Lūžio taškas Amerikos ekonomikai
Pakylėtoji Mokytoja Laisvė per Kim Michaels, 2026 metų liepos 05 d. Šis diktavimas buvo perduotas 2026 Amerikos vebinare: „Ar sulauksime dar vienos 250 metų sukakties?“
AŠ ESU Pakylėtoji Mokytoja Laisvė. Anksčiau buvau žinoma Laisvės Deivės vardu, ir aš vis dar einu šias pareigas, tačiau noriu naudoti mažiau formalų titulą, nes siekiame tapti šiek tiek prieinamesni įsikūnijime esantiems žmonėms.
Buvo daug žmonių, atvykusių iš Europos, kurie troško laisvės – laisvės nuo bet kokių suvaržymų. Jie manė, kad turėtų galėti daryti viską, ko tik nori. Tačiau Tėvai-Įkūrėjai nenorėjo suteikti tokios laisvės, nes labai aiškiai suprato, kad tokia visuomenė negalėtų funkcionuoti. Jie suvokė, kad negalima žiūrėti į tuometines Europos visuomenes ir kurti visuomenę, kuri būtų visiškai priešingame dualistiniame kraštutinume – pereiti nuo visiško laisvės nebuvimo prie visiškos laisvės. Jie suprato, kad, norint, jog visuomenė veiktų, reikia rasti tam tikrą vidurį, tačiau iš tikrųjų tai reiškia peržengti dualistinius kraštutinumus, nors jie, žinoma, nenaudojo tos terminologijos. Būtent todėl jie sutelkė dėmesį į laisvę (liberty). Ir, žinoma, filosofiniuose sluoksniuose jau seniai vyksta diskusijos: koks yra skirtumas tarp freedom ir liberty? Kokie yra jų panašumai? Apskritai freedom yra suvokiama kaip laisvė nuo apribojimų, o liberty – kaip didžiausia įmanoma laisvė sistemoje, kurioje kiekvienas gali daryti, ką nori, kol tai nekenkia kitiems.
Laisvė nuo pasekmių
Tėvai-Įkūrėjai matė būtinybę sukurti valstybę, kuri suteiktų laisvę (liberty), bet ne laisvę (freedom) daryti ką norite, kad ir kokias tai turėtų pasekmes kitiems žmonėms. Ir apie tai iš tiesų yra svarbu pamąstyti Amerikos kolektyvinėje sąmonėje, Amerikos psichikoje, galėtume sakyti, Amerikos demokratijos audekle. Matote, ankstesniuose diktavimuose mes kalbėjome apie valdžios elitą. Sakėme, kad egzistuoja valdžios elitas, kuris nori sugriauti demokratiją. Bet ką jis iš tiesų nori padaryti – valdžios elitas? Na, jis nori laisvės daryti ką tiktai nori, daryti viską, kas jiems teikia naudą, kad ir kokias tai turėtų pasekmes kitiems žmonėms ir visai visuomenei. Kitaip tariant, kas iš tiesų nori tokios laisvės? Tokios laisvės nori puolusios būtybės, ir jos nori laisvės nuo pasekmių. Jos nori laisvės galėti daryti ką nori, neturėdamos asmeniškai nešti pasekmių už savo veiksmus. Štai tik vienas pavyzdys – jos nori laisvės pradėti karą prieš kitą puolusią būtybę kitoje šalyje, tačiau pačios jos nenori eiti į mūšio lauką. Jos nori siųsti kitus žmones, kurie tenai eitų ir būtų nužudomi ir susprogdinami.
Jos taip pat nori laisvės daryti ką tiktai nori ekonomiškai. Pavyzdžiui, spekuliuoti rizikingomis hipotekos schemomis. O kai kyla, krizė kaip 2008 metais, jos nori, kad vyriausybė panaudotų mokesčių mokėtojų pinigus jiems gelbėti, siekdama išvengti to, kas, jų teigimu, būtų katastrofa net paprastiems žmonėms ir visai sistemai. Tad matote šią temą. Jeigu galėtumėte pažvelgti į puolusių būtybių istoriją, pradedant nuo pačių pirmųjų, kurios nupuolė ketvirtoje sferoje, pamatytumėte šią tendenciją. Jos nori turėti galią daryti ką nori, tačiau jos nori, kad žmonės, populiacija, neštų jų veiksmų pasekmes. Kitaip tariant, jos nori laisvės (freedom), bet nenori laisvės (liberty). Nes galime sakyti, kad laisvė (freedom) reiškia jokios atsakomybės, jokios atskaitomybės nebuvimą. Tačiau laisvė (liberty) reiškia, kad turite laisvę, tačiau esate atsakingi ir privalote elgtis taip, kad pateisintumėte vyriausybės suteiktas laisves. O ko nori puolusios būtybės? Jos nori vyriausybės, kuri varžytų žmones, bet ne jas pačias. Jos gali daryti ką nori, tačiau žmonės negali, nes žmonės yra užrakinti, ir jie privalo nešti atsakomybę ir pasekmes, sukeltas elito veiksmų.
Kapitalistinė ekonomika ir laisvos rinkos ekonomika
Ši sistema, žinoma, nėra unikaliai amerikietiška. Tačiau kadangi mes čia dabar kalbame apie Ameriką, susitelkime į tai, kaip tai pasireiškė Amerikos istorijoje, Amerikos valdymo formoje, Amerikos demokratijoje ir taip pat Amerikos ekonomikoje. Mes jau kalbėjome apie šį fenomeną, kurį galite stebėti, kad yra žmonių, kurie nori gauti vis daugiau ir daugiau pinigų, ir jiems niekada nėra gana. Jiems niekada nėra gana. Na ir dabar, vienas iš šio godumo padarinių, žinoma, yra tai, kad kai pažvelgiate į tai, ką mes sakėme, – į šalies ekonomiką, visuomenė auga, kai žmonės prideda kažką, kas turi realią vertę kitiems žmonėms. Jūs pagaminate produktą. Užauginate javus laukuose, ar dar kažką, kur prieš tai teaugo žolė ir piktžolės. Jūs suariate žemę. Pasodinate javus. Jūs juos nupjaunate. Ir jūs dabar atnešate kažką, kas turi didesnę vertę kitiems žmonėms nei vien plika žemė, kuri tenai buvo iki to laiko. Jūs pagaminate produktą. Sugalvojate išradimą. Suteikiate paslaugą.
