie iš tiesų nebūtų žinoję, už ką balsuoja ir kokios yra prezidento pažiūros.
Galite, vėlgi, iš grynai praktinės perspektyvos sakyti, kad tai buvo būtinas kompromisas sukurti Rinkikų Kolegiją. Vėlgi, atsižvelgiant į tuo metu egzistavusią dinamiką – pietines valstijas, šiaurines valstijas, mažas valstijas, dideles valstijas, federalistus, anti-federalistus, ir taip toliau. Tačiau Tėvai-Įkūrėjai, kurie sugalvojo Rinkikų Kolegijos idėją, ir tie, kurie tam pritarė, jie akivaizdžiai tai laikė netobulu sprendimu – kompromisu. Jie manė, kad galbūt netrukus tai bus pakeista kažkuo geresniu, nes darė prielaidą, kad kažkas sugalvos kažką geresnio. Na, kaip gerai žinote, Rinkikų Kolegija vis dar tebeegzistuoja. Galite sakyti, kad šiandien ji yra šiek tiek pasikeitusi. Jos funkcija labiau yra ceremoninė, ir visgi ji vis dar tebeegzistuoja. O tai iš tikrųjų reiškia, kad taip yra užkertamas kelias prezidento išrinkimui gyventojų balsų dauguma.
Rinkikų Kolegija ir politinės partijos
Ir jeigu pažvelgtumėte į daugumą kitų demokratijų pasaulyje, prezidentas arba ministras pirmininkas yra renkamas gyventojų balsų dauguma. Daugeliu atvejų, tuo pačiu būdu yra išrenkama ir valdančioji partija, ar ji būtų viena ar keletas, ir išrinkimas priklauso nuo to, kiek jie gauna balsų, o ne keliose apskrityse jie laimi, keliose jie laimi valstijose, kiek jie turi rinkikų. Tai nėra tokia sistema, kurioje „laimėtojas laimi viską“, kaip yra amerikietiškoje sistemoje, tai reiškia, kad valstijos laimėtojas gauna visus tos valstijos rinkikų balsus ar visus tos valstijos kongresmenus. Kodėl niekas nesugalvojo geresnės alternatyvos? Na, tiesą sakant, daug žmonių sugalvojo geresnę alternatyvą, bet kodėl tai nebuvo priimta? Kodėl konstitucija nebuvo pataisyta, pakeičiant Rinkikų Kolegiją kažkuo geresniu? Na, tam įtaką darė du dalykai. Pirma – elitizmas. Kaip Motina Marija taip išsamiai paaiškino, vis dar tebeegzistuoja įsigalėjęs senas valdžios elitas Jungtinėse Valstijose, kuris nori išsaugoti savo valdžią šaliai, jis nori išsaugoti šalį savo gniaužtuose. Ir jie jaučia, kad gali turėti daugiau įtakos per Rinkikų Kolegiją, nes kad ir kokia netobula jie ją laikytų, ji vis dar užkerta kelią tam, kad prezidentas būtų išrinktas visuotine balsų dauguma, ir jie to nori išvengti labiau už viską.
Galite paklausti, ar tai yra logiška arba racionalu, tačiau kaip Motina Marija paaiškino, puolusios būtybės nemąsto logiškai ar racionaliai. Ar bent jau jos turi savo asmeninę logiką, kuri iš tiesų visiškai niekuo neprimena Kristaus logikos. Tai yra vienas dalykas, tačiau kitas yra tai, kad daugelis amerikiečių neturi nė menkiausio supratimo apie politinių partijų vystymąsi. Konstitucinės Konvencijos metu nebuvo jokių politinių partijų. Iš tiesų tik nedaugelis amerikiečių tai žino. Dauguma galvoja, kad respublikonai ir demokratai egzistuoja tiek pat ilgai kiek Konstitucija arba Respublika, tačiau šios partijos susiformavo vėliau. Ir tie, kurie tai studijavo, žino, kad pats Džordžas Vašingtonas buvo susirūpinęs dėl šios įvykių eigos, nes visą savo gyvenimą, dirbdamas kariuomenėje, o taip pat dirbdamas prezidentu, jis dirbo dėl vieno vienintelio tikslo – visuotinio gėrio. Ir jis suvokė, kad leidus susiformuoti partijoms, gali nutikti taip, kad viena arba abi partijos bus pasirengusios paaukoti visuomenės gerovę, siekdamos savo partijos tikslų – nesvarbu, ar tai būtų visuomenės labui, ar tam, kad ši partija taptų galingesnė už kitą ir taip įgytų valdžią.
Tai yra dar viena priežastis, kodėl Rinkikų Kolegija nebuvo pataisyta, nes tam tikru metu atsirado viena partija, kuri pamatė, jog tam tikrose valstijose jie turi galimybę įgyti rinkikų balsų daugumą, ir todėl gali laimėti prezidento rinkimus nelaimėjusi absoliučios rinkėjų balsų daugumos. Tai neįvykdavo dažnai, tačiau tai iš tiesų įvykdavo, įskaitant ir neseniai vykusiuose rinkimuose. Tai sutrukdė pasiekti dviejų trečdalių daugumą, kuri yra reikalinga konstitucinei pataisai ir kad tai ratifikuotų trys ketvirtadaliai valstijų. Ir kurios valstijos nori tam sutrukdyti? Kuri partija nori užkirsti tam kelią? To, žinoma, nori konservatyvesnė partija, kuri žvalgosi į praeitį, kuri nori išsaugoti tradicines vertybes ir tam tikrą status quo. Tuo nenoriu pasakyti, kad palaikau demokratus, o ne respublikonus. Abi partijos, žinoma, yra stipriai paveiktos elitizmo. Abi, taip sakant, yra perkamos ir parduodamos elitų, skirtingų elitų. Bet aš tiesiog noriu atkreipti dėmesį į tai, kad respublikonų partija tradiciškai buvo konservatyvesnė partija, besižvalganti į tradicines vertybes, tuo tarpu demokratų partija tradiciškai labiau žiūrėjo į ateitį. Ar ji vis dar tokia tebėra – dėl to galima diskutuoti, bet ne tai noriu čia pabrėžti.
