15 | Plaukite su Gyvenimo Upe
Leiskite man dar kartą pamėginti jums paaiškinti mirtingojo aš arba, kaip jį vadina daugelis žmonių, žmogiškojo ego esmę. Svarbiausia mintis, kurią galite suvokti apie mirtingąjį aš, yra ta, kad jis mėgina pasiekti tai, kas neįmanoma. Neįmanoma tai yra dėl to, kad mirtingasis aš yra gimęs iš dualizmo. Mirtingajame aš egzistuoja prigimtinis konfliktas, prigimtinis prieštaravimas, kuris niekada – ir aš iš tiesų sakau niekada – negalės būti panaikintas. Mirtingasis aš gimė Sąmoningajam AŠ nusprendus, kad nebenori priiminėti sprendimų. Tikroji šio sprendimo problema buvo ta, kad Sąmoningasis AŠ ėmė neigti savo tikrąjį tapatumą, savo tikrąją prigimtį. Sąmoningasis AŠ ėmė neigti, jog yra bendrakūrėjas su Dievu, ir todėl ėmė neigti faktą, kad – jau dėl pačios savo prigimties – yra vertas ir priimtinas Dievo akyse. Sąmoningasis AŠ patikėjo dualistiniu melu, kad esate atskirti nuo Dievo ir nesate verti sugrįžti pas Dievą, kadangi padarėte kažkokią klaidą. Tačiau realybė yra tokia, kad jūs tik laikinai palikote tyrą viziją, priimdami žemesnį tapatumo jausmą, tačiau visada galite sugrįžti į šią tyrą viziją.
Jums priėmus šį nevertumo jausmą, Sąmoningasis AŠ pasitraukė į nedidelį urvą. Sąmoningasis AŠ niekada negali liautis būti sąmoningu. Sąmoningasis AŠ gali nustoti priiminėti sprendimus, tačiau negali liautis sąmoningai viską patirti. Sąmoningasis AŠ gali liautis priiminėti sprendimus, tačiau negali nepatirti savo sprendimų pasekmių ar nenoro priiminėti šiuos sprendimus pasekmių. Kadangi savimonė eina pirma valios, Sąmoningasis AŠ negali pasirinkti nustoti būti sąmoningu, nors ir gali mėginti save apmarinti tiek, kad sąmoningu būtų tik truputį. Sąmoningasis AŠ niekada negali visam laikui nustoti ilgėtis vientisumo, negali nustoti ilgėtis grįžimo į Dievo karalystę, kurioje vėl pasinertų į Gyvenimo Upę ir patirtų gausingą gyvenimą. Tai yra saugumo mechanizmas, kurio neįmanoma galutinai išjungti. Kad ir ką Sąmoningasis AŠ bedarytų, jis visada jaus vidinį vientisumo ilgesį, ilgėdamasis kažko daugiau.
Užgimus mirtingajam aš, šisai pamėgino užpildyti tuštumą, kuri atsirado, Sąmoningajam AŠ nustojus tiesiogiai patirti savo AŠ ESU Esatį. Mirtingasis aš visą laiką mėgina pasiekti neįmanoma – mėgina tapti visaverčiu jūsų AŠ ESU Esaties pakaitalu, tikrojo tapatumo, kuris vis dar tebėra saugomas visuotiniame Kristaus prote, pakaitalu. Jūsų vidinis vientisumo troškimas galės būti numalšintas tik per vienovę su jūsų AŠ ESU Esatimi, per vienovę, kuri paleis Dievo šviesos srautą per jūsų žemesniąją esybę. Šią vienovę yra įmanoma pasiekti tik tuomet, kai priimate ir pripažįstate, jog esate verti pasitikti Dievą, esate verti būti viena su Dievu. Sąmoningasis AŠ tiesiog pamiršo savo vertumą, ir jis gali jį susigrąžinti, pripažinęs amžinąją tiesą, jog, kadangi buvote sukurti kaip Dievo tąsa, iš prigimties esate verti būti viena su Dievu. Tiesą sakant, niekada nebuvote atskirti nuo Dievo, niekada nebuvote praradę savo vertumo.