Problema su tuo, žvelgiant iš puolusių būtybių perspektyvos, yra ta, kad turite tik ribotą laiko kiekį. Turite tik tam tikrą energijos kiekį. Turite tik tam tikrą išradingumo kiekį. Egzistuoja limitas, kiek vertės gali sukurti vienas žmogus. Ir tai, žinoma, normalioje natūralioje ekonomikoje, nustato limitą tam, kiek žmogus gali uždirbti pinigų. Kaip uždirbate daugiau pinigų? Na, vienas iš būdų yra pasamdyti kitus žmones dirbti ir mokėti jiems mažiau nei vertė, kurią jie sukuria. Kitaip tariant, priverčiate žmones atlikti fizinį darbą, ir tai sukuria tam tikrą vertės kiekį, tačiau jūs jiems sumokate mažiau nei yra vertas jų darbas. Ir visą skirtumą pasiimate sau į kišenę.
Šitai, žinoma, yra žmonių taip vadinama kapitalistinė ekonomika. Man tai nėra jokio problema, kai žmonės tai vadina kapitalistine ekonomika. Problema kyla tuomet, kai jie deda lygybės ženklą tarp kapitalistinės ekonomikos ir laisvos ekonomikos, laisvos rinkos ekonomikos, nes tai nėra tas pats. Nes laisvos rinkos ekonomikoje egzistuoja laisva konkurencija. Bet matote, valdžios elitas nenori laisvos konkurencijos. Jis nori įvairiais būdais varžyti konkurenciją. Kodėl? Kad galėtų išgauti didesnį pelną, nei galima išgauti teikiant produktą arba paslaugą. Vėlgi, vienas iš būdų, kuriuo valdžios elitas siekia sukoncentruoti turtą savo rankose, yra pasinaudoti žmonių darbu. Tačiau kitas būdas yra mėginti neleisti kitiems žmonėms sukurti tokio paties produkto už mažesnę kainą. Kitaip tariant, puolusių būtybių svajonė yra turėti tiekimo monopolį, kad jos galėtų nustatyti kokią tik nori kainą. Tačiau iš tiesų laisvoje rinkos ekonomikoje, kurioje egzistuoja laisva konkurencija, neįmanoma sukurti monopolių. Ir puolusios būtybės tai matė vėl ir vėl, ne vien Amerikoje. Ir kai kurios iš jų netgi suvokia, kad jų pačių godumas pakerta jų monopolį. Nes kai jos, taip sakant, pradeda užimti rinkos dalį, t. y., įgyja monopolį tam tikros prekės tiekimo srityje, kaip, pavyzdžiui, Rokfeleris, kuris XIX a. bandė užsitikrinti monopolį lempų aliejaus rinkoje, ir kai jos įgyja šį monopolį bei pakelia kainas, kad galėtų gauti didesnį pelną, kas nutinka? Na, tai padidina kitų žmonių motyvaciją sugriauti tą monopolį. Kuo labiau kyla kaina, tuo daugiau kiti ima sakyti: „Mes norime tos rinkos dalies.“ Arba tai skatina žmones ieškoti alternatyvų, pavyzdžiui, užuot namų apšvietimui naudoję lempas, deginančias aliejų, įsidiegiate dujinį apšvietimą arba atsivedate elektrą.
Monopolių sankcionavimas įstatymu
Matote, puolusios būtybės žino, kad yra labai sunku išlaikyti monopolį, kai jau esate jį įgiję. Joms nėra labai sunku įgyti monopolį, nes jos yra pasiruošusios daryti viską, ką gali, kad nupirktų konkurentus arba sunaikintų konkurentus. Tačiau kai jau jį įgyja ir per savo godumą pakelia kainas, jos pakerta savo monopolio pamatus. Tad šie monopolių kapitalistai Amerikoje mėgino pasinaudoti vyriausybe, išleisdami įstatymus, dėl kurių mažiems nepriklausomiems verslams būtų sunku mesti iššūkį monopoliams arba didelių įmonių pozicijai, toms įmonėms, kurios jau užsitikrino savo vietą rinkoje.
Tai yra kapitalizmas. Jis neturi nieko bendro su laisvos rinkos ekonomika. Kaip gali būti išsaugota laisvos rinkos ekonomika? Tiktai tuomet, kai demokratiškai išrinkta vyriausybė naudojasi savo valdžia, kad užkirstų kelią monopolių susikūrimui, užuot padėjusi kurtis monopoliams. Tai neįvyko Jungtinėse Valstijose, ir tikrai neįvyko XIX a., ir kodėl tai neįvyko? Na, dėl to, apie ką kalbėjo Godfris, dėl aukšto lygmens nusikaltėlių, kurie mėgina pasinaudoti Amerikos sistema savo naudai. Kai kurie žmonės vis dar su susižavėjimu žiūri į šiuos didžiuosius pramonininkus, kaip jie dažnai yra vadinami, ir laiko juos išradėjais, pionieriais, padėjusiais pastatyti Amerikos ekonomiką. Tačiau žvelgiant iš Konstitucijos ir Tėvų-Įkūrėjų perspektyvos, ir lygių galimybių bei teisių suteikimo žmonėms, jie buvo nusikaltėliai. Jie iš pagrindų griovė pačią demokratinę sistemą, kurią sukūrė Tėvai-Įkūrėjai, nes viena iš laisvių, kurią visiems savo piliečiams turėtų garantuoti demokratinė vyriausybė, yra būtent laisvė nuo išnaudojimo per monopolį, o taip pat laisvė nuo išnaudojimo, kai jums yra mokama mažiau nei yra vertas jūsų darbas.
Kas yra pagrįstas pelnas?
Ar tuo noriu pasakyti, kad žmonėms negalima kurti verslo, samdyti darbuotojų ir uždirbti pinigų iš vertės, kurią tie žmonės sukuria savo darbu? Ne, aš to nesakau. Yra visiškai pagrįsta, kad tie, kurie imasi iniciatyvos, kurie investuoja, kurie sugalvoja naują idėją, kurie moka geriau organizuoti už kitus, yra pagrįsta, kad jie uždirba pelną. Tačiau klausimas yra, kokio dydžio yra tas pelnas? Ir jūs šiuo metu matote, kad egzistuoja absurdiškas skirtumas tarp vertės, kurią žmonės sukuria savo darbu, ir to, kas jiems yra mokama. Ir to pavyzdį galite matyti federaliniame minimaliame atlyginime. Tiesiog pažvelkite, koks jis yra šiandien, lyginant su tuo, koks jis buvo prieš 30 ar 40 metų. Ir tuomet pažvelkite, kiek per tą laiką pakilo kainos. Galite matyti, jog tai yra išnaudojimas. Na ir dabar, kaip taip gali būti, kad federalinė vyriausybė nepakėlė minimalaus atlyginimo? Na, taip yra dėl šių monopolininkų kapitalistų, kurie išsipirko sau įtaką federalinėje vyriausybėje ir sugebėjo neleisti pakelti to atlyginimo. Ir kodėl? Dėl godumo. Jie žino, kad jeigu bus pakeltas federalinis minimalus atlyginimas, tai paveiks atlyginimus visuose Amerikos visuomenės sektoriuose.
