31 | Polinkio į perdėtą rimtumą įveikimas

AŠ ESU Pakylėtasis Mokytojas Sanat Kumara. Kai kurie mane vadino Dienų Senoviniu. Kai kurie mane vadino Amžinuoju Jaunuoliu. Na, tai kuris gi iš jų aš esu? Ar įmanoma būti jais abiem? Na, žvelgiant žmonių akimis – įmanoma. Žinoma, galime sakyti, kad nesu naujas gyvybės srautas. Kita vertus, aš pakilau iš šios sferos, tad nesu toks senas kaip kai kurie kiti pakylėtieji mokytojai, kurie pakilo prieš mane. Kita vertus, esu amžinai jaunas, nes kaip pakilau? Pakilau įkūnydamas Kristaus sąmonės aspektą, ir tai yra aspektas, kuris viską atnaujina.

Kristus viską atnaujina

Na ir dabar, pažvelkite į Jėzaus pasakytus žodžius: „Jeigu netapsite kaip maži vaikai, neįeisite į karalystę.“ Prasmė čia, žinoma, yra tokia, kad vaikams viskas yra nauja, viskas yra įdomu. Aš susitelkiau į tą Kristaus sąmonės aspektą prieš pakildamas. Įkūnijau tai, ir būtent tai mane atvedė į pakylėtąją būseną. Visada buvau atviras naujiems dalykams ir vengiau priešingos savybės – tapimo sofistišku, kai galvojate viską žinantys. Viską esate išsiaiškinę. Nėra nieko naujo po saule. Aš viską kontroliuoju. Būtent taip mano puolusios būtybės. Jos yra viską išsiaiškinusios. Kaip sakė Maitrėja: „Tai yra prote sukurta iliuzija.“ Tikra ji atrodo tiktai tam protui, kuris yra taip stipriai atsisiejęs nuo Kristaus proto, kad net neieško nieko naujo, nes labiausiai jis vertina kontrolę.

Kaip pakilsite? Na, gali pasirodyti, kad šie pastarieji diktavimai, kuriuos mes duodame, transcendavo šios konferencijos tikslą – būti Kristumi kasdieniame gyvenime. Pripažįstame, kad tai, ką jums davė Maitrėja, – jo mokymas nebūtinai gali būti labai praktiškai pritaikomas jūsų kasdieniame gyvenime, tad pamėginsiu savo mokymui suteikti šiek tiek daugiau praktiškumo. Ir iš esmės jį būtų galima išreikšti šiais žodžiais: nustokite į save žiūrėti taip rimtai.

Kai į save ir į kelią žiūrite pernelyg rimtai

Matote, ateina toks momentas kelyje į Kristiškumą, kai jums reikia atsitraukti žingsnelį ir užduoti sau klausimą: „Kokia yra kelio esmė? Kaip iki šiol žiūrėjau į kelią?“ Daugelis jūsų matysite, kad atradote mokymus, susiderinote su tuo, apie ką yra šie mokymai, bent jau kaip tuo metu sugebėjote tai suprasti. Ir tuomet priėmėte sprendimą pasišvęsti keliui. Na ir dabar, kaip nutiko ir šiam pasiuntiniui, jūs beveik obsesiškai-kompulsiškai norite daryti viską teisingai, kaip tai suprantate. Norite sukalbėti visus šaukinius ir invokacijas. Norite perskaityti visus diktavimus. Norite važiuoti į konferencijas. Norite išstudijuoti visus šiuos dalykus, ir tuo pat metu turite savo kasdienį gyvenimą.

Negalite tiesiog viso savo gyvenimo ir viso savo dėmesio sukoncentruoti į mokymus, bent jau dauguma jūsų. Daugelis jūsų turite vaikų. Turite darbus. Turite pareigas. Tad jumyse pradeda augti ši įtampa, kurią dvasingi žmonės patyrė visais amžiais, ir Rytuose tai yra tapę tradicija, jog tam, kad galėtumėte būti iš tiesų dvasingi, turite palikti pasaulį ir pasitraukti iš pasaulio. Vėlgi, mes nė vieno nekaltiname.