Elitizmas už Rinkikų Kolegijos
Noriu čia pabrėžti, kad vienas iš pokyčių, kurį norėčiau pamatyti Amerikos politinėje sistemoje, būtų Rinkikų Kolegijos panaikinimas, kad prezidentas būtų išrenkamas visuotine balsų dauguma. Tai tiesiog yra istorijos reliktas laikytis įsikibus sistemos, grindžiamos tuometinėmis aplinkybėmis, kai dauguma žmonių šalyje neturėjo realios galimybės susipažinti su kandidatais į prezidentus. Su šiandieninėmis informacijos technologijomis, kiekvienas norintis gali apsišviesti, ką atstovauja kandidatai į prezidentus, kokia yra jų politika, ką jie žada, ir todėl kiekvienas balsuotojas turi galimybę, jeigu to nori, padaryti informuotą pasirinkimą. Todėl pagrindinis argumentas Rinkikų Kolegijai nebeatitinka šių dienų realijų ir technologijų. Todėl reikia pripažinti, kad Jungtinių Valstijų vyriausybė – kurios Konstitucijos pirmieji žodžiai skamba taip: „Mes, žmonės“ – turėtų pasitikėti žmonėmis, kad jie išsirinks norimą prezidentą, ir leisti, kad tai būtų išpildyta iki galo.
Sakyti, kad tam tikros valstijos, kurios turi tam tikrą politinį požiūrį, turėtų nusverti daugumos interesus ar daugumos balsus, nėra „mes, žmonės“. Tai nėra konstituciška. Tai nėra paremta principais, ant kurių yra pastatyta Amerika.
Na ir dabar, iš tiesų galite sakyti, kad šis principas patinka ne visiems, jis nepatiko nei Tėvams-Įkūrėjams, nei šiandieniniams lyderiams. O kodėl taip yra? Na, atsakymas yra paprastas – dėl elitizmo. Tie, kurie save laiko elitu, turi įsišaknijusį nepasitikėjimą populiacija, plačiąja populiacija. Negalite savęs laikyti elitu negalvodami, kad žinote geriau už vidutinį pilietį. Tai yra užkoduota elitizmo prigimtyje tuo tikėti. Be to, kai save laikote elitu, elitizmo esmė yra ta, kad manydami, jog žinote geriau, galite apibrėžti tikslas sąlygas, kurios turėtų būti įgyvendintos šalyje, ir nuspręsti, kas šaliai yra geriausia. Žinoma, realybėje jūs apibrėžiate, kas yra geriausia šaliai, remdamiesi tuo, kas yra geriausia jums patiems. Tačiau jūs to nepripažįstate, bent jau viešai. Tai reiškia, kad pati elitizmo esmė yra sukurti tokią valdymo sistemą, kuri suteiktų ypatingas privilegijas ir valdžią elitui visos populiacijos sąskaita.
Elitizmo aklosios vietos
Jūs tai matėte feodalinėse visuomenėse, kuriose žemė priklausė nedidelei žemvaldžių mažumai. Jūs tai matote Jungtinėse Valstijose šiandien, kuomet tie, kurie sukaupė milžiniškus pinigų kiekius, gali naudotis tais pinigais sugeneruoti dar daugiau pinigų ir užkirsti kelią savo verslo konkurentams, juos sunaikindami, juos nupirkdami arba kitais būdais, ir to ištakas galite rasti Konstituciniame Kongrese. Kaip sakiau, dauguma žmonių tenai turėjo tam tikrą elitistinį požiūrį. Kai kurie iš jų buvo puolusios būtybės, bet nesakau, kad jie tenai sėdėjo ir sąmoningai mėgino sunaikinti demokratiją jos kūdikystėje ar nuvesti Jungtines Valstijas į aklavietę. Tačiau dauguma jų buvo elitistai, ir todėl, kaip sakiau, buvo tokių galimybių, apie kurias jie nediskutavo, nes negalėjo jų matyti. Na ir dabar, tuo pat metu dauguma jų turėjo tam tikrą Kristaus susiderinimą ir todėl suvokė, kad čia ant kortos yra pastatyta daugiau nei vien jų asmeniniai interesai ir nuomonės. Būtent dėl to jie sugebėjo apsijungti ir susitarti dėl konstitucijos, nors joje ir buvo padaryti tam tikri kompromisai.
Bet matote, nė vienas iš jų neturėjo pakankamai Kristiškumo pilnai suvokti, kas yra pastatyta ant kortos, nes jie buvo apakinti savo elitistinio mąstymo. O kas buvo pastatyta ant kortos? Na, tam tikrame lygmenyje, kaip anksčiau paaiškinau, kad gyvenimo Žemėje tikslas yra sąmonės augimas kaip įmanoma didesniame skaičiuje žmonių. Kitaip tariant, tikslas iš esmės yra anti-elitistinis, nes kai nedidelis elitas valdo populiaciją geležiniu kumščiu, kaip jie tai darė feodalinėse visuomenėse, yra labai mažai galimybių augti. Žmonės negali labai stipriai pakelti savo sąmonės. Matėte, kad feodalinės visuomenės viduramžių Europoje kai kuriais atvejais išsilaikė daugiau nei tūkstantį metų, ir jeigu pažvelgtumėte į žmonių sąmonės augimą, jis buvo labai ribotas. O kadangi esminis Žemės tikslas yra žmonių sąmonės augimas, tai buvo anti-augimas, tai buvo anti-augimo visuomenė, ir būtent dėl to ji galiausiai turėjo žlugti. Ji negalėjo būti išsaugota ilgesnį laiką, nors ir išliko stebėtinai ilgą laiką.