Tai reiškia, kad jiems teks susimažinti pelną. O kadangi jie to nenori, jie siekia daryti įtaką federalinei vyriausybei. O tai nėra laisvė (liberty). Amerikos vyriausybė nevykdo konstitucijoje apibrėžto reikalavimo suteikti teises visiems žmonėms.
Galite sakyti: „Bet argi žmonės ne patys renkasi, ar jie dirbs šiuos menkai apmokamus darbus?“ Tačiau daugelyje Amerikos vietų jie to nesirenka. Pasirinkimas tėra vienas – menkai apmokamas darbas arba jokio darbo. Yra tiek daug žmonių Amerikoje, kurie neturi jokios realistiškos galimybės įgyti išsilavinimą, įgyti kvalifikaciją. Kodėl, jūsų manymu, tiek daug jaunų vyrų prisijungia prie ginkluotųjų pajėgų? Todėl, kad tai yra galimybė ištrūkti iš šių mažų kaimiškų bendruomenių, kuriose jie neturi jokių galimybių iš tiesų pagerinti jiems tekusią dalią gyvenime.
Laisvė, kurią užtikrina vyriausybė
Tad matote, mano mintis yra ta, jog laisvė (liberty) yra neatskiriama Amerikos Konstitucijos dalis, tačiau dažnai yra pamirštama, kad laisvę (liberty) užtikrinti gali tik vyriausybė. Nes, kaip sakiau, laisvė (freedom) yra laisvė daryti ką norite. Laisvė (liberty) yra daryti ką norite visuomenės kontekste.
Na ir dabar, kas apibrėžia parametrus visuomenei? Na, vyriausybė, jeigu ji vykdo savo atsakomybę ir daro tai tokiu būdu, kad visiems yra suteikiama laisvė (liberty) ir teisingumas, bei lygybė ne tik prieš įstatymą, bet ir lygios galimybės. Tad matote, Tėvams-Įkūrėjams buvo labai svarbu, kad vyriausybė neturėtų kištis į žmonių laisves. Jie tai padarė, nes kaip atskaitos tašką turėjo Angliją, kurioje valdžios elitas ir karalius buvo apibrėžę žmonių laisves. Daugelis amerikiečių niekada nemąstė apie šį skirtumą. Jie mano, kad laisvė tiesiog kažkaip atsiranda. Tačiau kad ir kokia būtų visuomenė, būtent jos valdžia nustato parametrus. Tėvai-Įkūrėjai matė, kad Anglijoje karalius ir kilmingųjų klasė apibrėžė sistemą, kuri iš tiesų labai stipriai pažeidinėjo žmonių laisvę ir laisves. Ir jie laikė savo pagrindiniu tikslu neleisti Amerikos vyriausybei daryti to paties. Tačiau dalykas, kurio jie nenumatė, nes tuo metu tai nebuvo taip lengva numatyti, yra tai, kad Amerikoje atsiras valdžios elitas, kuris mėgins atimti žmonių laisves per pinigus.
Jiems buvo sunku tai numatyti, nes tuo metu šios didelės kompanijos dar nebuvo susikūrusios. Matėte tam tikras paraleles Anglijoje, kurioje egzistavo šios didelės prekybos kompanijos, ir vis dėlto, Tėvai-Įkūrėjai iš tiesų negalėjo numatyti, kaip pramonės revoliucija XIX a. sukurs šiuos milžiniškus kapitalistus, kurie turės šias labai dideles kompanijas, ir kurie darys viską, ką gali, kad sukurtų monopolį. Kodėl tai yra tokia didelė problema, kad jie mėgina sukurti šiuos monopolius? Na, todėl, kad tai sunaikins šalies ekonomiką.
Išnaudojimu paremtos ekonomikos limitai
Tam gali būti reikalingos didesnės žinios apie ekonomiką ir ekonomikos istoriją nei turi vidutinis žmogus. Tačiau visgi duosiu jums keletą užuominų. Kas įgalino Romos imperiją išgyventi ekonomiškai? Kas buvo varomoji ekonomikos jėga, palaikiusi Romos imperijos ekonomiką? Nuolatiniai užkariavimai. Kol Romos imperija plėtėsi, ji, plėšdama užkariautas teritorijas, pasisavindavo milžiniškus turtus ir išteklius. Iš išorės plūdo turtai, kurie leido Romos imperijai išlikti.
Galiausiai šis procesas sustojo dėl to meto technologijų ir transporto galimybių. Romos imperijai darėsi vis sunkiau ir sunkiau plėstis, ir todėl prasidėjo Romos imperijos nuosmukis. Tad tuo noriu parodyti, kad kol imperija plečiasi ir plešia kitas teritorijas, ji turi turėti ekonomiką, kuri gali save išlaikyti, ji yra save išlaikanti. Britų imperija, kuri egzistavo revoliucijos metu, buvo būtent tokia imperija. Ji plėtėsi. Ji plėšė savo kolonijas ir iš jų parsiveždavo milžiniškus turto kiekius. Galite matyti, kaip ankstyviesiems amerikiečiams tai atrodė neteisinga, kad tiek daug turto iš kolonijų yra išsiunčiama į Anglija, o mainais už tai nelabai kas grįžta. Tai yra vienintelis būdas, kuriuo ekonomika gali būti išlaikoma, jeigu yra leidžiama nedideliam elitui monopolizuoti ekonomiką ir turtą. Pažvelkite į kolonijinių laikų Angliją, pažvelkite į Romos imperiją – labai nedidelis elitas kontroliavo didžiąją dalį turto. Pažvelkite, kaip paprasti žmonės gyveno Anglijoje 1776 metais. Jie skurdo. Jie turėjo labai labai mažai.