Kai žvelgiame į praėjusius amžius Žemės planetoje, galime matyti, ir mes patyrėme (tie iš mūsų, kurie buvome įsikūnijime Žemėje ir kitose planetose), kad yra labai sunku nenatūralioje planetoje subalansuoti dvasinį augimą ir kasdienį gyvenimą. Tai yra didžiulis iššūkis. Mes taip pat matome, kad Vandenio Amžiuje, mes pereiname į amžių, kuriame nebėra idealu, kad dauguma žmonių pasitrauktų iš pasaulio. Priešingai, idealu būtų, kad žmonės liktų pasaulyje, bent jau dauguma jų, ir išreikštų savo dvasingumą savo kasdieniame gyvenime. Jie to neperskirtų. Kaip tai galima pasiekti?

Na, jūs patys savyje galite matyti, daugelis jūsų, jog po to, kai pasišventėte keliui, ėmėte patirti šią įtampą. Iš dalies būtent dėl to, kaip kiti apie tai kalbėjo, pradedate jausti didesnį stresą, po to kai pasišvenčiate keliui. Esate traukiami dviem skirtingomis kryptimis ir jaučiate šią įtampą tarp kasdienio gyvenimo ir dvasinio augimo. Ir kokia yra šio streso pasekmė? Tai yra, kad daugelis jūsų pradėjote į save ir į kelią žiūrėti labai rimtai. Vėlgi, mes jūsų nekaltiname. Atkreipkite dėmesį, ką mes visada sakome: „Tie iš mūsų, kurie buvome įsikūnijime Žemėje, patyrėme tai, ką patiriate jūs.“ Mes visi, tam tikru metu, pradėjome pernelyg rimtai žiūrėti į dvasinį augimą.

Na ir dabar, galime sakyti, kad kylant nuo 48-o iki 96-o lygmens, jums reikia turėti pakankamai pasišventimo, kad galėtumėte ištraukti save virš kolektyvinės sąmonės, ir todėl jums yra būtinas tam tikras pasišventimas, tam tikras susitelkimas, tam tikra disciplina. Turite susidėlioti tam tikrus prioritetus, idant suvoktumėte, kas jums yra svarbiau gyvenime. Nes, tam tikra prasme, kai susidėliojate prioritetus, tampa lengviau sakyti: „Na, štai tokios yra mano pareigos kasdieniame gyvenime, o štai tokios yra mano dvasinės veiklos, ir aš nusprendžiu, kad išlaikysiu tarp jų tam tikrą pusiausvyrą.“ Vis dėlto, daugumai žmonių to poveikis yra toks, kad pradedate į save žiūrėti labai rimtai. Pradedate į dvasinį kelią žiūrėti labai rimtai, tačiau tai taip pat sudaro sąlygas ego iškreipti jūsų požiūrį į kelią.

Ego į save žiūri labai rimtai

Kuo rimčiau jūs žiūrite į save ir į kelią, tuo stipresnę įtaką jums gali daryti ego. Tiesą sakant, net ir puolusios būtybės turi tam tikrą gebėjimą suprojektuoti kažką į jūsų protą, kai žiūrite į save labai rimtai. Jos žinoma, yra geriausias pavyzdys būtybių, kurios į save žiūri taip rimtai, kad net negalėtumėte įsivaizduoti. Dauguma jūsų niekada nebuvote susidūrę su žemiausia puolusių būtybių sąmone, ir jums to ir nereikia. Tiesiog sakau jums, kad jeigu galėtumėte pamatyti jų sąmonę, nepatikėtumėte, kaip rimtai jos žiūri į save, į tai, kokios jos jaučiasi svarbios, kokios jos yra epiškai reikšmingos. Jos mano, kad net pats Dievas jas stebi ir vaikšto aplink jas pirštų galiukais, būdamas labai susirūpinęs dėl jų galios. Štai kuo jos tiki, – kad pasiekė galią čia Žemėje, ir pats Dievas bijo, kad jų galia gali būti didesnė už jo. Greičiausiai tai yra tiesa, kai kalbame apie netikrą, jų pačių susikurtą Dievą. Jis iš tiesų gali nerimauti dėl jų galios, tačiau tikrasis Kūrėjas, žinoma, neturi dėl ko nerimauti.