Augimas yra anti-elitistinis
Tad štai ką noriu pasakyti. Tėvai-Įkūrėjai to visiškai nesuvokė, ir būtent dėl to jie pritarė šiai idėjai, kad prezidentas neturėtų būti renkamas visuotine balsų dauguma. Bet dabar galite pereiti į kitą suvokimo, įvertinimo lygmenį. Ką reiškia augimas sąmonėje? Na, tai reiškia, kaip paaiškinome, kad keliate savo sąmonę, pradėdami nuo žemesnių lygmenų, peržengdami 48-ą lygmenį, eidami link 96-o lygmens ir tuomet virš jo pakildami. Iš esmės, sąmonės kėlimas yra procesas, per kurį žmonės pasiekia asmeninį Kristiškumą, nes jie užmezga ryšį, vedantį į vienovę su Vienu protu, su Kristaus protu, kuris suvienija visus žmones horizontaliai ir suvienija juos individualiai su jų Kūrėju, su jų AŠ ESU Esatimis ir dvasine karalija. Tai yra Žemės egzistavimo tikslas ir tai, vėlgi, yra anti-elitistinis tikslas.
Dievas neatsižvelgia į asmenis. Kristus neatsižvelgia į asmenis. Kristus neatsižvelgia į jokius autoritetus, jokius postus ir jokias privilegijas Žemėje. Kristus yra visiškai aukščiau tų dalykų, kuriuos žmonės sukūrė dualistinėje sąmonėje – arba, galėčiau sakyti, kuriuos puolusios būtybės sukūrė dualistinėje sąmonėje. Kristus yra aukščiau viso to, jo tai nesutepa, jis visada rodo anapus. Būtent Kristus sukuria augimą, savitranscendenciją. Būtent dėl to visuomenė, norėdama išgyventi ilgalaikėje perspektyvoje, privalo pastoviai būti pasiryžusi transcenduoti save, tirdama save, klausdama savęs: „Ką mes darome? Kaip mes tai darome? Kodėl mes tai šitaip darome? Kodėl nepaliaujame to daryti tuo pačiu būdu, užuot ieškoję kažko geresnio?“ Bet taip pat pažvelgdami į savo konstituciją, į savo valdžią.
Nauja konstitucija?
Tai, žinoma, yra priešinga tam, ko nori įsigalėjęs valdžios elitas, nes kai įgyja valdžią, jis nori išsaugoti savo valdžią, savo privilegijas. Būtent tai matėte atsirandant šiaurės rytų valstijose po to, kai buvo ratifikuota konstitucija, ir jūs tuomet matėte kito, konkuruojančio valdžios elito iškilimą, matėte valdžios siekiančio elito iškilimą pietinėse valstijose, vergvaldžių valstijose, kas tuomet atvedė prie susidūrimo, pasibaigusio Pilietiniu Karu.
Ir iš Pilietinio Karo jūs matėte, kad nepaisant Tėvų-Įkūrėjų intencijų išvengti būtent tokio scenarijaus, konstitucijos nepakako Pilietiniam Karui išvengti. Tad jau tada buvo galima matyti būtinybę permąstyti konstituciją, tačiau tai nebuvo padaryta. Taip pat, žinoma, galite pažvelgti į technologinį vystymąsi, ir galite pažvelgti į visuomenę, kur ji yra šiandien, lyginant su tuo, kur ji buvo prieš 250 metų, ir galite sakyti: „Na, atsižvelgiant į visus išorinius pokyčius, ar tai yra konstruktyvu, ar tai yra realistiška, kad laikomės įsikibę konstitucijos, kuri buvo suformuluota prieš tiek daug metų, suformuluota visuomenėje, kuri taip stipriai skyrėsi nuo to, ką turime šiandien? Argi nereikėtų surengti dar vieno konstitucinio kongreso, surinkti žmones ir pradėti iš pradžių?“ Tiesiog pažvelkite į šiandieninę visuomenę ir paklauskite: „Kokios mums reikia konstitucijos, kad ji atlieptų šiuolaikinės visuomenės iššūkius?“ Ar tai buvo padaryta? Ne. Kodėl? Todėl, kad Amerikos visuomenėje egzistuoja jėgos, kurios turi didelę įtaką politinėms partijoms, kurios nenori, kad tai būtų padaryta. Jos nori laikytis įsikibusios į tai, ką turi, kadangi, kaip sakė Motina Marija, tai suteikia tam valdžios elitui paslėptą įtaką visuomenei, kurios jie nepaleis tol, kol nebus priversti tai padaryti.
Agresyvus kūrybiškumo slopinimas
Tad tuo noriu pasakyti, kad šis valdžios elitas daro viską, ką gali, siekdamas sugriauti demokratiją, tuo pat metu išlikdamas pasislėpęs nuo žmonių. Tai yra jų egzistencinė dilema: „Kaip galime pasinaudoti demokratinėmis laisvėmis, kurias garantuoja Konstitucija, susigrobdami valdžią ir privilegijas, atimdami visa tai iš populiacijos, elgdamiesi priešingai Konstitucijoje įtvirtintiems idealams – lygioms teisėms ir lygioms galimybėms?“ Kaip anksčiau sakėme, tai nekenčiamiausias pasaulio elitų dalykas – lygios teisės ir lygios galimybės. Kodėl? Todėl, kad jie žino, jog patys neturi jokio kūrybiškumo.
Pamąstykite apie tai, ką mes sakėme, Motina Marija ir aš, vien šioje konferencijoje, bet taip pat, žinoma, ir kitose. Puolusios būtybės atkirto save nuo Kristaus sąmonės. Būtent Kristaus sąmonė suteikia žmonėms kūrybiškumą, pasiryžimą siekti kažko, kas dabar nėra regima, ko čia dabar nėra, tačiau gali būti įkūnyta. Tai yra pasiryžimas siekti aukštesnio suvokimo, aukštesnio būdo žiūrėti į dalykus, aukštesnės perspektyvos. Tai yra kūrybiškumo pagrindas. Ir būtent tokia, žinoma, yra Kristaus sąmonės esmė – paimti Žemę, nenatūralią planetą, ir pamažu ją vis labiau ir labiau artinti prie natūralios planetos statuso, kad ji galiausiai galėtų pakilti su visa likusia sfera.