O tuomet pažvelkite į turtingus žmones Anglijoje ir kaip jie gyveno, ir pamatysite didžiulį skirtumą. Būtent tai didieji pramonininkai norėjo atkurti Amerikoje 19-ajame amžiuje. Ir galite apsilankyti kai kuriuose šiuose jų pastatytuose dvaruose ir pamatysite, kad jie nelabai kuo skiriasi nuo pilių, kurias statė Europos kilmingieji. Bet kas dabar nutinka tokioje ekonomikoje? Tarkime, kad turime tokią šalį kaip Jungtinės Valstijos, kuri yra gana didelė ir neplėšia savo apylinkių. Ji turi viską pasigaminti pati. Galima diskutuoti, kada JAV tapo tokia šalimi, nes, be abejo, iki XX a. pradžios ji plėtė teritoriją į vakarus ir plėšė tas žemes. Vis dėlto atėjo momentas, kai Amerikoje buvo nustatytos sienos, susiformavo ir buvo apibrėžtos valstijos. Ir Amerika daugeliu atžvilgių tapo savarankiška ekonomika, arba bent jau turėjo potencialą tokia būti. Bet, matote, kas gali palaikyti ekonomiką, jei į ją neateina turto srautas iš išorės?
Kas palaiko ekonomiką? Tai, kad egzistuoaj pagrįsta proporcija tarp vertės, kurią žmonės sukuria savo darbu, ir to, ką jie uždirba, nesvarbu, ar jie turi savo verslą, ar dirba kam nors kitam. Turi būti pagrįsta proporcija tarp darbo sukuriamos vertės ir piniginio atlygio. Kodėl? Na, nes jeigu neplėšiate provincijų už savo sienų, iš kur atsiras turtas? Kas bus ekonomikos varomoji jėga? Žinoma, žmonių vartojimas. Visi nori pagerinti savo gyvenimo sąlygas ir nori pirkti. Jie nori turėti taip vadinamą „amerikietišką svajonę“. Norite turėti namą. Norite turėti automobilį. Galbūt norite turėti du automobilius. Norite turėti televizorių. Norite turėti didesnį televizorių. Norite turėti tą. Norite turėti aną. Ši paklausa skatina ekonomikos augimą, nes kažkas pasakys: „O, matau, kad žmonės to nori. Sukursiu verslą ir tai pagaminsiu.“ Ir tai sukuria augimą.
Tačiau, žinoma, tokia ekonomika gali veikti tik vienu būdu. Žmonės turi turėti pinigų, kuriuos galėtų išleisti. Bet ko nori elitas? Jie nori sutelkti turtą savo rankose. Ko jie nori? Jie nori žmonėms už jų darbą mokėti kuo mažiau. O tai smaugia ekonomiką taip, kad ji tiesiog negali peraugti tam tikros ribos. Pažvelkite į viduramžių Europą, į feodalinę visuomenę, į ten vyravusį ekonomikos lygį. Galima paimti feodalo pavyzdį, turėjusį didelę pilį, kurią prieš šimtmetį pastatė jo protėviai. Ji buvo gana ištaigingai papuošta. Tačiau turto kiekis, kurį šis feodalas iš tikrųjų valdė, buvo beveik niekinis, lyginant su tuo, kas egzistuoja šiandien. Taip, jis gyveno daug geriau nei valstiečiai, kurie praktiškai jam priklausė. Tačiau pagal šiandieninius standartus jis turėjo labai mažai pinigų, iš tiesų labai mažai, lyginant su šiandieniniais pramonininkais ir finansininkais, milijardieriais ir trilijonieriais. Na, trilijonierius kol kas yra tik vienas, bet jūs tik palaukite.
Kai suvaržote vyriausybę, o ne valdžios elitą
Tuo noriu pasakyti, kad visoje feodalinėje visuomenėje ekonomika buvo daug žemesniame lygyje. Kodėl ekonomika išaugo pramonės eroje? Na, todėl, jog žmonės, kurie gyveno arba dirbo jūsų gamykloje, nebebuvo jūsų nuosavybė, ir jūs turėjote jiems mokėti, tad pramonininkai turėjo atiduoti didesnę savo pelno dalį darbininkams nei feodalų lordai turėjo atiduoti valstiečiams. Tai padidino pinigų kiekį tarp žmonių, ir todėl ekonomika galėjo augti ir patenkinti žmonių poreikius, patenkinti paklausą. Tačiau pramonininkai nežiūrėjo į tai šiuo būdu. Jie nesuvokė, kad ekonomikos realybė yra tokia, jog kuo daugiau mokate darbininkams, kurie atlieka darbą, tuo daugiau gali augti visa ekonomika, ir tuo daugiau jūs iš tiesų galėsite uždirbti pinigų. Jie tesugebėjo matyti, kad vienintelis būdas uždirbti didelius pinigus yra, pirma, mėginti sukurti monopolį, kad galėtumėte dirbtinai pakelti kainas, ir antra, mokėti darbininkams kaip įmanoma mažiau. Tai, kaip sakė kiti mokytojai, yra vienintelis būdas, kuriuo puolusios būtybės sugeba mąstyti. Jos nesugeba matyti logikos tame, ką aš sakau.
Jos nesugeba to matyti, nes nesugeba mąstyti ne vien apie save ir savo siaurus asmeninius interesus, kad ir kaip jos juos apibrėžtų. Matote, vėlgi, ko norėjo Amerikos Tėvai-Įkūrėjai? Jie norėjo sukurti visuomenę, kurioje puolusios būtybės, kurias jie matė, nors ir nenaudojo tos terminologijos, jie matė jas Anglijos aristokratijoje ir Anglijos monarchijoje, šios puolusios būtybės negalėtų atimti žmonių laisvių. Ir problema anais laikais, kaip ir šiandien, yra ta, jog pernelyg mažai žmonių suvokė, kad egzistuoja valdžios elitas, kuris nori išnaudoti žmones. Todėl Tėvai-Įkūrėjai buvo susitelkę sukurti tokią vyriausybę, kurioje Konstitucija varžytų vyriausybę ir vyriausybės gebėjimą apriboti žmonių laisves. Ir tikslas buvo sukurti vyriausybę, kuri suteiktų kaip įmanoma didesnę laisvę ir laisves žmonėms. Tačiau dalykas, kurio jie, kaip sakiau, nesugebėjo numatyti, buvo tai, kad ši klasė, šis valdžios elitas, kurį jie matė Anglijoje, kad jis imigruos į Jungtines Valstijas ir mėgins pasiekti tokią pačią poziciją Jungtinėse Valstijose, kurią turėjo Anglijoje.
