4 | Kuo yra pateisinama epinė kova
Epinė kova pavojingiausiai pasireiškia tuo, kad tampa tobula „mašina“, leidžiančia ego surasti pateisinimą tam, ką jis nori daryti – aukštinti save, žeminant kitus. Kad tai suprastumėte, nereikia didelių apmąstymų. Tik pažvelkite, kaip epinės kovos jausmas suteikia pateisinimą daryti praktiškai bet ką, kad „išgelbėtume pasaulį nuo susinaikinimo“. Jei šalia to dar sukelsite skubos jausmą, pamatysite, kad žmones yra įmanoma priversti daryti dalykus, kuriuos jie žino esant blogais, bet tuo pat metu yra absoliučiai įsitikinę, kad juos yra būtina daryti, idant atneštume kažkokį aukštesnį gėrį arba išvengtume didesnio blogio.
Pavojingiausia epinė kovo yra tuo, kad ji atveda prie „tikslas pateisina priemones“ sąmonės. Būtent ši sąmonė yra atsakinga už daugumą žiaurumų, kurie buvo vykdomi žinomoje istorijoje ir dar anksčiau. Kai yra tikima, kad „tikslas“ yra pakankamai rimtas, bet kokios priemonės, kurios yra laikomos būtinomis tam tikslui pasiekti, tampa automatiškai pateisinamos. Įprastinės moralinės arba etinės nuostatos tiesiog nebegalioja. Tai kas iš tiesų vyksta šiame procese?
Nors dauguma žmonių yra apakinti dualistinės sąmonės, dauguma nėra taip stipriai apakę, kad būtų praradę bet kokį aukštesnės realybės pajautimą. Sąmoningasis AŠ niekada negali galutinai užmiršti savo kilmės, ir jis negali galutinai prarasti vidinio pajautimo, kad tam tikrų dalykų darymas nėra jums patiems naudingas. Vienintelis būdas, kuriuo jūsų ego gali priversti jus kažką daryti, ką jūsų Sąmoningasis AŠ žino nesant konstruktyvu, yra atrasti būdą neutralizuoti jūsų vidinį realybės pajautimą.
Ir pagrindinis ego įrankis, žinoma, yra epinė kova. Egzistuoja puolusių būtybių valdžios elitas, siekiantis kontroliuoti Žemės planetą ir jos gyventojus. Šios būtybės – savo pačių pasirinkimais – atkirto save nuo gebėjimo gauti šviesą tiesiogiai iš dvasinės karalijos. Jų tolesnis egzistavimas priklauso nuo gebėjimo vogti šviesą iš būtybių, kurios dar nėra praradusios šio ryšio. Tai yra įmanoma padaryti, tiktai priverčiant žmones iškreipti tyrą dvasinę energiją, kurią jie gauna iš aukščiau, ir geriausiai tai galima padaryti, sugundant žmones užsiimti kokia nors savanaudiška veikla. Kad tai pasiektų, antikristo jėgos – kurias vadinau „šio pasaulio princu“ – prikūrė įmantrių pinklių, kurios yra paremtos epine kova. Jeigu norite pavyzdžių, pažvelkite į istoriją ir pamatysite, kiek buvo sukurta įvairiausių intrigų pamatiniam teisingumo ir klaidingumo suvokimui nuslopinti – vidiniam žinojimui, kad yra neteisinga nužudyti kitą žmogų.
Tai iš tiesų yra visų moralinių imperatyvų pamatas, nes Sąmoningasis AŠ žino neturintis jokios teisės atimti kito žmogaus gyvybės – neturintis teisės taip drastiškai pažeisti kito žmogaus laisvos valios. Žinau, kad dauguma žmonių iš karto sieks sušvelninti šio teiginio griežtumą, nurodydami savigynos būtinybę, tačiau savastis, kuri yra apginama, nužudant kitą žmogų, yra atskiroji savastis, o jos gynimas tik dar labiau sustiprina atskirties jausmą. Kadangi tai yra labai svarbi mintis, panagrinėkime ją giliau.
Ką reiškia įsakymas „Nežudyk!“
Pažvelgę į istoriją, aiškiai matote, kad trijų monoteistinių religijų – judaizmo, krikščionybės ir islamo – nariai dalyvavo konfliktuose, nužudžiusiuose milijonus žmonių. Šiuose žudymuose dalyvavę žmonės buvo labai religingi ir gerbė Senąjį Testamentą, kurio pagrindinė žinia yra Dešimt Įsakymų, o vienas iš šių Įsakymų teigia: „Nežudyk.“
Šis įsakymas tėra išorinis priminimas vidiniam pajautimui, kad neturite teisės žudyti kito žmogaus. Kaip šių religijų nariai galėjo paminti tiek vidinį savo esybės įsakymą, tiek išorinį savo religijos įsakymą?
Pažvelgę į Dešimties Įsakymų tekstą, pamatysite, kad šie įsakymai yra besąlygiški. Įsakymai nenurodo jokių sąlygų, kurioms esant tampa priimtina žudyti. Žinau, kad greitai galite nurodyti kitas ištraukas iš Senojo Testamento, kuriose Dievas tariamai įsako izraelitams žudyti kitus žmones, tačiau egzistuoja didelis kontrastas tarp besąlygiškos Dešimties Įsakymų prigimties ir likusio Senojo Testamento. Tai kas gi čia vyksta?
