3 | Epinės kovos netikrumas

Dabar iš arčiau apžvelgsime epinę kovą. Ši kova yra pats sėkmingiausias antikristo jėgų sukurtas įrankis laikyti žmones – ir kitas savimonę turinčias būtybes – įstrigusius dualizmo prote, kuriame jie savo šviesa maitina antikristo jėgas. Ši šviesa leidžia antikristo jėgoms išgyventi, nors jos jau seniai buvo atkirstos nuo tiesioginio dvasinės šviesos gavimo.

Raktas epinei kovai suprasti yra mano mokymas, kad Dievas yra nepadalintas ir nedalomas. Dievas yra Begalinis, o begalinis reiškia visur esantis, tad jo neįmanoma suskaidyti į dalis, egzistuojančias atskirai erdvėje. Tokios koncepcijos kaip padalijimas ir atstumas tiesiog neturi jokios prasmės, kai kalba eina apie aukščiausią Dievą. Beje, tai reiškia, kad Dievas, kuris vieną grupę žmonių myli labiau už visus kitus, – pavyzdžiui, senovės izraelitus – tegali būti dualistinis dievas.

Kūrėjas leido savo Esybei materializuotis Materijos Šviesos pavidalu, iš kurios buvo sukurtos visos formų pasaulyje egzistuojančios formos. Kūrėjo Esybė yra visur. Kūrėjas taip pat sukūrė savimonę turinčias būtybes su laisva valia. Šioms būtybėms yra skirta tarnauti bendrakūrėjais, vystančiais formų pasaulį iš vidaus. Materijos šviesa ir savimonę turinčios Kūrėjo tąsos sudaro Dangiškąjį Moteriškumą arba Dievo Motinos aspektą.

Du pamatiniai pasirinkimai

Bendrakūrėjai turi dvi sferas, kuriose gali išreikšti savo bendrakūrybinius gebėjimus. Pirmoji yra Vienovės Sfera, kurioje bendrakuriate Dievo įstatymų rėmuose. Tai reiškia, kad viskas, ką bendrakursite, kels aukštyn jus pačius ir visą gyvybę, ir artins bendrą Dievo planą prie įsikūnijimo. Naudodamiesi savo laisva valia šios sferos ribose, neprarandate jokios laisvės. Priešingai, kaip yra iliustruota mano palyginime apie talentus, jūsų kūrybiniai gebėjimai yra padauginami, ir jūs iš tiesų įgyjate didesnę kūrybinę laisvę.

Kita galimybė yra naudotis savo kūrybiniais gebėjimais už Vienovės Sferos ribų, elgiantis taip, tarsi būtumėte atskiras individas. Dvasinėje karalijoje tai nėra įmanoma, kadangi dvasinę karaliją sudarančios Materijos šviesos vibracijos yra tokios aukštos, kad atskirumo iliuzija negali būti išsaugota. Materiali visata turi tam tikras nišas – Žemė yra viena iš tokių nišų – kuriose šviesos vibracijos yra tokios žemos, kad atskirties iliuzija atrodo įtikinama. Ši iliuzija gali būti išsaugota tik dėl materijos tankumo, kuris neleidžia jūsų mintims akimirksniu materializuotis. Tai sukuria iliuziją, kad tarp sąmonės ir materijos egzistuoja atskirtis, o taip pat padaro įmanomą iliuziją, kad esate atskiras individas, nesusijęs su kitais per kolektyvinę sąmonę.

Atskirties iliuzija sukuria tolesnę iliuziją, kad galite padaryti fizinį veiksmą ir išvengti šio veiksmo pasekmių, tai reiškia, kad galite kažką padaryti kitiems ir išvengti, kad kiti – arba visata – padarytų tą patį jums. Tai, žinoma, yra absoliuti iliuzija, nes niekas negali išvengti savo veiksmų pasekmių. Kai savo kūrybiniais gebėjimais naudojatės kitas gyvybės dalis ribojančiu būdu – siekdami išaukštinti atskirąjį aš – mažinate savo kūrybinę galią ir ribojate savo laisvę.

Kai žmonės yra apakinti atskirties iliuzijos, jie nesugeba to matyti. Jie gali – kurį laiką – išsaugoti iliuziją, kad savo atskirąjį aš iškėlė aukščiau už kitus atskiruosius aš. Jie netgi gali išsaugoti iliuzija, kad laisvais tapo, tik eidami prieš Dievo valią – savo pačių susikurto išorinio dievo valią.