Jie negalėjo įsivaizduoti, kad tai galėtų įvykti, nes manė, kad tiktai monarchijoje galite turėti valdžios elitą, kuris iš tiesų išnaudoja žmones. Nes Anglijos kilmingųjų klasėje – jūs gimdavote į tą poziciją. Jeigu sukursite demokratinę vyriausybę, kuri neleidžia žmonėms gimti į tam tikrą poziciją visuomenėje, – jie manė, kad šitaip problema bus išspręsta.
Pasinaudojimas demokratinėmis laisvėmis
Tik jie nesuprato, kad valdžios elitas, puolusios būtybės, turėjo tiek daug laiko sumąstyti savo schemas, kad jos turi gebėjimą pasinaudoti bet kokia sistema, kokią tik galėtumėte sukurti. Puolusios būtybės, kaip mes daug kartų sakėme, būtų daug labiau norėjusios, kad demokratija iš viso nebūtų atsiradusi. Tačiau jų modus operandi visada yra: jeigu negalite jų nugalėti, prisijunkite prie jų. Kai demokratija tapo neišvengiama, jie tiesiog prisijungė prie demokratijų ir tarė: „Na, čia mes turime šią puikią Amerikos vyriausybę, kuriai taip stipriai rūpi nepažeisti žmonių laisvių ir teisių. Pasinaudokime tomis laisvėmis ir teisėmis, ir sukurkime šiuos milžiniškus verslus, kurie galiausiai taps tokie galingi, kad galės pradėti daryti įtaką pačiai vyriausybei, arba galės papirkti vyriausybę. Pasinaudokime demokratinėmis laisvėmis, pakirsdami pačios demokratijos pamatus ir atimdami tas laisves iš populiacijos, kad mes galėtume mėgautis tomis laisvėmis. O pati populiacija iš esmės bus tapusi mūsų vergais.“
Tai nuo pat pradžių buvo jų tikslas. Daugelis esančiųjų įsikūnijime to iš tiesų nesuvokia. Tačiau tai iš tiesų suvokia esantieji aukštesnėse karalijose, jie tai matė ir tuo pasinaudojo, ir jie tuo pasinaudojo ir pasinaudojo tuo daug didesniu laipsniu Amerikoje nei visose kitose demokratijose. Nesakau, kad kitos demokratijos yra laisvos nuo valdžios elito. Tačiau Amerikoje valdžios elitas turi daug didesnę galią nei bet kurioje kitoje demokratijoje, ir būtent dėl to iš tiesų galime kelti klausimą: „Ar Amerika vis dar tebėra demokratija?“ Ir žinau, kad kai kurie sakys: „Ne, ji yra respublika.“ Na, šis skirtumas iš tiesų ne daug ką reiškia žmonėms, kai pradedate matyti, kiek daug įtakos valdžios elitas turi Amerikos visuomenei.
Valdžios elito išryškinimas
Ir būtent šis suvokimas kunkuliuoja tiesiog po paviršiumi. Daugybė žmonių Amerikoje, o, tiesą sakant, ir už jos ribų, yra būtent toje stadijoje, kai belieka tik laukti, kol spaudimas taps pakankamai didelis, kad pramuštų ledą. Tai prasimuš į paviršių ir žmonės pradės matyti, kas vyko ir kas vyksta.
Kaip sakėme, inauguruodami šį 12 metų ciklą, šviesos nusileidimas pagreitins šį procesą, todėl su viskuo bus einama į vis didesnius kraštutinumus, ir todėl viskas taps labiau matoma, sunkiau paneigiama ir tai bus sunkiau ignoruoti.
Ir mes, žinoma, tikimės, kad tie iš jūsų, kurie esate susipažinę su mūsų mokymais, laikysite tą viziją, išsakysite tuos prašymus, kad per šį likusį 12 metų ciklą įvyktų tas poslinkis, kuris privers valdžios elitą pasirodyti viešai. Dalis to poslinkio, žinoma, yra Donaldo Trumpo antroji kadencija, per kurią matote, kad jis vis akivaizdžiau demonstruoja elitistinį mąstymą. Jis pats pateikė mokesčių deklaraciją, kurioje prisipažino, kad per pirmuosius prezidentavimo metus uždirbo milijardą dolerių. Tai, akivaizdu, anksčiau niekada nebuvo nutikę. Nė vienas prezidentas, eidamas pareigas, nėra uždirbęs tokių pinigų. Ir tai vėl parodo, kad jis yra to elito atstovas, kuris nori turėti laisvę daryti, ką tik nori, bet nori, kad pasekmes už tai neštų kiti žmonės. Jis uždirbo pinigų iš kriptovaliutų. Daug žmonių prarado pinigus. Pinigai nutekėjo aukštyn, į elito rankas. Ar jis būtų uždirbęs tokią sumą, jei nebūtų užėmęs prezidento posto, kuris įtikino žmones, kad tai yra patikima investicija?
Kaip atskirti prezidento pareigas, jo galią nuo šio troškimo uždirbti pinigus? Na, iki šiol ankstesni prezidentai tai atskirdavo. Bet čia matote žmogų, kuris to nepadarė. Ir tai, kaip sakiau, parodo visą valdžios elito požiūrį, visą jų elgesio būdą. Jie nori skinti kitų žmonių darbo vaisius. Ir Donaldas Trumpas čia toli gražu nėra blogiausias pavyzdys. Yra tokių, kurie iki šiol liko pasislėpę ir kurie yra kur kas blogesni. Yra tokių, kurie iš tikrųjų nėra pasislėpę, bet yra, pavyzdžiui, šių didžiųjų technologijų įmonių savininkai arba kai kurių senesnių įmonių, kurie yra dar didesni egoistai už Trampą. Bet jis tai demonstruoja taip akivaizdžiai, kad sunku to nepastebėti, nebent esate įžengę į neigimo būseną.