O štai mirtingasis aš nebuvo sukurtas Dievo, ir todėl jis niekada nebuvo, ir niekada nebus, vertas Dievo akyse. Sąmoningajame AŠ glūdi prigimtinis vertumas, kadangi jis egzistuoja tyros vizijos pavidalu Kristaus prote. Esmė čia nėra nusipelnyti vertumo, darant kažką materijos karalijoje; esmė yra tiesiog jį priimti. Mirtingasis aš neturi šio įgimto vertumo, ir todėl niekada negalės jo nusipelnyti. Visuotinis Kristaus protas nesaugo tyros vizijos mirtingajam aš, ir todėl šis aš neturi nieko, jokios realybės, į kurią galėtų sugrįžti. Mirtingasis aš nuolatos mėgina susikurti netikrą vertumo jausmą, įvaizdį, kad yra vertas, kurį jis tuomet susikuria iki tokio lygmens, jog ima tikėti, kad yra priimtinas Dievo akyse dėl visų tų išorinių sąlygų. Jis mano, kad, jeigu darys visus tuos išorinius dalykus dėl Dievo, Dievas privalės jį įleisti į karalystę.
Mirtingasis aš yra gimęs iš atskirties iliuzijos, ir todėl naudojasi atskirties sąmone, mėgindamas sukurti vienovės su Dievu iliuziją. Žinoma, tai, kas yra gimę iš atskirties, niekada negalės sugrįžti į vienovę. Mirtingasis aš mėgina susikurti įvaizdį, aukso veršį, kad yra vertas Dievo akyse, ir naudojasi šio pasaulio dalykais šiam įvaizdžiui kurti. Jis mėgina sakyti, kad, jeigu sukaupsite pakankamai „dalykų“, sukurtų iš dualistinės sąmonės, tapsite verti, galėsite pastatyti dangų siekiantį bokštą. Tačiau, kad ir kiek nulių besukaupsite, jie niekada nepavirs vienetu – vienove su Dievu.
Tai yra esminis raktas, kuris jums gali padėti išsilaisvinti iš mirtingojo aš kalėjimo. Sąmoningasis AŠ vientisu galės tapti, tik priėmęs savo vienovę su Dievu, kai tuo tarpu mirtingasis aš niekada negalės to padaryti. Jis siekia pamaloninti tolimą dievą, savo paties susikurtą stabą. Sąmoningajam AŠ tiesiog reikia liautis šokti aplink šį aukso veršį ir imti kopti į Dievo kalną, savitranscendencijos kalną.
***
Mirtingasis aš gyvena proto būsenoje, kurioje visą laiką jaučia grėsmę. Grėsmę jis jaučia dėl to, kad mėgina laikytis įsikibęs iliuzijos, vertumo ir autoriteto iliuzijos, teikiančios jam saugumo jausmą. Mirtingasis aš mano, kad, kol jam pavyks išsaugoti Sąmoningojo AŠ tikėjimą jo iliuzija, jis galės viską kontroliuoti ir išgyventi. Jūsų mirtingasis aš žino, kad, jeigu atsiskirtumėte nuo jo iliuzijos, nustotumėte maitinti jį savo energija, ir tuomet jis mirtų. Mirtingajam aš, jo iliuzijos išsaugojimas iš tiesų yra gyvybės ir mirties klausimas. Mirtingojo aš nelaimei – ir jūsų laimei – viskas materialiame pasaulyje nuolatos grasina sugriauti šią iliuziją, šį netikrą saugumo jausmą. Norėdami suvokti esminę mirtingojo aš dilemą, pamąstykite apie sekančius dalykus:
- Kūrėjas nuolatos transcenduoja save. Dievas yra Gyvenimo Upė, kuri yra nuolatiniame tapimo daugiau procese.
- Dualistinė sąmonė yra atsiskyrusi nuo Dievo ir nėra Gyvenimo Upės dalis.
- Dualistinė sąmonė ir jūsų mirtingasis aš negali suvokti, kad Dievas nuolatos transcenduoja save. Jie negali patirti Dievo Esybės tiesiogiai. Dievą jie tegali pažinti, susikurdami proto įvaizdį apie Dievą.
- Mirtingasis aš tiki, kad Dievas yra tobulas, ir interpretuoja tobulumą kaip kažką, kas negali keistis ir kam nereikia keistis. Jis tiki, kad Dievas yra statiškas, ir siekia sukurti nekintantį Dievo įvaizdį. Šis įvaizdis neišvengiamai tampa stabmeldišku įvaizdžiu, įkalinančiu jus ribotame požiūryje į Dievą.
