5 | Asmeninių dramų kilmė
Sakiau, kad tarp ego žaidimų ir ego dramų egzistuojanti riba nėra labai ryški. Taip pat sakiau, kad, kai puolusios būtybės pradėjo įsikūnyti šioje planetoje, jos paėmė žmonių Žemėje jau sukurtus žaidimus ir juos iškreipė, paversdamos juos ego dramomis. Žinoma, jos taip pat atnešė naujas dramas, apie kurių sukūrimą žmonės Žemėje net nebuvo pagalvoję ir nebūtų sugebėję sugalvoti.
Ir čia norėčiau grįžti prie savo anksčiau duoto pavyzdžio, kurį panaudojau kalbėdamas apie varžymosi žaidimus, tai yra, kad žmonės, kurie įžengia į atskirtį, pradeda kitus žmones laikyti savo varžovais. Jie trokšta būti pranašesniais už kitus, stengdamiesi geriau už kitus pasirodyti sporte, versle ar karyboje.
Ego varžymosi žaidimas, tam tikra prasme, yra atviras ir sąžiningas. Jo esmė yra tobulinti save, kad galėtumėte pasirodyti geriau už kitus savo pasirinktoje srityje. Savo gryniausiame pavidale, jis koncentruojasi į jus ir į jūsų gebėjimų tobulinimą. Tiesą sakant, tai gali padėti išplėsti jūsų savimonę, ką įrodo kai kurie kovos menų praktikuotojai, buvimui kariu suteikę dvasinę dimensiją. Transcendavę poreikį varžytis arba kovoti su kitais, būsite išplėtę savo savasties jausmą ir suvokimą apie tai, kaip veikia materiali visata, net ir kaip jūsų protas gali naudotis kūnu energijai nukreipti.
Atkreipkite dėmesį, kad savo gryniausiame pavidale, varžymasis yra grindžiamas griežtu elgesio kodeksu. Egzistuoja tam tikri dalykai, kurių nedarote, nes tai pamintų jūsų garbę, jūsų savivertę. Pavyzdžiui, nedarote nieko, kas sužlugdytų jūsų varžovo gebėjimą varžytis, nesukčiaujate ir nesinaudojate apgaule arba smurtu, kad išvestumėte savo varžovus iš rikiuotės. Egzistuoja nematoma linija, kurios niekada neperžengiate, kadangi nematote jokio pateisinimo tai daryti.
Galėtume sakyti, kad varžymosi žaidime egzistuoja didvyriai, tačiau nėra piktadarių. Kartais didvyriu esate jūs, kartais – kažkas kitas, tačiau visi laikosi garbės kodekso. O štai puolusios būtybės gali paversti šį draugišką varžymosi žaidimą nedraugiška varžymosi drama, iškreipdamos jį teiginiu, esą šis žaidimas turi „aukštesnį tikslą“, ir egzistuoja piktadarys, kuris šiam tikslui priešinasi.
Pavyzdžiui, tarp šalių gali vykti žaidimas dėl valdžios, kaip matėte tai vykstant Šaltojo Karo metu tarp Sovietų Sąjungos ir Vakarų. Nepakanka laimėti, naudojantis vien savo gebėjimais, kadangi laimėjimas demonstruoja jūsų politinės sistemos pranašumą, ir būtent tai yra galutinis ir aukščiausias tikslas. Tad dabar tampa priimtina, net ir pageidaujama, naudotis bet kokiomis priemonėmis, kad jūsų šalis laimėtų daugiau aukso medalių. Ir šiame kontekste, eksperimentinių steroidų naudojimas savo jaunų atletų gebėjimams pagerinti, tampa pateisinama būtinybe, o kaip ilgalaikėje perspektyvoje tai atsilieps atletų sveikatai šiai dramai vadovaujantiems žmonėms tiesiog nerūpi.
Atkreipkite dėmesį, kad šis valstybės arba sistemos išaukštinimas virš individo, būtent ir yra puolusių būtybių į šią planetą atnešta idėja. Ši idėja nebuvo savarankiškai išmąstyta pirmykščių Žemės gyventojų. Pirmykščiai Žemės gyventojai turėjo varžymosi žaidimus, tačiau puolusios būtybės išmokė juos paties didžiausio varžymosi žaidimo – karo.
Ir kokia yra yra po visu tuo glūdinti idėja? Kodėl žmonės neturėjo karo žaidimų? Todėl, kad jie jautė tam tikrą giminiškumą vienas su kitu, ir jiems buvo sunku pateisinti žudymą. Puolusios būtybės neturėjo – ir neturi – jokios pagarbos gyvybei, ir nejaučia visiškai jokio giminiškumo Žemėje gyvenančioms būtybėms. Priešingai, jos juos laiko daug žemesniais už save ir daug mažiau pažengusiais. Ir iš tiesų, kas liečia gebėjimą kontroliuoti ir naikinti kitus, žmonės yra daug mažiau „pažengę“ už puolusias būtybes.
Kaip pamatyti savo proto dėžutę
Ir visgi, išsakęs viską, ką išsakiau aukščiau, turiu jus perspėti. Jums gali kilti didelė pagunda sakyti, kad šioje Žemėje nebuvo jau taip blogai, kol čia neatėjo puolusios būtybės, nes būtent jos čia viską iškreipė. Tai sakydami, nesate labai toli nuo realybės. Tačiau egzistuoja esminis skirtumas tarp realybės, ką padarė puolusios būtybės, pamatymo ir jų pavertimo atpirkimo ožiais, vengiant pažvelgti į save.