Didėjantis pajamų atotrūkis
Grįžkime prie ekonomikos. Kas įvyko Jungtinių Valstijų ekonomikoje? Tai gerai patvirtina įvairūs tyrimai ir ataskaitos. Per pastaruosius 40–50 metų pajamų ir turto atotrūkis smarkiai padidėjo. Vis daugiau pinigų teka į viršų – į elito rankas. Dviem procentams turtingiausių, 10 procentų turtingiausių ir vidurinei klasei gyvenimo lygis pablogėjo. Ar dabar tikrai galite teigti, kad Amerika yra turtingiausia šalis pasaulyje? Na, galbūt galite. Bet kur dabar būtų Amerika, jei pajamų atotrūkis nebūtų didėjęs? Jei paprastų žmonių atlyginimai būtų augę proporcingai elito turto augimui? Kitaip tariant, viskas labai paprasta. Galbūt esate milijardierius, bet per parą turite tik 24 valandas. Yra riba, kiek galite nusipirkti asmeniniam vartojimui. Galbūt turite daugiau nei vieną televizorių, bet kiek jų iš viso galite turėti? Kai pažvelgiate į milijonierių ir milijardierių skaičių Amerikoje, galite sakyt: „Na, gerai, jie pernai nusipirko 10 000 televizorių.“ Bet jei paprasti žmonės būtų turėję 20 procentų daugiau pinigų nei turėjo, jie galbūt būtų nusipirkę 10 milijonų televizorių ar net daugiau. Kas būtų buvę geriausia televizorių gamykloms? Tiems, kurie uždirba pinigus gamindami televizorius? Kad milijardieriai turėtų daugiau pinigų, nei jiems reikia, ir žinotų, kaip juos išleisti, ar kad paprasti žmonės turėtų pakankamai pinigų nusipirkti didesnį televizorių?
Na, kaip sakoma, paskaičiuokite patys. Mano mintis yra tokia, kad jei darbo užmokestis būtų augęs taip, kaip turėjo augti, šiandien JAV ekonomika apskritai būtų buvusi daug aukštesniame lygyje nei yra dabar. Ir tai iš tikrųjų būtų buvę naudinga visiems. Net ir milijardieriai turėtų daugiau pinigų nei turi dabar, nes visa ekonomika būtų buvusi aukštesniame lygyje.
Kaip išspręsti problemą
Ar jie sugeba tai suprasti? Ne. Ar kas nors gali tai suprasti? Taip, žinoma. Klausimas yra toks: ar tie, kurie priiminėja sprendimus trijose valdžios šakose, ar jie gali tai suprasti ir ar yra pasirengę imtis veiksmų? O gal jie yra taip nupirkti elito, kad siekia išsaugoti status quo, kuris iš tikrųjų kenkia visiems, net visai visuomenei? Galite pasakyti, kaip kai kurie sakys, kad: „Na, amerikiečių darbo vietos gamybos sektoriuje buvo perkeltos į Kiniją, kur darbo užmokestis mažesnis.“ Taip. Bet kodėl? Todėl, kad elitas galvoja, kad uždirbs daugiau pinigų, mokėdamas darbuotojams mažiau. Bet, matote, kai vis daugiau gamybos darbo vietų buvo perkeltos iš Jungtinių Valstijų, kas nutiko žmonėms, kurie neteko darbo? Ar jie gali sau leisti nusipirkti didesnį televizorių, pagamintą Kinijoje? Ne. Vėlgi, mokėdami žmonėms mažiau, jūs iš tikrųjų patys sau kenkiate.
Ar kapitalistai sugeba tai suvokti? Ne. Kas gali pakeisti šią lygtį? Tik vienas dalykas. Vyriausybė. Bet ko gi siekia šie valdžios elito atstovai? Mažiau vyriausybės. Neoliberalizmas buvo sąmoningai sukurtas puolusių būtybių tam, kad jos galėtų sutelkti daugiau turto savo rankose. Ir tai pakenkė ekonomikos augimui Amerikoje bei sukūrė dabartinę nelygybę. Koks yra valdžios elito atsakymas? Na, jie bandė nupirkti abi Kongreso partijas. Ir jų didžiausias pasiekimas buvo įtikinti visus žmones, kurie buvo nepatenkinti, nes prarado darbą, kurie jautė, kad vyriausybė jų nepalaiko, ir priversti šiuos žmones patikėti, kad problema yra ne elitas. Problema yra vyriausybė. Jie turėtų balsuoti už kandidatą, kuris nori nusausinti pelkę ir sumažinti vyriausybę.
Žmonės manė, kad milijardierius gali išspręsti problemą, kurią sukūrė patys milijardieriai. Akivaizdu, kad per pastaruosius pusantrų metų taip neatsitiko, ar ne? Ir vargu ar tai įvyks per ateinančius trejus su puse metų, nebent kažkas pakeistų situaciją. Ir tas kažkas, kaip ir visada, yra kas? Sąmoningumo auginimas. Tik sąmoningumo auginimas atneš pokyčius. O tai reiškia, kad turi atsirasti daugiau amerikiečių, kurie suvoktų valdžios elito egzistavimą ir jo veikimo metodus. Tai yra vienintelis dalykas, galintis atnešti pokyčius. Jeigu tai nepradės vykti, tada paleidžiama šviesa, labai tikėtina, sukels didelius sukrėtimus ekonomikoje.
Milžinas ant molinių kojų
Iš esmės galime sakyti taip. Jei ekonomika nebus reformuota remiantis aukštesniu sąmoningumu, ji turės patirti krizes ir sukrėtimus, kol žmonės bus priversti ją reformuoti. Dabartinė ekonomika tiesiog nėra tvari. O padėtį dar labiau blogina muitai, Amerikos izoliavimas ir jos atskyrimas nuo prekybos su pasauliu. Juk kai įvedate importo muitus, kas gi norės pirkti amerikietiškas prekes, jei yra alternatyva?
Vėlgi kyla klausimas: ar šalis, kuri save izoliuoja, gali išgyventi? Na, iš tikrųjų ji galėtų, jei amerikiečių darbininkams būtų mokama pakankamai, kad būtų skatinama paklausa. Žinoma, būtų tam tikra riba, nes, vėlgi, jei paimsime televizorių pavyzdį, net ir tai, kiek amerikiečiams reikia televizorių, turi ribą. Ateis momentas, kai pasieksite savotiškas stiklines lubas, kuomet ekonomika, kuri neeksportuoja ir neplėšia, negali peraugti to lygio. Ir šį lygį gali peraugti tik tos ekonomikos, kurios eksportuoja ir bendradarbiauja. Kaip matėte per pastaruosius 80 metų nuo Antrojo Pasaulinio Karo, kai vadinamoji taisyklėmis pagrįsta pasaulio tvarka sukūrė didesnį klestėjimą demokratinėse šalyse. Šiandien pasaulio ekonomika yra žymiai aukštesniame lygyje nei prieš Antrąjį Pasaulinį Karą būtent dėl šio tarptautinio bendradarbiavimo, laisvosios prekybos ir taisyklėmis grįstos pasaulio tvarkos, skirtos taikai išlaikyti. O jei Amerika pasitrauks iš šio proceso, ekonomika susitrauks. JAV ekonomika jau susitraukė.