Visa ši istorija, kaip izraelitai buvo pavergti faraono, yra metafora, simbolizuojanti, kaip dvasingi Žemės žmonės buvo pavergti puolusių būtybių elito, įstrigusių antikristo sąmonėje. „Egiptas“ simbolizuoja dualistinę sąmonę, o „Izraelis“ (angl. Israel – Is real – tai, kas tikra; vert. past.) – vienovės su savo šaltiniu būseną.
Pabėgimas iš Egipto simbolizuoja ciklą Žemės istorijoje, per kurį vis didesnis žmonių skaičius pradėjo kvestionuoti savo valdovus. Mums, pakylėtiesiems mokytojams, buvo leista siųsti įvairius mokytojus atstovauti Kristaus sąmonę ir išvesti žmones iš „Egipto“ dualizmo į pažadėtąją vienovės žemę.
Mozės pakilimas ant kalno simbolizuoja lyderio išėjimą gauti naują sandorą, galėsiančią rodyti žmonėms kelią naujai atrastoje laisvėje. Mokytojo pasitraukimas taip pat buvo testas, skirtas pažiūrėti, ar žmonės sugebės pradėti naudotis savo vidiniu įžvalgumu, ar tiesiog ieškos kito valdovo, kurio paliepimų galėtų klausyti. Žmonės negali išsilaisvinti nuo tirono, kol neturi noro prisiimti atsakomybės už save. Mozė iš pradžių iš tiesų gavo aukštesnę sandorą, tačiau, kai grįžęs pamatė, kad žmonės vėl nugrimzdo į dualistinę sąmonę, užuot virš jos pakilę, jis supykęs sudaužė šią sandorą (ir tai buvo klaida iš jo pusės, kainavusi jam pakylėjimą tame gyvenime).
Mozė privalėjo grįžti ir gauti sandorą, pritaikytą prie žemesnės tos žmonių grupės sąmonės, tai reiškia, kad pirminė sandora kuriam laikui buvo atidėta. Būtent dėl to Dešimt Įsakymų yra tokie tiesmukiški teiginiai „Daryk tą“, „Nedaryk ano“, o ne aukštesnis mokymas.
Beje, tą pirminę sandorą vėliau perdaviau aš savo įsikūnijime Jėzumi. Galite matyti non-dualizmo sėklas tarp mano mokymo eilučių, kaip paaiškinu savo knygose ir svetainėje. Taip pat matote, jog privalėjau išlaikyti išbandymą ir nereaguoti pykčiu, kad ir kaip žmonės reaguotų į mano misiją. Privalėjau išlaikyti didžiausią išbandymą, leisdamas jiems mane pažeminti ir nužudyti, nesureaguodamas į tai pykčiu. Tai padaręs, įtvirtinau naująją sandorą ir paverčiau ją amžina kolektyvinės sąmonės dalimi. Nuo to laiko, žmonės įgijo didesnę galimybę įkūnyti Kristaus sąmonę Žemėje – galimybę, kuri buvo – praktiškai, ne teoriškai – iki to laiko nepasiekiama.
Naujoji sandora – Kristaus sandora – yra žmonių naudojimasis savo vidiniu gebėjimu – pažinimo raktu – atskirti Dievo tikrovę nuo dualistinės sąmonės sukurtos netikrovės. Ir svarbiausia čia yra tai, kad žmonės naudotųsi savo įžvalgumu, praregėdami iš visų tų daugybės maskuočių, slepiančių epinę kovą ir sąmonę, kad tikslas gali pateisinti priemones.
Ir išvada čia, žinoma, yra tokia, kad tikslas niekada negali pateisinti priemonių. Tai galite suvokti tik tuomet, kai žinote realybę, kokio „tikslo“ siekia Dievas. Kaip paaiškinau, Dievo tikslas yra kelti aukštyn visą gyvybę. To neįmanoma pasiekti, naudojantis priemonėmis, kurios žemina – arba žudo – vieną gyvybės dalį, o aukština kitą. Žudymo niekada nepateisina aukštesnis tikslas – Visumos kėlimas aukštyn, ir būtent dėl to žmonėms sakiau nesipriešinti blogiui, o atsukti kitą skruostą. Kito skruosto atsukimas yra vienintelis būdas išvengti įsitraukimo į dualistinę kovą.
Ego ir netikri antikristo mokytojai sukūrė miriadus pinklių, skirtų nuslopinti Sąmoningojo AŠ vidinį realybės pajautimą. Jie siekia priversti jus ignoruoti, paminti ir išmesti savo vidinį žinojimą, idant pasiduotumėte tikėjimui, kad štai šiuo konkrečiu atveju yra pateisinama daryti tai, ką žinote esant nepriimtina.
Leisti kažkam pasaulyje nustelbti jūsų vidinį realybės pajautimą niekada nėra pateisinama ir niekada neprisidės prie Dievo tikslo – Visumos kėlimo aukštyn. Tikri Kristaus mokiniai privalo apnuoginti ir palikti visą šią sąmonę, o tai reiškia, kad pradėti turite, ieškodami rąsto savo akyje.
PASTABA: Likusį diktavimą rasite knygoje Laisvė nuo ego dramų.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com