Ateina toks momentas, ir iš tiesų kai perkopiate tą 96-ą lygmenį, tačiau tai netgi padės jums suvokti iki pasiekiant 96-ą lygmenį, kai jums reikia į tai pažvelgti ir tarti: „Ar esu pernelyg rimtas? Kodėl esu toks rimtas?“ Na, taip yra dėl to, kad priskyrėte kažkokią epinę svarbą dvasiniam keliui ir savo asmeniniam progresui tame kelyje. Nusistatėte tikslą savo dvasiniam augimui, kuris turi kažkokią epinę reikšmę – bent jau jums patiems. Galite netgi manyti, kad tai turi epinę reikšmę pakylėtiesiems mokytojams. Tai, tiesą sakant, yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl žmonės gali pasiekti 96-ą lygmenį, neišlaikyti iniciacijos paleisti susikoncentravimą į save, ir vėl pradėti leistis žemyn, imdami siekti išaukštinti atskirąjį aš į kažkokį aukščiausią dvasinį statusą.

Jūs tiesiog žiūrite į save taip rimtai, o tiksliau, atskirasis aš į save žiūri taip rimtai, nes, vėlgi, kas yra Sąmoningasis AŠ? Na, jis yra grynoji sąmonė, neutrali sąmonė. Ar yra erdvės grynojoje sąmonėje būti daugiau ar mažiau rimtu? Kur gi būtų ta erdvė? Rimtumas gali egzistuoti tik savastyje. Tai gali nebūti dualistinė savastis. Tai gali būti dvasinga savastis, kuri jus atvedė arti 96-o lygmens. Jeigu ta savastis pradeda į save žiūrėti pernelyg rimtai, tuomet ji nesugeba matyti, kad ji tėra įrankis, tarsi apatinė raketos dalis, kurios paskirtis yra iškelti jus į tam tikrą aukštį, ir tuomet ji turi nukristi, kad galėtumėte pakilti aukščiau. Jeigu ta dvasinga savastis nenori nukristi, nunykti, tuomet ji gali turėti labai stiprią trauką Sąmoningajam AŠ – jeigu Sąmoningasis AŠ nesuvokia būtinybės nustoti taip rimtai į viską žiūrėti.

Puolusios būtybės yra labai rimtos

Mokytojas MOR turėjo ankstesnį įsikūnijimą, kuriame nukalė frazę: „Velnias, išdidi dvasia, negali pakęsti, kai iš jo yra šaipomasi.“ Juokiatės iš velnio ir jis atsitraukia. Čia slypi gili tiesa. Puolusios būtybės turi nepaprastai didelę puikybę. Jos į save žiūri labai rimtai. Jos tikisi, kad ir visi kiti žiūrės į jas taip pat rimtai, kaip jos pačios į save žiūri. Kai susiduria su kažkuo, kas nežiūri į jas rimtai, kas iš jų juokiasi arba demonstruoja, kad joms nepaklus, kad nesileis jų trikdomas, kad su jomis nekovos, jos nežino, ką daryti.

Turite pasiekti tą tašką, kai daugiau nebežiūrite į puolusias būtybes rimtai. Kaip galite pasiekti tą tašką, jeigu į save žiūrite rimtai? Nes tuomet galvojate, jog yra taip svarbu, kad augtumėte, idant galėtumėte padaryti kažką epiškai svarbaus dėl mokytojų, ir galėtumėte išlaisvinti planetą nuo puolusių būtybių, ar kad ir ką galite galvoti.

Egzistuoja begalės būdų, kaip žmonės gali priskirti kažkokią epinę svarbą savo keliui. Kaip pasiuntinys paaiškino, jis pasiekė tašką, kai pamatė, kad jo požiūris į dvasinį kelią buvo paveiktas ego, ir iš dalies taip buvo dėl to, kad jis į save žiūrėjo taip rimtai. Jis manė, kad tai turi kažkokią epinę svarbą planetos ateičiai ir pakylėtųjų mokytojų tikslui, jog jis padarytų progresą kelyje. Jis suvokė, kaip tai yra beprasmiška ir kokia tai yra tuštybė, ir iš dalies tai suvokė dėl to, kad buvo pakankamai viduje patyręs pakylėtųjų mokytojų sąmonę, tad suvokė, kad pakylėtasis mokytojas yra tarsi Kristaus uola.