Kaip sakiau, ji būtų buvusi žymiai aukštesniame lygyje. Bet kas tai užmaskavo? Pinigų kūrimas per finansines priemones, dėl kurių atrodo, kad Amerika yra turtingesnė, nes elitas popieriuje turi daugiau pinigų. Elonas Muskas neseniai tapo pirmuoju trilijonieriumi. Bet iš ko susideda didžioji dalis jo turto? Iš jam priklausančių įmonių akcijų. Ir jis gali ten sėdėti ir sakyti: „Na, aš esu turtingiausias žmogus Žemėje.“ Bet ką jis galėtų padaryti su tuo turtu? Tarkime, jis nuspręstų, kad nori pinigus išleisti investuodamas. Bet kaip jis galėtų investuoti pinigus, neparduodamas savo akcijų? Tačiau jei jis iš karto pradės parduoti akcijas, jų vertė nukris, nes taip būna visada. Jis turi pinigų popieriuje, bet ne tikrų pinigų, kuriuos galėtų išleisti. Taip pat yra ir su didžiąja dalimi elito. Tai yra milžinas ant molinių kojų. Tai yra kortų namelis, kuris gali sugriūti bet kurią akimirką. Jei pasitikėjimas sistema būtų pakankamai supurtytas – jūs tai jau esate matę anksčiau. Ir jei neįvyks nubudimas, pamatysite tai vėl, nes valdžios elitas sukūrė ekonomiką, kuri nėra tvari. Jie neišmoko pamokos. Jei Amerikos politikai, jei žiniasklaidos atstovai, jei labiau išsilavinę žmonės neišmoks šios pamokos didindami visuomenės sąmoningumą, jie turės ją išmokti per Skaudžių Smūgių Mokyklą. Ir kuo didesni jie yra, tuo skaudžiau jie kris. O dirbtinė ekonomika, suvokimu grindžiama ekonomika, nenatūrali ekonomika Amerikoje ir visame pasaulyje dar niekada nebuvo tokia didelė.
Amerikos lūžio taškas
Ir prie ko mes einame? Einame prie to, apie ką jau tiek daug kartų kalbėjome. Yra tik vienas būdas išbristi iš problemų, kurias sukėlė dualistinė sąmonė. Ir tai yra Kristaus sąmonė. O kas yra Kristaus sąmonė? Tai yra suvokimas, kad visa gyvybė yra tarpusavyje susijusi. Visa gyvybė yra vienos tarpusavyje susijusios visumos dalis. Ir tik tai, kas kelia aukštyn visumą, yra tvaru. Valdymo forma, kurią įsivaizdavo Tėvai-Įkūrėjai, kurią Džordžas Vašingtonas ir kiti laikė savo idealu, reikalauja tam tikro visumos suvokimo ir tam tikro noro siekti pakelti visumą, o ne siekti savanaudiškų interesų sau, kaip atskiram individui.
Tik tada Amerikos vyriausybė galės iš tiesų veikti pagal savo aukščiausią potencialą. Tai nereiškia, kad žmonės turi būti krikščionys ar kad turi žinoti apie Kristaus sąmonę, bet jie turi pasiekti tokį sąmonės lygį, kuriame būtų pasirengę daryti tai, ką darė daugelis Tėvų-Įkūrėjų – o geriausią pavyzdį parodė Džordžas Vašingtonas – atidėti asmeninius interesus ir nesavanaudiškai dirbti vardan aukštesnio gėrio, kaip jie jį suvokė. Ir mes, žinoma, tai sakome dėl to, kad Amerikoje yra kritinė masė žmonių, kurie šiuo metu yra labai arti to. Būtent todėl jūs, kurie esate pirmtakai, galite padėti suteikti tą impulsą, kaip Motina Marija paaiškino anksčiau: kai situacija yra pasiekusi lūžio tašką, ji gali pakrypti į vieną pusę arba į kitą, ir palyginti nedidelis žmonių skaičius gali nukreipti chaosą taip, kad jis eitų geresne kryptimi, o ne žemesne.
Amerika yra lūžio taške. Negaliu nuspėti, kuria kryptimi ji pasisuks. Skirtumas yra labai nedidelis. Bet galime pasakyti, kad yra gerai, jog skirtumas yra toks nedidelis, nes tai reiškia, kad yra realus potencialas, kad viskas gali pakrypti į aukštesnį kelią. Nėra taip, kad žiūrime į Ameriką ir sakome: „O, ji jau peržengė negrįžtamą tašką, niekas jos nebegalės sugrąžinti.“ Ne, ji yra būtent ten – lūžio taške. Tačiau Amerikoje tikrai yra jėgų, kurios nori ją pakreipti tam tikra kryptimi. Yra jėgų, manančių, kad gali ir toliau išlaikyti savo privilegijuotą gyvenimo būdą, bet už jų stovi, tame, kaip galėtume pavadinti, aukštesniame lygmenyje, stovi puolusios būtybės su savo egocentrizmu, ir jos tiesiog nori kelti chaosą. Nedaugelis iš šių būtybių yra įsikūnijusios, o net ir tos, kurios yra įsikūnijime, iš tiesų nesuvokia, kad jomis naudojasi puolusios būtybės mentalinėje ir identiteto karalijose, kurios tiesiog nori kelti chaosą – iš dalies, kaip sakiau, kaip mes sakėme, todėl, kad tada žmonės pasitenkins stabilumu ir atsisakys kontrolės, atsisakys laisvės mainais į stabilumą. Bet taip pat ir todėl, kad kai kurios iš šių puolusių būtybių tiesiog nori kelti chaosą.
Ką jos iš to gauna? Na, jei tai išsiaiškinsite, pasakykite ir man. Nes net būdama pakylėtąja mokytoja, negaliu jums duoti racionalaus, logiško paaiškinimo. Taip, galėtume sakyti, kad jos nori valdžios. Taip, galėtume sakyti, kad jos nori įrodyti, jog Kūrėjas klysta. Bet, kaip jau sakėme, šios būtybės nėra racionalios. Ir tai yra dar vienas dalykas, kurį turi suprasti kritinė žmonių masė. Egzistuoja valdžios elitas, kuris nėra racionalus. Jie gali turėti savų priežasčių, bet tai nėra racionalios priežastys. Todėl visuomenė negali sau leisti manyti, kad visi jos nariai yra racionalūs ir todėl darys tai, kas yra geriausia visumai. Kaip Godfris sakė apie nusikaltėlius, daugelis nusikaltėlių nėra racionalūs. Jie turi savo motyvus. Jie nori to. Jie nori ano. Jie tai ima naudodami smurtą ir prievartą. Bet jie iki galo nemąstė, kokios bus pasekmės.