Jūs galite bendrakurti visą gyvybę aukštyn keliančiu būdu – kartu keldami ir save – arba galite naikinti visą gyvybę – vėlgi, kartu naikindami ir save. Turėtų būti akivaizdu, kad geriau būtų rinktis pirmąją galimybę, tačiau, kai būtybės tampa apakintos atskirojo aš iliuzijos, šis pasirinkimas nustoja būti akivaizdus. Ir tuomet iliuzija, kad jums yra naudinga siekti išaukštinti savo atskirąjį aš virš kitų, tampa „akivaizdžiu“ pasirinkimu. Ir iš šios iliuzijos gimsta epinė kova.

Kodėl epinė kova yra beprasmiška

Daugelyje mitų yra vaizduojama, kad pasaulis yra paniręs į epinę kovą tarp dviejų priešingų jėgų. Šie mitai prasideda senovės mitologijomis, tokiomis kaip Iliada ir Bhagavad Gita, ir baigiasi šiuolaikinėmis mitologijomis, tokiomis kaip Žvaigždžių Karai ir Žiedų Valdovas. Amžių bėgyje daugelis žmonių, žvelgdami į pasaulį, padarė išvadą, kad šis vaizdavimas yra teisingas ir kad iš tiesų egzistuoja epinė kova. Ir išties, ši kova iš tiesų egzistuoja – tik ji nevyksta tarp tikrojo Dievo ir kažkokios Dievui besipriešinančios būtybės.

Kai pradedate trumpomis prošvaistėmis regėti Dievo beribiškumą ir beformiškumą, imate suvokti, jog beribiškumas negali būti padalintas, jis negali turėti priešingybės. Dievuje egzistuoja tik vienovė, tai kaip jame galėtų egzistuoti kova? Beribis Dievas nieko nelaiko priešingu sau, tai reiškia, kad Dievo Vienovės Sferoje nevyksta jokia kova.

Iš kur gimsta kova? Vienovę galite palikti, tiktai susikurdami atstumo jausmą, ir tai padarote apibrėždami du priešingus polius, kurie amžinai bus atskirti. Vos tik šie du poliai būna apibrėžti, epinė kova tarp jų tampa neišvengiama.

Tikiuosi, kad tie, kurie studijavo mano ankstesnius mokymus apie ego, suvoks, kad kova negali turėti jokios realybės Dievuje. Ji tegali egzistuoti savimonę turinčių būtybių protuose, pasirinkusių palikti Vienovės Sferą – o tai reiškia, kad ji neturi absoliučios tikrovės. Kodėl ji nėra tikra?

Kova teigia, kad egzistuoja dvi pusės, ir viena jų reprezentuoja absoliutų gėrį, o kita reprezentuoja absoliutų blogį. Pasirinkdami absoliutaus gėrio pusę ir kovodami prieš žmones, kurie yra pasirinkę blogį, jūs – kaip atskirasis aš – gausite tam tikrą naudą. Absoliutus gėris galiausiai laimės šią kovą, ir tuomet visi, kurie padėjo sunaikinti absoliutų blogį, bus apdovanoti.

Gilesniame lygmenyje, šis apdovanojimo atskirajam aš pažadas yra iliuzija – kadangi atskirasis aš yra iliuzija. Žinoma, nė viena atskirties apakinta būtybė nesugeba to matyti. Tačiau net ir apakintieji atskirties sugeba matyti, kad, jeigu pažadas yra melagingas, tuomet būtų kvaila kovoti už vieną pusę ir prieš kitą pusę. Pamąstykite, kaip šis pažadas galėtų būti išpildytas? Jis galėtų būti išpildytas, tiktai gėriui galutinai sunaikinus blogį. Gilesniame lygmenyje, tai, ką žmonės vadina „gėriu“, buvo sukurta poliariškume su tuo, ką jie vadina „blogiu“. Ir jie yra neperskiriami, tai reiškia, kad nė vienas iš jų niekada nesunaikins kito. Vienintelis būdas užbaigti epinę kovą yra transcenduoti juos abu! Gėris nepanaikina blogio. Dievo realybė panaikina dualistinės kovos iliuziją.

Nė viena atskirties apakinta būtybė nesugeba suvokti šios minties, ir šios būtybės nesugeba praregėti iš atskirties iliuzijos. Tie, kurie jau yra pradėję praregėti iš dualizmo, gali pradėti matyti, kad epinė kova yra visiškai beprasmiška. Gėriui paprasčiausiai neįmanoma laimėti prieš blogį, nes „gėris“ ir „blogis“ yra reliatyvios sąvokos, negalinčios egzistuoti atskirai viena nuo kitos. Jos buvo sukurtos kartu ir tiktai kartu galės būti „panaikintos“.