Kristus pastoviai visus traukia aukštyn. Kai puolusios būtybės save nuo to atkirto, kaip jos gali būti kūrybiškos? Jos negali. Tai reiškia, kad jos turi imti valdžią jėga, nes yra pasiryžusios naudoti jėgą, ko kūrybiški žmonės nenori daryti, nes kai susijungiate su Kristaus sąmone, nenaudojate jėgos. Matote, kad visa gyvybė yra susijusi, ir jėgos naudojimas prieš kitus taip pat negatyviai paveiks ir jus, tad jeigu nesate kvaili, nenaudojate jėgos prieš kitus, nežeidžiate savęs. Puolusios būtybės yra pasiruošusios naudoti jėgą, kad gautų privilegijas, jos yra pasiryžusios naudoti jėgą, kad tai gautų. Tačiau, kad tai padarytų, joms nepakanka naudotis jėga. Jos taip pat turi užgniaužti kūrybiškumą, nes, kaip Motina Marija sakė, daugelis šių puolusių būtybių daug geriau supranta istoriją už daugumą istorikų.
Jos vėl ir vėl matė, kaip kažkokia kūrybiška idėja, kurią sumąstė kažkoks žmogus, nepriklausęs elitui, privertė juos prarasti savo privilegijas. Ir puolusios būtybės, kurios pasiekė valdžios postus Jungtinėse Valstijose, labai gerai žino, kad būtent kūrybiškos keleto žmonių idėjos Amerikoje leido Amerikai atsiskirti nuo Britanijos imperijos. Ir jie buvo ganėtinai laimingi, kad tai įvyko, nes dabar, būdami valdžios siekiančiu elitu, jie sugebėjo užgrobti valdžią Amerikoje, ko nebūtų galėję padaryti Anglijoje, tačiau jie nenori, kad tai kada nors pasikartotų. Jie nenori dar vienos idėjinės Amerikos revoliucijos. Jie susiduria su egzistencine dilema, nes ne tik mėgaujasi savo valdžia, naudojasi savo valdžia, siekia išsaugoti savo valdžią, bet ir aktyviai, agresyviai mėgina užgniaužti kūrybiškumą, užgniaužti idėjas, kurios galėtų atimti iš jų valdžią ir privilegijas.
Technologijų milijardieriai, valdantys pasaulį?
Būtent dėl to matote šią neįtikėtiną ironiją, kad dabar matote atsirandantį naują valdžios elitą, valdžios siekiantį elitą – technologijų milijardierius, kurie milijardieriais tapo dėka kūrybiškumo, bet dabar jie palaiko jėgas, kurios nori grįžti prie tradicinių vertybių ir sukurti konservatyvesnę visuomenę. Tačiau taip, vėlgi, yra dėl to, kad jie pasinaudojo kūrybiškumu, kad taptų turtingi. O dabar jie nori turėti privilegijas ir jas išsaugoti. Tačiau jūs taip pat matote dar kai ką. Kai pažvelgiate į visą kompiuterių revoliuciją, kuri atsirado iš Silicio Slėnio, taip, čia iš tiesų buvo tam tikras kūrybiškumas, atnešęs naują technologiją, tačiau ne naujas idėjas, ne naujas filosofines idėjas, kaip galėtume sakyti. Tai niekada nebuvo technologijų pramonės prioritetas. Ir visgi yra žmonių technologijų pramonės viršuje, kurie sugebėjo konsoliduoti savo valdžią, sutelkdami šias dideles technologijų įmones į savo rankas, ir dabar jie galvoja galintys pasauliui vadovauti geriau už visus kitus. Kodėl? Na, todėl, kad dauguma jų yra puolusios būtybės. Jie yra elitistiniame mąstyme.
Jūs, žinoma, galite savęs paklausti: „Ar šie technologijų milijardieriai iš tiesų yra ištikimi respublikonų partijai ar tradicinėms vertybėms?“ Ne, žinoma, kad ne. Jiems nerūpi krikščionybė. Jiems nerūpi tradicinės vertybės. Jiems nerūpi žmonės, kurie nori tradicinių vertybių. Jiems nerūpi jokie žmonės, jie tiesiog tuo naudojasi, nes mato, kad šiuo metu tai yra įrankis, kuriuo jie gali naudotis darydami įtaką politiniam procesui.
Augantis suvokimas apie valdžios elitą
Kitas vertinimo lygmuo, kurį čia noriu pateikti, yra tai, kad jeigu pažvelgtumėte į senąjį įsigalėjusį elitą, jie nėra atviri jokioms naujoms idėjoms, kurios ateina iš Kristaus proto. Kai pažvelgiate į valdžios siekiantį elitą – technologijų milijardierius, vėlgi, jie nėra atviri jokioms iš Kristaus proto ateinančioms idėjoms. Nė vienas iš šių dviejų elitų, nei įsigalėjęs, nei siekiantis valdžios, nėra atviras idėjoms, o tai reiškia, kad iš tiesų nėra svarbu, kuris iš jų laimės ir perims valdžią, nes jie abu yra įsitikinę, kad yra būtina užgniaužti idėjas iš Kristaus proto, kurios galėtų Ameriką išvesti visiškai nauja kryptimi.