Pasekmių baimė
Žinau, kad tai buvo ilga kalba, bet noriu užbaigti mintis, kurias pradėjau. Kodėl gi Tėvai-Įkūrėjai negalėjo iki galo numatyti, kad valdžios elitas bandys pasinaudoti jų sukurta demokratine sistema?
Kodėl gi puolusios būtybės nesugeba įžvelgti savo veiksmų pasekmių? Na, taip yra todėl, kad nėra bendro supratimo, jog su niekuo negalite išsisukti. Jau sakėme, kad dualistinėje sąmonėje galima sukurti iliuziją, jog esate atskira būtybė ir galite kenkti kitiems žmonėms nepakenkdami sau. Kas gali neutralizuoti šį įsitikinimą, šią iliuziją? Na, žmonėms, kurie yra įstrigę šioje iliuzijoje, – tik pasekmių baimė. Tie, kurie pasiekė tam tikrą Kristaus sąmonės lygį, – jie gali susiderinti su visuma ir suvokti, kad kenkdami kitiems, kenkiate patys sau. Tačiau tie, kurie yra įstrigę dualizme, to nemato. Vienintelis dalykas, galintis priversti juos susilaikyti nuo savanaudiškumo, yra pasekmių baimė. Ar dabar JAV visuomenėje, Vakarų visuomenėje, egzistuoja pasekmių baimė? Taip. Krikščionybės religija piešia pasekmių vaizdą. Užuot patekę į dangų, galite atsidurti pragare. Tačiau net Revoliucijos karo ir Amerikos susikūrimo laikais daugelis žmonių tuo nebetikėjo.
Jie netikėjo krikščioniškuoju pažadu apie pragarą ar dangų. Žinoma, puolusios būtybės niekada tuo netikėjo. Bet matote, kaip per viduramžius tikėjimas krikščionybe silpnėjo. Nors daugelis iš pirmųjų kolonistų buvo labai religingi žmonės, tikėjimas krikščionybe vis tiek mažėjo, tiesiog todėl, kad krikščionybė pasuko ta kryptimi, kurią mes jau tiek daug kartų aprašėme, ir iškreipė pirminius Jėzaus mokymus. O kas buvo vienas iš tų pirminių Jėzaus mokymų? Tai buvo mokymas apie reinkarnaciją ir karmą. Kaip jau daug kartų aiškinome, tai buvo pašalinta katalikų religijos dėl įvairių politinių priežasčių. Tačiau pirmiausia tai buvo pašalinta todėl, kad puolusioms būtybėms ši idėja nepatinka.
Pažvelkite į Amerikos visuomenę, į demokratiją – kaip ji gali veikti? Pagal apibrėžimą vyriausybė yra ribojama, kiek ji gali kontroliuoti ir stebėti gyventojus. Nes jei ji peržengia tam tikrą ribą, tai jau nebėra demokratija. Ji ima persislinkti į totalitarizmą. Galima diskutuoti, ar Amerika jau peržengė tą ribą, bet tai nėra mano dabartinė tema.
Demokratija yra ribota dėl savo pačios prigimties. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad ji gali veikti tik tada, kai žmonės yra pasiruošę save varžyti. Kas gali priversti juos save varžyti? Na, pasekmių baimė. Tai gali būti fizinės pasekmės. Gali išaiškėti, ką jie daro, ir jie bus įmesti į kalėjimą. Bet jei jie tiki, kad jiems pavyks išsisukti, tai nėra labai didelė atgrasymo priemonė. Iš tikrųjų galėtumėte užduoti klausimą: ar demokratija gali veikti pagal savo didžiausią potencialą, jei žmonės nežino apie karmą ir jei jie neturi tinkamo karmos supratimo? Būtent šio supratimo, kad viskas, ką darote kitiems, ateityje paveiks jus pačius. Galbūt ne šiame gyvenime, bet tai paveiks jus pačius. Todėl dėl karmos dėsnio jūs negalite su niekuo išsisukti. Tai yra gamtos dėsnis, kosminis dėsnis, dvasinis dėsnis, kad negalite su niekuo išsisukti. Todėl vienintelis būdas sau nepakenkti ateityje yra elgtis su kitais taip, kaip norėtumėte, kad kiti elgtųsi su jumis, dirbti visumos labui, o tai taip pat bus naudinga jums tiek dabar, tiek ateityje.
Matote, aš tiesiog noriu iškelti klausimą: „Kur šiandien būtų Amerika, jei Romos katalikų bažnyčia nebūtų pašalinusi mokymų apie karmą ir reinkarnaciją iš krikščionybės? Kur šiandien būtų demokratinis pasaulis? Ar demokratija gali veikti pagal savo aukščiausią potencialą, jei žmonės nesuvokia, kad negali išvengti savo veiksmų pasekmių?“ Tai yra klausimas, kurį noriu pateikti ne tik Amerikos, bet ir viso pasaulio kolektyvinei sąmonei. Valdymo formoje, kurioje vyriausybė turi ribotas galimybes kontroliuoti gyventojus, kaip ji gali veikti, jei žmonės nėra pasirengę kontroliuoti patys save? Ir kaip tie, kurie yra žemesnėse sąmonės būsenose, gali būti pasirengę kontroliuoti save, jei nesuvokia, kad negalės išvengti savo veiksmų pasekmių? O karma yra vienintelis būdas žmonėms tai suvokti, kol jie pasieks sąmonės lygį, kuriame pradės patirti Kristaus sąmonę – visos gyvybės vienovę.
Ta daviau jums tai, ką norėjau duoti. Esu dėkinga už jūsų pasiryžimą būti šio perdavimo dalimi, leisti jam tekėti per savo auras ir čakras, kad tai galėtų patekti į kolektyvinę sąmonę. Mes nesiekiame jums užkrauti šios naštos, kad tik jūs vieninteliai turėtumėte pakeisti Ameriką. Tačiau jūs esate šio proceso dalis, per kurį daugelis kitų žmonių gali gauti tą impulsą, padėsiantį jiems pasikeisti ir staiga suprasti: „O Dieve! Tai juk akivaizdu. Dabar aš tai matau.“ Tikiuosi, kad per šį perdavimą jūs patyrėte kažką panašaus. Tad užsklendžiu jus Laisvės Liepsnoje, kuria AŠ ESU.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com