- Dievas jums davė laisvą valią, todėl turite teisę priimti stabmeldišką Dievo įvaizdį. Šis nesikeičiantis įvaizdis automatiškai jus ištraukia iš Gyvenimo Upės, ir kol laikysitės įsikibę į šį įvaizdį, negalėsite paveldėti savo Tėvo karalystės. Negalėsite turėti gausingo gyvenimo.
- Kadangi Dievas jus myli besąlygiškai, jis nenori, kad amžinai stokotumėte gausingo gyvenimo. Jis sutvėrė materialią visatą taip, kad ji visą laiką siekia sugriauti iliuziją, jog esate atskirti nuo Dievo. Kiekvienas materialios visatos aspektas yra sukurtas mesti iššūkį dualistinėms iliuzijoms, sukurtoms jūsų mirtingojo aš.
- Pagrindinis iššūkis dualistinei pasaulėžiūrai kyla iš pačios dualistinės sąmonės. Ši sąmonės būsena yra paremta reliatyviomis priešingybėmis, kurios siekia viena kitą neutralizuoti. Jeigu jūsų mirtingasis aš nueis pernelyg toli į vieną reliatyvų kraštutinumą, jo pasaulėžiūrai neišvengiamai mes iššūkį priešingas kraštutinumas.
Vėlgi, čia egzistuoja subtilus skirtumas, kurio intelektas negali suprasti, tačiau širdis gali suprasti. Kai Sąmoningasis AŠ save mato vienovėje su Gyvenimo Upe, žinote su absoliučiu tikrumu, kad Dievas yra aukščiausia realybė, glūdinti už visų išorinių regimybių. Žinote, kad Motinos Šviesa gali prisiimti bet kokią formą, tačiau tiktai tos formos, kurios išreiškia tyrą viziją, turi aukščiausią tikrovę. Netobulos formos gali egzistuoti tik laikinai, ir jos jums neturi jokios realios galios. Jos yra grįstos iliuzija, ir jeigu nepriimsite šios iliuzijos realybės, ji negalės jūsų paveikti. Šio pasaulio princas ateis ir nieko jumyse neras – kadangi žinosite, jog šio pasaulio princas nėra tikras.
Kai esate Dievo realybėje, žinote, kad priešingybių nėra, žinote, kad niekas niekada negalėtų pasipriešinti Dievo realybei. Tiktai Dievas yra aukščiausia realybė, ir Dievuje nėra jokių padalijimų, jokių prieštaravimų. Kai paragaujate dualistinės sąmonės – gėrio ir blogio pažinimo vaisiaus – liaujatės tiesiogiai patirti Dievo Esybę, Dievo realybę. Įžengiate į pasaulį – į veidrodžių karalystę – kuriame viskas yra apibrėžta dviem reliatyviais kraštutinumais, tokiais kaip gėris ir blogis. Jūsų mirtingasis aš yra gimęs iš atskirties nuo Gyvenimo Upės, ir todėl – jau dėl pačios savo prigimties – yra absoliučiai įsitikinęs reliatyvaus gėrio ir blogio realumu. Jis tiki, kad jie abu yra tikri, ir tiki, kad vienas iš jų gali sunaikinti kitą.
Iš to neišvengiamai seka, kad, jeigu tikite, jog reliatyvus gėris yra tikras, taip pat tikite ir tuo, kad reliatyvus blogis yra tikras. Jeigu susikuriate stabmeldišką Dievo įvaizdį, neišvengiamai turėsite susikurti reliatyvaus gėrio priešingybės stabmeldišką įvaizdį – velnią. Dualizmo pasaulyje niekas negali egzistuoti be savo priešingybės. Kol tikėsite, kad jūsų reliatyvus Dievo įvaizdis yra tikras, tol tikėsite, kad ir jūsų velnio įvaizdis yra tikras. Tikėsite, kad velnias yra toks pat tikras kaip ir Dievas, kad blogis yra toks pat tikras kaip ir gėris. Tam tikra prasme, tai yra tiesa, kad reliatyvus blogis yra toks pat „tikras“ kaip ir reliatyvus gėris, tačiau palikę dualistinę sąmonę suvokiate, kad tiktai Dievas yra tikras, o visa kita, kas yra mažiau už Dievo absoliutų gėrį, yra netikra. Tai neturi objektyvios egzistencijos, ir egzistuoja tik savimonę turinčių būtybių protuose, kurios yra įstrigusios dualistinėje sąmonėje. Tai jus veiks tik tuomet, jeigu suteiksite tam galią, jeigu suteiksite tam „realumą“ savo pasaulėžiūroje.