Priežastis, dėl kurios jums visa tai pasakoju, yra paprasta. Kas yra žmonės, kurie gali tapti atviri naujoms idėjoms iš Kristaus proto? Na, jūs patys ir, žinoma, daugelis kitų. Aš neperkeliu visos šios atsakomybės išskirtinai ant jūsų, kad jūs – reliatyviai nedidelis pakylėtųjų mokytojų mokinių skaičius – turėtumėte vieni patys sugebėti pakeisti šalį. Tačiau jūs galite tai padaryti, kai suvokiate, kad esate susiję su daugeliu kitų žmonių, kurie taip pat yra atviri naujoms idėjoms, ir kad gali atsirasti – ir jūs galite prisidėti prie to, kad tai atsirastų – gali atsirasti žmonės, kurie būtų atviri visiškai naujam būdui žiūrėti į Amerikos visuomenę ir Amerikos vyriausybę, ir tas pats yra kitose demokratinėse šalyse. Nes koks yra, kai suvokiate, ką čia pasakiau, ką prieš tai kalbėjo Motina Marija, koks yra vienas elementas, kurio stinga demokratinėms visuomenėms? Na, tai yra valdžios elito įsisąmoninimas. Jiems nėra būtina jų vadinti puolusiomis būtybėmis. Jiems netgi nereikia į tai žiūrėti iš dvasinės perspektyvos. Jiems tiesiog reikia atpažinti, kad visada egzistavo grupė žmonių, kurie mėgino įgyti valdžią ir privilegijas, ir jie neturi jokios empatijos, jokio žmogiškumo, jiems visiškai nerūpi kiti žmonės.
Ir tuomet jie turi pripažinti, kad taip pat visada egzistavo grupė žmonių, kuriems rūpi kiti žmonės, kuriems rūpi aukštesni principai, ir kurie iš tiesų sugeba atsitraukti žingsnelį atgal, pažvelgti į istoriją ir tarti: „Kodėl mes vis kartojame tuos pačius šablonus vėl ir vėl, ir vėl? Kodėl turime įvairius valdžios elitus, kurie užvaldo įvairias šalis, kuria įvairiausius konfliktus, suformuoja įvairiausias tironiškas vyriausybes? Kodėl mums sukūrus demokratijas, matome, kaip jų patį pagrindą griauna piniginiai interesai, valdžios interesai? Kodėl tiesiog negalime sukurti valdžios, kuri darytų tai, kas yra geriausia visiems žmonėms, kuri suteiktų jiems kaip įmanoma daugiau laisvių ir galimybių? Kodėl nesugebame sukurti tokios visuomenės?“ Galite pažvelgti į Tėvus-Įkūrėjus ir sakyti, kad bent kai kurie iš jų turėjo tą viziją, tą svajonę, kad Amerika galės tapti laisvės šalimi, galimybių šalimi. Ne galimybių išnaudoti kitus, o galimybių save transcenduoti, padauginti talentus ir gauti atlygį už savo pasiryžimą peržengti status quo.
Gana elitizmo!
Kodėl negalime sukurti tokios šalies? Ir atsakymas yra: todėl, kad visada egzistavo elitas, kuris nenori tokios šalies. Todėl vienintelis būdas sukurti tokią šalį yra įsisąmoninti elito egzistavimą, jų filosofiją, jų mąstymą, elito pasaulėžiūrą, elito metodus, ir negailestingai juos apnuoginti, nusprendžiant: „Mums, žmonėms, jau yra gana elitistinių visuomenių. Mes, žmonės, trokštame sukurti tobulesnę sąjungą, kuri negalėtų būti valdoma elito.“ Tai yra visiškai įmanoma. Jūs galite padėti, įsiliedami į tą tėkmę, studijuodami, mąstydami, išsakydami prašymus, laikydami viziją, kad tai gali įvykti. Šiandien Amerikoje iš tiesų yra pakankamai žmonių, taip pat ir kitose šalyse, kurie jau yra ant to slenksčio. Jie tiesiog sąmoningai to nepamatė ir todėl negali kartu apsijungti ir kalbėti vienu balsu, tardami: „Gana elitizmo, mes norime neelitistinės visuomenės.“
Kristaus visuomenė
Ar tai gali įvykti? Taip, žinoma. Kodėl, jūsų manymu, aš iš viso būčiau sumąstęs idėją sukurti aukso amžių Žemėje, jeigu tai būtų neįmanoma? Todėl, žinoma, kad aukso amžius nebus elito valdoma visuomenė, net jeigu ji būtų labai klestinti, net jeigu visi žmonės klestėtų. Ir aukso amžiuje tai vis tiek nebus elitistinė visuomenė. Kodėl? Nes aukso amžiaus tikslas nėra būti auksiniu, jo tikslas nėra sukurti klestėjimą – jo tikslas yra pakelti sąmonę. Ir, vėlgi, to negalima padaryti, kai valdo elitas, nes net ir paties elito sąmonė nėra pakeliama, jiems valdant. Jie tiesiog lieka tame pačiame lygmenyje ir mėgina išsaugoti savo privilegijuotas pozicijas. Pažvelkite į reliatyviai nedidelę grupę puolusių būtybių, kurios buvo įsikūnijusios viduramžių Europos karaliais ir imperatoriais, – jos nė kiek nepaaugo vertikaliai. Kai kurios iš jų paaugo pasiekdamos netgi dar didesnį klastingumą, netgi dar geriau išmokdamos manipuliuoti žmonėmis, netgi dar geriau išmokdamos apgaudinėti žmones, tačiau jos nepaaugo vertikaliai, jos nepakilo į aukštesnius Kristaus Sąmonės lygmenis.
Ir visas Sen Žermeno Aukso Amžiaus tikslas yra suteikti visiems žmonėms Žemėje didžiausias ir geriausias galimybes augti link Kristaus sąmonės. Kas gi dar tai galėtų būti? Žinau, kad ankstesnių pakylėtųjų mokytojų dispensacijų mokiniai turėjo šias visokiausias fantazijas apie šias nuostabiai turtingas visuomenes, kuriose viskas tiesiog yra puiku. Net ir mano brolis MOR komentavo apie tai, kad jo knyga Utopija iš tiesų buvo satyra, kurios nereikėtų priimti pažodžiui. Esmė yra ta, kad valdžios elitas nesugeba suvokti to, ką čia sakau. Jie negali suvokti Kristaus visuomenės vizijos. Jie net negali iš tiesų to suvokti. Jeigu galėtų, jie, žinoma, tam priešintųsi, ir jie priešinasi bet kokioms idėjoms, kurios yra nukreiptos ta kryptimi, tačiau jie iš tiesų negali suvokti, kas tai yra. Jie negali suvokti, kad tai yra visuomenė, kuri nesikoncentruoja į išorinius dalykus, į išorinius pasiekimus ir išorinius laimėjimus. Ji koncentruojasi į vieną vienintelį dalyką – į individą, suteikimą individui maksimalias galimybes transcenduoti save, kad jis galėtų pasiekti savo aukščiausią potencialą.