Galėtume sakyti, kad aukščiausias gėris gali laimėti, tačiau net ir tai nėra teisingas žodžių naudojimas. Aukščiausias gėris – nedalomas Dievas – nedalyvauja jokioje kovoje, kadangi jis nepripažįsta jokių padalijimų – jo akys negali matyti pikto. Aukščiausias Dievas nemėgina nugalėti velnio, nes Dievas mato velnio netikrumą ir todėl nemato jokios būtinybės su juo kaip nors kovoti. Velnias nekelia Kūrėjui grėsmės – velnias jam tiesiog yra nesvarbus.

Epinė kova yra grandiozinė iliuzija, įsiurbianti žmones į veiklas, kurios praryja visą jų dėmesį ir energiją, neturėdamos jokių galimybių suteikti žmonėms tai, ko jie ieško. Net ir dvasios ieškotojai gali būti įtraukti į šią kovą galvodami, jog kovoja dėl aukščiausio tikslo, dėl Dievo tikslo. Net ir pakylėtųjų mokytojų mokinių dėmesį buvo užvaldžiusi ši kova.

Ir čia priėjome įdomią mintį, nes kai kurie sakys, kad pakylėtieji mokytojai ragino žmones įsitraukti į kovą ir kalbėti šaukinius „prieš“ tam tikras tamsos jėgas, kviečiant jų teismą. Norėdami tai suprasti, turite suvokti, kad mes, pakylėtieji mokytojai, turime tik vieną tikslą, ir šis tikslas yra pakelti aukštyn visų žmonių sąmonę. Todėl mes turime pasitikti žmones tame sąmonės lygyje, kuriame jie šiuo metu yra, ir tuomet duoti mokymus, kurie juos išvestų aukštyn iš to sąmonės lygmens. Ir dar labai neseniai, labai mažai žmonių šioje planetoje buvo pasirengę nedualistiniams mokymams, kuriuos perduodame šiandien.

Praeityje turėjome taikytis prie to, ką žmonės sugebėjo suvokti, ir tiesa ta, kad net ir epinę kovą galima panaudoti dvasiniam progresui skatinti. Vienas didžiausių progreso priešų yra tai, kad žmonės pradeda patogiai jaustis, priėmę tam tikrą gyvenimo būdą, ir tiesiog nori mėgautis gyvenimu materialioje karalijoje. Amžių bėgyje, epinė kova iš tiesų padėdavo ištraukti žmones iš komforto zonos ir „priversdavo“ juos tobulinti savo įgūdžius, reikalingus priešui „nugalėti“ – kaip tai, pavyzdžiui galite matyti kovos menuose.

Ir nors kova yra iliuzija, ją vis tiek galima panaudoti augimui skatinti. Tik trūkumas, žinoma, čia yra toks, kad, kai žmonės tampa kariais, jie gali įstrigti tame vaidmenyje daugeliui gyvenimų, kol galiausiai palieka šį vaidmenį ir tampa išminčiais, siekdami taikos per protą, užuot siekę jos per pergalę kare.

Mes visada turėjome viltį, kad tiesioginiai pakylėtųjų mokytojų mokiniai galiausiai pakils virš kovos, ir mes iš tiesų perdavėme užmaskuotus mokymus apie tai praeityje – tiems, kurie sugebėjo skaityti tarp eilučių. Tiems, kurie nesugebėjo to matyti, neturėjome jokios kitos galimybės kaip tik spaudyti žmonių mygtukus ir stiprinti kovos jausmą, kol žmonėms galiausiai pasidarydavo gana. Kiek ilgai galite būti karų kovojimo mąstyme? Net ir antrasis pasaulinis karas tęsėsi tik penkerius metus, kai tuo tarpu kai kurie mokiniai kovojo savo asmeninį, dvasinį karą prieš blogį ištisus dešimtmečius. O jų ego juokėsi susiėmę už pilvų, siurbdami šviesą, kurią šie žmonės iškreipinėjo per kovą.

PASTABA: Likusį diktavimą rasite knygoje Laisvė nuo ego dramų.

Versta iš www.ascendedmasterlight.com

Visos teisės saugomos © 2013 Kim Michaels