Pamąstykite, ką visa tai reiškia. Jums įžengus į dualizmo pasaulį, automatiškai susiduriate su kažkuo, kas kelia grėsmę viskam, kuo tikite. Tai yra neišvengiama, kadangi viskas turi priešingybę. Negalite apibrėžti idėjos, tikėjimo sistemos, kuriai iš karto neimtų priešintis jos priešingybė. Jeigu apibrėšite kažką kaip gėrį, iš karto atsiras priešingybė, kurią tuomet laikysite blogiu. Kadangi tikite, jog abi reliatyvios priešingybės yra tikros, galvojate, kad kažkas gali pasipriešinti jūsų pasaulėžiūrai ir ją sunaikinti. Tikite, kad velnias yra tikras ir turi galią jums grasinti, ir todėl jaučiate grėsmę viskam, kas priešinasi jūsų pasaulėžiūrai. Būtent dėl to mirtingasis aš jaučia nuolatinę grėsmę, ir būtent dėl to tiek daug religingų žmonių jaučia velnio grėsmę.
Mano mylimieji, tai yra didelė našta mano širdžiai, kad tiek daug žmonių bijo velnio, bijo blogio. Pamąstykite, kaip skirtingi žmonės mėgina nuslopinti šią grėsmę. Daugelis krikščionių velnio bijo taip stipriai, kad netgi nedrįsta mąstyti apie idėjas, išeinančias už jų pažodinių Biblijos interpretacijų. Jie netgi nedrįstų skaityti šio kurso, bijodami, kad jis yra atėjęs iš velnio. Daugelis Naujojo Amžiaus žmonių yra atviri naujoms idėjoms, tačiau jie blogio grėsmę mėgina užgniaužti jį ignoruodami, atsisakydami apie tai iš viso mąstyti. Abi žmonių grupės yra įstrigusios tendencijoje bėgti nuo to, kas atrodo kaip grėsmė jų saugumo jausmui. Tiek vieni, tiek kiti bijo blogio, ir jų baimė neleidžia jiems artimiau į jį pažvelgti. Jeigu išdrįstų įveikti savo baimę ir pažvelgtų iš arčiau, suvoktų, kad blogis gali egzistuoti tik dualizmo karalijoje. Tikriausias būdas įveikti blogį yra atskirti Sąmoningąjį AŠ nuo mirtingojo aš. Kai išvalysite savo keturis žemesniuosius kūnus nuo dualistinių įsitikinimų, šio pasaulio princas nieko jumyse neras, ir todėl jums nieko nebereikės šiame pasaulyje bijoti.
Jėzus, Buda ir kiti dvasiniai lyderiai visiškai nebijojo velnio, kadangi buvo įsisąmoninę tai, ką jums čia ką tik pasakiau. Jie nušvito realybei, kad Dievui neegzistuoja priešingybė, neegzistuoja priešingybė Kristaus tiesai, Budos prigimčiai. Antikristo protas save laiko priešingybe Kristaus tiesai, tačiau jis tiesiog yra už Kristaus realybės ribų, yra nuo jos atsiskyręs. Antikristas yra įstrigęs savo paties susikurtame pasaulyje, kuriame neišvengiamai dominuoja dvi reliatyvios priešingybės. Antikristas nėra priešingybė Kristui, jis yra priešingybė savo paties susikurtai reliatyviai Kristaus tiesos versijai. Blogis nėra priešingybė absoliučiam Dievo gėriui. Blogis yra reliatyvi jėga, kuri yra priešingybė reliatyviam gėriui. Dievo realybė ir Kristaus tiesa yra aukščiau už visas reliatyvias priešingybes. Kristaus būtybė niekada neįsitrauktų į nesibaigiančią, dualistinę kovą tarp reliatyvių priešingybių. Kristaus būtybė niekada nestotų ginti kažkurios pusės žmogiškoje kovoje dėl valdžios, ir būtent dėl to velnias nesugebėjo sugundyti Jėzaus. Kristaus būtybė visada išlieka ištikima vieningai vizijai, Kristaus proto vienos akies vizijai. Jis arba ji suvokia, kad Dievo karalystė nebus įkūnyta, mėginant reliatyviu gėriu pakeisti arba išnaikinti reliatyvų blogį. Dievo karalystė bus įkūnyta tik tuomet, kai kritinė masė žmonių pakils virš visos dualistinės kovos.
PASTABA: Likusį diktavimą rasite knygoje Jūsų gausingo gyvenimo planas.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com