Konkurencijos ir išradimų apribojimas
Pasakykite man, kai pažvelgiate į Amerikos istoriją, kas padarė Ameriką klestinčia ir pasiturinčia šalimi? Amerikiečiai dažnai sako: „Amerika yra turtingiausia šalis Žemėje.“ Taip, tai yra šalis, turinti daugiausia milijardierių ir milijonierių, ir kitų turtingų žmonių, tačiau ar vidutinė populiacija yra turtinga? Ne. Bet vis dėlto, grįžkite ir pažvelkite į Amerikos sukūrimą, pažvelkite į to meto Europos visuomenes, kurios buvo giliai įstrigusios feodalinėje sistemoje, o ką tai reiškė? Tai reiškė, kad plačioji populiacija turėjo labai mažai galimybių būti kūrybiška, o valdančioji klasė nebuvo kūrybiška. Na, galbūt kūrybiškumą ji demonstravo sugalvodama, kaip kariauti tarpusavio karus, bet tai nėra tikrasis kūrybiškumas. Tai kas leido Amerikai suklestėti? Tai, kad ji davė galimybę atsiskleisti kūrybiškumui, kurio nebuvo Europoje. Bet matote, kaip valdžios elitas palaipsniui mėgino suvaržyti žmonių kūrybiškumą, ir tai, kaip sakiau, yra jų egzistencinė dilema. Jie nesugebėjo sutrukdyti Amerikos visuomenei pakilti į tam tikrą lygmenį, tačiau jie mėgino sulėtinti tą augimą, kad galėtų išsaugoti savo privilegijas.
Na ir dabar, retkarčiais atsiranda kažkoks naujas dalykas, pavyzdžiui, kompiuterių revoliucija, kurioje senoji pramonė net nesugebėjo įžvelgti jokios vertės, ir tai susilpnina jų kontrolę. Bet tuomet ten tiesiog atsiranda valdžios siekiantis elitas, kuris mėgina įgyti kontrolę toje naujoje pramonėje, idant dabar galėtų įgyti visuotinę kontrolę. Ir matote tiek daug kompanijų Amerikoje ir kitur, kurioms, kai užauga iki tam tikro lygmens, dabar labiau ima rūpėti suvaržyti konkurentus nei išrasti kažką naujo. Kas išves Ameriką į aukso amžių? Ne status quo. Ne tradicinės vertybės. Tiktai kūrybiškumas, išradimai, nauji mąstymo būdai, naujos idėjos, ateinančios iš Kristaus proto. Amerikai klestėjimą atnešė tai, kad joje buvo erdvės eksperimentuoti, būti kūrybiškiems, atnešti naujas idėjas, tačiau ši erdvė jau kurį laiką yra pastoviai siaurinama. Geriau net nesakyti, kiek laiko tai vyksta. Tačiau iš tiesų tai prasidėjo 19-ajame amžiuje nuo monopolininkų kapitalistų, kurių tikslas buvo įgyti monopolį.
Ir jūs tai šiandien matote technologijų industrijoje, kurioje didelės technologijų kompanijos taip pat siekia įgyti monopolius. Ar tai būtų paieškos variklis ar operacinė sistema, ar DI, ar kad ir kas tai būtų, visada yra šis troškimas įgyti monopolį. Tačiau savo verslą statote ant naujų idėjų. Kodėl galvojate, kad naujos idėjos staiga išnyks ir dabar turėsite konsoliduoti ir sunaikinti kūrybiškumą, kad galėtumėte išsaugoti savo poziciją? Kodėl toliau netęsiate inovacijų? Na, todėl, kad puolusios būtybės nesugeba daryti inovacijų. Kai kažkas kažką išranda, jos gali ateiti ir mėginti tai užvaldyti, ir dabar jos nori sustabdyti invokacijas, kad išsaugotų savo poziciją. Matote šią dinamiką kartojantis vėl ir vėl, ir vėl. Ir kaip sakiau, šiandien Jungtinėse Valstijose yra pakankamai žmonių, kurie yra pasiruošę tai pamatyti. Ir jie yra pasiruošę tarti: „Kodėl mes kartojame šį šabloną? Kodėl leidžiame susikurti visuomenei, kuri varžo kūrybiškumą, ir tie, kurie įgijo poziciją industrijoje arba visuomenėje, dabar gali naudotis ta pozicija konkurentams varžyti ir riboti kūrybiškumą, kas tiktai varžo visuomenę? Kodėl mes tai leidžiame? Kodėl vis dar tai leidžiame?“
Kas bus toliau?
Ir dabar čia noriu aptarti dar vieną temą, nors neplanuoju, kad tai bus vienintelis mano mokymas šioje konferencijoje. Bet dabar noriu susikoncentruoti į štai ką – į 250 metų, per kuriuos egzistavo Amerika. Jeigu grįžtumėte 250 metų į praeitį, prie Tėvų-Įkūrėjų, prie Konstitucinės Konvencijos, ar jie galėjo įsivaizduoti, kad Amerika išgyvens 250 metų? Ir realybė yra tokia, kad dauguma jų negalvojo, kad ji išgyvens, arba turėjo dėl to didelių abejonių. Kas leido Amerikai išgyventi? Na, nuolatinės inovacijos, kūrybiškumas, nauji būdai pažvelgti į problemas, nauji būdai daryti dalykus. Kas būtų nutikę, jeigu Amerika nebūtų buvusi suvaržyta valdžios elitų ir jų mėginimų įgyti monopolius ir sunaikinti konkurentus? Na, Amerika būtų nuėjusi daug toliau nei yra šiandien.