Jūsų ego neveikia pakylėtųjų mokytojų

Jūs galite, su savo išoriniu protu, su savo ego, projektuoti visokiausius dalykus ant pakylėtųjų mokytojų: kad jūs darote šį epiškai svarbų dalyką ir visur aukojatės mokytojų labui, ir todėl mokytojai tikrai vieną dieną privalės jus pripažinti. Tačiau tai mums, pakylėtosioms būtybėms, nedaro jokios įtakos. Mes esame Kristaus uola. Jūsų ego mūsų nepajudins, nesvarbu, ką galvotų jūsų ego. Kai ryžtatės tai patirti, tai pripažinti, galite matyti, kaip yra beprasmiška galvoti, kad jūsų ego galėtų susikurti kažkokį svarbos jausmą, kurį mes gerbsime – ir tuomet galite tai paleisti. Jūs galite, kaip pasiuntinys tai aprašė, iš tiesų susidurti su pakylėtųjų mokytojų Buvimu. Ir jūs iš tiesų galite gauti viziją, ką galėtumėte tikrai dėl mūsų padaryti, kai nedarote to iš ego, priklausomai nuo to, kas yra įrašyta jūsų individualiame Dangiškajame plane.

Tad matote, kaip anksčiau sakėme, daugelis dvasios mokinių turi ganėtinai neblogą supratimą apie tai, „ką“ jiems reikia pasiekti savo gyvenime, tačiau jiems stinga vizijos apie tai „kaip“ tai būtų galima pasiekti. Jūs iš tiesų galite turėti teisingą viziją, kad šiame gyvenime turite potencialą kažką padaryti visuomenėje arba padaryti kažką dėl pakylėtųjų mokytojų, tačiau jūsų ego nuspalvino jūsų matymą, kaip tai įvyks, nes galvojate, kad galite tai padaryti per išorinį protą ir ego. Galite leisti, kad tai nukristų nuo jūsų, kai suvokiate, kad to neįmanoma padaryti per ego, tiesą sakant, jūs negalite to padaryti, nes, kaip sakė Jėzus: „Pats iš savęs aš nieko negaliu padaryti. Tai tėvas manyje yra darytojas.“

Kas yra tėvas viduje? Na, tai yra Kristaus protas. Tai yra jūsų AŠ ESU Esatis. Tai yra pakylėtieji mokytojai. Tai yra tėvas viduje. Štai tuomet suvokiate: „Pats iš savęs aš nieko negaliu padaryti, nieko vertingo, nieko, kas pakeltų Žemę aukščiau jos sąmonėje, nes viskas, ką darau, yra veikiama ego, ir tai tik sustiprina sąmonę, kuri laiko planetą įstrigusią. Turiu paleisti šį jausmą, kad aš, kaip atskirasis aš, galiu padaryti kažką vertingo dvasine prasme.“ Ir tuomet galite pradėti iš tiesų vykdyti savo Dangiškąjį planą, nes ne jūs jį vykdote, nors jūs jį vykdote iš išorinės perspektyvos. Išorinis aš, išorinis jūs to nedarote, bet Sąmoningasis AŠ yra atviros durys, nes jis yra neutralus. Jeigu esate neutralūs, kaip galėtumėte į save žiūrėti rimtai? Ar galite būti rimti? Tai neįmanoma. Nesakau, kad jums reikia sakyti: „O, tuomet pradėsiu visą laiką skaldyti juokelius. Pradėsiu smagintis. Pradėsiu daryti visus šiuos dalykus, kurie yra smagūs, kad galėčiau išsilaisvinti.“ Jums nereikia visiems to daryti. Galbūt kai kuriems iš jūsų.

PASTABA: Likusį diktavimą, kartu su invokacija, kuri yra paremta diktavimu, rasite knygoje Būkite Gyvuoju Kristumi kasdieniame gyvenime.