Esminė charakteristika, leidžianti jums įžengti į asmeninio Kristiškumo kelią, yra jūsų pasiryžimas kvestionuoti savo proto dėžutes. Tikrasis klausimas čia yra toks: ar jūsų tam tikru klausimu įgytos žinios priartina jus prie Kristiškumo, ar nuo jo nutolina? Sakiau, kad tiesiog negalėsite įžengti į Kristiškumo kelią, kol nepripažinsite puolusių būtybių egzistavimo ir nepradėsite praregėti iš jų melų. Ar žinojimas apie puolusias būtybes padės jums prisiimti pilną atsakomybę už save, ar tiesiog taps pretekstu neieškoti rąsto savo akyje? Atsakymas, žinoma, priklausys nuo to, ką darysite su savo žiniomis apie puolusias būtybes. O tiksliau, jis priklausys nuo to, ar būsite pasiruošę suvokti, kad puolusios būtybės žmones galėjo kontroliuoti tik dėl pačių žmonių savyje susikurtų psichologinių tendencijų. Kol nepradėsite matyti, kas jūsų pačių psichikoje padaro jus pažeidžiamus puolusių būtybių apgaulėms, nebūsite iš tiesų pradėję eiti keliu į Kristiškumą.
Kelias į Kristiškumą yra nuolatinis procesas, turintis daug lygmenų. Iki pat savo pakylėjimo turėsite proto dėžutę. Jūsų progresavimas iš bet kurio lygmens bus nulemtas jūsų pasiryžimo kvestionuoti savo proto dėžutę. Ego ir puolusios būtybės visada sieks priversti jus kabintis į savo dabartinę proto dėžutę.
Jums kylant dvasiniu keliu aukštyn, proto dėžutė darysis vis subtilesnė ir sunkiau matoma. Daugelis nuoširdžių dvasios ieškotojų leidosi savojo ego, savo draugų ir savo mokytojų įtikinami, kad pasiekė lygmenį, kuriame jiems nebėra reikalo ir būtinybės kvestionuoti savo proto dėžučių.
Noriu pasakyti absoliutų teiginį. Nei dabar, nei kada nors anksčiau nebuvo nė vienos Žemėje įsikūnijusios būtybės – kad ir kokia pažengusi ji galėjo atrodyti ar galėjo teigti esanti – pas kurią nebūtų likę jokių proto dėžučių. Jeigu iš tiesų nebeturėtumėte jokių proto dėžučių, jums nebūtų įmanoma pasilikti įsikūnijime dabartiniame šios planetos tankume. Neišvengiamai būtumėte pakelti aukštyn ir prarastumėte gebėjimą išsaugoti ryšį su fiziniu kūnu. Kai kabojau ant kryžiaus ir buvau tik per plauką nuo savo pakylėjimo, vis tiek turėjau „atiduoti šmėklą“ – paskutinius savo proto dėžutės likučius. Vos tik tai atidaviau, išleidau paskutinį kvapą ir palikau savo fizinį kūną.
Jeigu nebūčiau įsileidęs minties, kad vis dar galiu turėti proto dėžutę, kas būtų nutikę? Nebūčiau užsitarnavęs savo pakylėjimo! Mano kūnas vis tiek būtų miręs ant kryžiaus, tačiau būčiau turėjęs iš naujo įsikūnyti ir suvaidinti tą dramą, kurios nenorėjau pamatyti ir palikti. Net jeigu esate tik per vieną sprendimą nuo savo pakylėjimo užsitarnavimo, vis tiek turite žengti tą paskutinį žingsnį, ir kas tai gali būti per žingsnis? Na, tai būtent ir yra tos paskutinės proto dėžutės atidavimas, tos paskutinės atskirties sąmone grįstos iliuzijos atidavimas.
Kita svarbi perspektyva yra ta, kad kelias į Kristiškumą turi keletą lygmenų. Pakilę į aukštesnį lygmenį, įgysite gebėjimą pamatyti kažką, kas anksčiau jums buvo nematoma. Tai, ką pamatysite aukštesniame lygmenyje, gali jums suteikti visiškai kitokią perspektyvą į tam tikrus jūsų gyvenimo arba dvasinės realybės elementus.
Ego ir puolusios būtybės sukūrė ego dramas būtent dėl to, kad neleistų jums paleisti to, kas sena. Kaip pakylėtieji mokytojai gali padėti jums iš to išsilaisvinti? Suteikdami informaciją, kuri mestų iššūkį jūsų dabartinei proto dėžutei. Jeigu primygtinai teigsite, kad jūsų šiuo metu turimas požiūris yra absoliuti tiesa, tuomet akivaizdu, kad privalėsite atmesti tai, ką mes sakome.
Aukštesniuose Kristiškumo lygmenyse pradedate matyti, kad jokios šiame pasaulyje išreikštos žinios nėra absoliuti arba aukščiausia tiesa. Visada egzistuoja aukštesnė pakopa – tiesioginis Tiesos Dvasios patyrimas. Norėdami išgyventi to patyrimo pilnatvę pakylėjimo spiralėje, privalote atiduoti viską, ką manote šiuo metu žinantys. Ir aš iš tiesų sakau viską.
PASTABA: Likusį diktavimą rasite knygoje Laisvė nuo ego dramų.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com