Tačiau esminis dalykas, dėl kurio apie tai kalbu, yra tai, kas nutiks, jeigu valdžios elitai, kurie yra čia dabar, jeigu jie sugebės dar labiau suvaržyti kūrybiškumą ir inovacijas, nei tai yra padaryta dabar, kas tuomet nutiks? Na, Amerika pradės atsilikinėti nuo kitų demokratinių šalių, kurios neleidžia valdžios elitui suvaržyti inovacijų. Tai tiesiog yra neišvengiama. Egzistuoja tam tikra arogancija tarp valdžios elito Amerikoje, ir daugelis žmonių ją perėmė, kad Amerikai neįmanoma žlugti, kad Amerikai neįmanoma eiti atgal, kad Amerika yra didingiausia šalis Žemėje ir ji niekada negalės prarasti tos pozicijos. Tačiau tai yra visiškai įmanoma, ir jeigu Amerika sustabdys inovacijas, ji praras savo poziciją kaip didingiausia, labiausiai pasiturinti, dinamiškiausia šalis Žemėje. Tai jau pradėjo vykti. Viena iš didžiausių grėsmių tam yra dvilypė, tai yra, kad užtrenkiate duris imigrantams ir sąmoningai mažinate mokslo finansavimą, priversdami mokslininkus išvykti. Per praėjusius metus prasidėjo mokslininkų emigracija. Ir, žinoma, matote visus šiuos mėginimus ne tik užtrenkti duris imigrantams, bet dar ir deportuoti jau čia esančius.
Imigrantai ir inovacijos
Nebent, kaip jau anksčiau sakėme, būtumėte Amerikos indėnas, jūs esate imigrantų palikuonis. Jeigu jūsų pro-pro-prosenelis būtų buvęs deportuotas ICE agentūros 1814 metais, nebūtumėte amerikietis. Galbūt būtumėte italas, prancūzas arba britas, bet nebūtumėte amerikietis. Ir Amerika nebūtų tapusi didinga šalimi, jeigu visi tie žmonės, kurie statė Ameriką, būtu buvę deportuoti arba ištremti. Kas yra būdinga daugumai, ne visiems, bet daugumai imigrantų, kurie atvyksta į Ameriką? Jie mato galimybę, kurios neturėjo savo gimtojoje šalyje, ir jie yra pasiryžę save transcenduoti, kad galėtų pagriebti tą galimybę. Ir tai darydami, jie kelia Ameriką aukštyn, daugindami talentus, būdami kūrybiški, ieškodami naujų idėjų. O kaip dėl žmonių, kurie nenori imigrantų, kurie juos laiko grėsme? Na, jie priklauso kategorijai, apie kurią kalbėjo Motina Marija, ir tai nėra vien vyrai, tai taip pat yra ir moterys. Tai yra tie, kurie nenori savęs transcenduoti.
Antiamerikietiški amerikiečiai
Jeigu nenorite savęs transcenduoti, kai visuomenė keičiasi ir reikalauja, kad įgytumėte naujus įgūdžius, kad gautumėte darbą, na, tuomet jūs laikote imigrantus, kurie yra pasiryžę keistis, grėsme. Galvojate, jog vien dėl šio fakto, kad gimėte Amerikoje, esate nusipelnę turėti darbą, kuriame jums tereikėtų pasirodyti darbe. Tačiau tai nėra Amerika. Ameriką pastatė ne tokie žmonės. Tad kaip gi šie žmonės, turintys visiškai antiamerikietišką požiūrį, gali teigti esantys patriotai ir amerikiečiai, kurie pavers Ameriką vėl didžia, sugrąžindami ją į… į kokius tiksliai laikus, kada Amerika buvo didi praeityje, į kokius laikus turime grįžti? Tuo tarpu visi tie žmonės, kurie yra pasiruošę save transcenduoti, jie negalvoja apie Amerikos grąžinimą į kažkokius praeities laikus. Jie nori Ameriką vesti pirmyn, į kažką dar geresnio nei buvo kada nors anksčiau, ir būtent to noriu ir aš, Pakylėtasis Mokytojas Sen Žermenas – Vandenio Amžiaus hierarchas ir aukso amžiaus architektas.
Noriu, kad Amerika savo augime pranoktų tai, kuo ji buvo bet kada anksčiau! Kam rūpi kažkokia praeities būsena, kai yra tiek nepalyginamai daugiau, į ką galima augti? Ironijų ironija. Visada matote tai darant puolusias būtybes – jos garsiai kažką paskelbia, tačiau jų veiksmai yra priešingi tam, ką jos teigia. Teigiate, kad esate patriotai. Teigiate, kad esate tikrieji amerikiečiai, tačiau jūsų mąstymas yra išskirtinai ne amerikietiškas, o anti-amerikietiškas. Ir taip, vėlgi, yra dėl to, kad yra žmonių, kurie nesuvokia, jog jie tėra pėstininkai žaidime, kurį žaidžia du besivaržantys valdžios elitai.
Tačiau, vėlgi, yra daug žmonių, kritinė masė žmonių Amerikoje, kurie yra pasiruošę pamatyti besivaržančių valdžios elitų tikrąjį veidą, ir pamatyti, kad iš tiesų jie yra anti-amerikiečiai. Ir jie yra pasirengę suvokti, kad Amerika negalės išbristi iš savo dabartinės padėties vien per kontrolę. Ji tegali iš jos išbristi per inovacijas. Šios konferencijos tema, kurią nurodžiau pasiuntiniui suformuluoti, yra: „Ar sulauksime dar vienos 250 metų sukakties?“ Daugelis sakys: „Žinoma, kad sulauksime.“ O aš sakau: „Tai nėra garantuota.“
Eikite inovacijų keliu arba žūkite!
Egzistuoja įvairios perspektyvos apie tai, apie kurias pakalbėsiu vėliau. Tačiau kol kas noriu susikoncentruoti štai į ką. Jeigu Amerika nustos eiti inovacijų keliu, kitų 250 metų nebebus, nes šalis neišgyvens. Ji susiskaldys. Ji paskęs konfliktuose. Ji atsiliks nuo kitų šalių. Ji iš esmės susinaikins iš vidaus. Tai yra įmanoma. Tai nėra labiausiai tikėtinas scenarijus, tačiau tai yra įmanoma, nes Kristaus principas yra: viskas nuolatos privalo save transcenduoti ir vis labiau ir labiau artėti prie pakylėtosios būsenos. Kitu atveju pradeda veikti mūsų taip vadinamas antrasis termodinamikos dėsnis, ir uždaros sistemos susinaikina. Jūs verčiate Ameriką uždara sistema, kurioje nelieka jokio atvirumo naujoms idėjoms arba žmonėms, kurie yra atviri naujoms idėjoms. Jūs įstatėte Ameriką į susinaikinimo kelią. Ir jeigu niekas jos neištrauks iš to kelio, na, Amerikos žlugimas yra garantuotas, kaip galite tai matyti iš kitų istorijoje egzistavusių imperijų, kurios žlugo dėl tos pačios priežasties.
Pažvelkite į šias žlugusias imperijas. Jos visos žlugo dėl to, kad nesugebėjo savęs transcenduoti ir eiti inovacijų keliu. Ir kodėl jos to nesugebėjo? Todėl, kad egzistavo valdžios elitas arba keletas, kurie sunaikino, kurie suvaržė inovacijas ir naujas idėjas. Tai yra dar viena pamoka, kurią galite išmokti iš istorijos, ir tai yra viena iš tų pamokų, kurios puolusios būtybės nesugeba išmokti. Kaip sakė Motina Marija ir kaip sakiau aš: „Daugelis puolusių būtybių daug geriau išmano istoriją už daugumą istorikų.“ Tačiau tai yra viena pamoka, kurios jos neišmoko, kadangi nesugeba matyti, kad būtent jos pačios yra problema. Matote, kai esate puolusios sąmonės viduje, niekada negalite pripažinti, kad galėjote klysti, ir todėl nesugebate matyti, kad jūs esate problema. Būtent dėl to Motina Marija kalbėjo apie tuos, kurie suvokia, kad negali konkuruoti šiandieniniame pasaulyje. Jie turi rasti paaiškinimą, kodėl taip yra, ir jie visą laiką projektuoja, kad tai yra kitų žmonių kaltė.
Yra vyrų manosferoje, kurie projektuoja, kad tai yra moterų kaltė, tačiau puolusios būtybės yra toje pačioje psichologinėje dinamikoje. Jos negali pripažinti, kad jos pačios yra problema. Jos privalo projektuoti, kad kiti dalykai arba kiti žmonės yra problema. Ir ką jos dažnai daro – jos projektuoja: „Žmonės yra problema. Jie nėra apsišvietę. Jie nesugeba savęs valdyti. Kaip jums iš viso galėjo šauti į galvą mintis, kad gali būti šalis, kurioje žmonės patys save valdytų? Tai yra neįmanoma. Tai ves nuo vienos katastrofos prie kitos.“ Tačiau, kaip jau anksčiau sakiau, aš daug mieliau matyčiau šalį, kurioje visi žmonės balsuotų dėl svarbiausių sprendimų, nei elito valdomą šalį. Kodėl? Na, pažvelkite į istoriją.
Didžiausias katastrofas istorijoje visada sukurdavo vienas ar kitas elitas, arba dviejų elitų susidūrimas. Patys žmonės niekada nesugalvodavo eiti į karą, kad įrodytų, jog jų karaliaus ego yra didesnis už kito karaliaus ego. Tai visada buvo elitas. Vėlgi, kalbu tai į kolektyvinę sąmonę, nes matau potencialą, kad yra žmonių, kurie gali priimti šias idėjas. Jos gali nusileisti į jų identiteto, mentalinį ir emocinį kūnus, išnirti jų sąmoningame prote, ir staiga jie sakys: „O, niekada anksčiau apie tai nepagalvojau. Kodėl anksčiau to nemačiau? Tai dabar yra taip akivaizdu.“ Kai kritinė masė žmonių tai patirs, įvyks pokyčiai, ir jie jau vyksta, jie jau vyko ilgą laiką, ir būtent tai vis labiau ir labiau artina aukso amžių, žingsnis po žingsnio, pokytis po pokyčio. Jūs esate šių pokyčių dalis. Ir jeigu priimsite savo vaidmenį, galėsite nukreipti chaosą, kaip anksčiau sakėme, skirtingomis kryptimis. Galite galvoti, kad Amerikoje tvyro chaosas. Taip, tam tikru laipsniu, sutinku. Tačiau galite išmokti nukreipti chaosą, kad jis tekėtų konstruktyvesne linkme ir iš tiesų atneštų realius pokyčius.
Amerika yra, ir buvo vadinama, Tėvai-Įkūrėjai ją laikė eksperimentu. O eksperimentas iš tiesų yra štai kas: ar gali žmonės nukreipti šalį nauja kryptimi, nepaisant visų elito pastangų tai sustabdyti? Ir kol kas Amerika judėjo nauja kryptimi, ir ji gali toliau tai daryti, idant kiekviena krizė taptų tramplinu pasirinkti naują kryptį. Tai yra mūsų taip vadinama Skaudžių Smūgių Mokykla, nes kartais prireikia iš tiesų skaudžių smūgių, kad Amerikos žmonės pasuktų nauja kryptimi. Ir vis dėlto, esu pasiruošęs dirbti su Amerika ir Amerikos žmonėmis. Esu pasiruošęs suteikti impulsą, kuris galėtų pasukti chaosą nauja kryptimi, ir viliuosi, kad jūs norėsite prisidėti prie šių pastangų ir būti tos tėkmės iš aukštai į žemai dalimi.
Tad dėkoju jums, kad ryžotės pasinerti į tėkmę iš manęs per jus į Amerikos žmones, į kūrybiškus žmones, kurie gali atnešti pokyčius.
Sen Žermenas, AŠ ESU, ir užsklendžiu jus Džiaugsmingos Laisvės Liepsnoje, kuria AŠ ESU. Su liepos 4-ąja! Būkite laimingi, jeigu to norite.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com