Raktas 19: Atsiskirkite nuo dualistinių tapatumų

Mes dabar apėjome pilną ratą ir galime atsakyti į klausimą, kodėl žmonės daro blogus dalykus ir nesugeba matyti, ką daro, dažnai netgi pateisindami šiuos dalykus kaip gėrį. Tačiau, vėlgi, čia susiduriame su subtilia mintimi, apie kurią reikės giliai pamąstyti ir kurią reikės išsamiai paaiškinti.

Tad iš pradžių grįžkime ir įneškime didesnį aiškumą į mūsų ankstesnę diskusiją apie jūsų kaip individualios būtybės kilmę. Jūs gimėte iš nemirtingos būtybės, kuri egzistuoja dvasinėje karalijoje. Ši būtybė savo egzistavimą pradėjo, gimusi ir tapusi individualizacija būtybės, egzistuojančios dar aukštesniame dvasinės karalijos lygmenyje, ir ši Būtybių Grandinė driekiasi iki paties Kūrėjo. Jūsų dvasinis šaltinis buvo sukurtas sferoje, kuri, tuo metu, buvo žemiausias formų pasaulio lygmuo, ir ši sfera dar nebuvo užpildyta šviesa. Jūsų tėvas laimėjo savo nemirtingumą, dalyvaudamas savo gimtosios sferos kėlimo aukštyn procese, kol ji pakilo ir tapo dvasinės karalijos dalimi. Kai buvo pasiekta ši pergalė, buvo sukurta nauja sfera, ir jūsų dvasinis tėvas norėjo būti šios sferos kėlimo aukštyn proceso dalimi. Tačiau, kadangi jau buvo pasiekęs meistriškumą, jis negalėjo viso savęs pasiųsti į naują sferą. Jeigu daug aukštą meistriškumo lygį pasiekusių būtybių būtų įžengusios į naujai sukurtą sferą, jos būtų akimirksniu pakylėjusios ją aukštyn, o tai būtų priešinga tikslui leisti naujiems bendrakūrėjams laipsniškai augti. Tad jūsų dvasinis tėvas dalyvavo šiame procese, sukurdamas savo paties tąsas, kurios buvo sukurtos kaip viena iš sekančių būtybių rūšių:

• Nauji bendrakūrėjai su minimaliai apibrėžtu tapatumu, kuriems buvo skirta įsikūnyti naujoje sferoje.

• Nauji angelai, tarnaujantys naujai sferai iš dvasinės karalijos arba (jūsų sferos atveju) galimai ir iš identiteto karalijos.

• Dvasiniai mokytojai, dirbantys naujoje sferoje (patys tėvai tarnauja mokytojais iš dvasinės karalijos).

• Būtybės su labiau išvystytu tapatumu ir meistriškumu už naujus bendrakūrėjus. Tai yra būtybės, kurios sudaro atsvarą puolusioms būtybėms ir yra pasiųstos, mėginant jas išgelbėti. Tokia būtybė neturi pasiekusi pilno meistriškumo, tačiau ji turi daug stipriau apibrėžtą tapatumą negu naujas bendrakūrėjas. Ji įsikūnija lygiai taip pat kaip ir naujas bendrakūrėjas, tai reiškia, kad ji turi nubusti savo tikrajam tapatumui ir ji taip pat potencialiai gali nupulti.

Kad ir iš kur būtumėte atėję, jūs esate savo dvasinio tėvo individualizacija, kuris naudojosi savo patirtimi ir meistriškumu, kurdamas jūsų individualumą. Jūs buvote sukurti unikaliu individu, ir nors egzistuoja milijardų milijardai būtybių formų pasaulyje, nėra nė vienos, kuri būtų lygiai tokia pati kaip jūs. Jūs turite unikalų dvasinį individualumą ir todėl turite galimybę atnešti dovaną į formų pasaulį, kurios negali atnešti jokia kita būtybė.

Unikalų bendrakūrėjų individualumą sukūrė jų dvasiniai tėvai ir įdiegė jį į savo sukurtą dvasinę būtybę, kurią pavadinau AŠ ESU Esatimi. Ši AŠ ESU Esatis visą laiką egzistuoja dvasinėje karalijoje, ir tai yra individuali esybė didesniojoje savo dvasinio tėvo visumoje. Būtent AŠ ESU Esatis pasiuntė save į žemesnę karaliją, kurioje bendrakūrėjas pirmą kartą įgijo individualios būtybės formą (ir tai nebūtinai buvo materiali visata). Kadangi angelai nebuvo sukurti nusileisti į įsikūnijimą žemesnėje karalijoje, jie neturi AŠ ESU Esaties. Tačiau, jeigu jie nupuola, jų dvasiniai tėvai iš tiesų sukuria AŠ ESU Esaties ekvivalentą, kuriame yra saugoma neištrinama jų individualumo matrica. Dvasinė būtybė, kuri atstovauja Dangiškąją Motiną, ir šiuo metu tai yra pakylėtoji mokytoja Motina Marija, tuomet padalija savo kūną, idant sukurtų Kristaus AŠ puolusiems angelams, kuris tuomet gali tarnauti tarpininku tarp jų žemesniosios ir aukštesniosios esybių. Visoms būtybėms, kurios prarado ryšį su dvasiniu mokytoju, yra sukuriamas toks Kristaus AŠ, tačiau būtybėms, kurios nėra angelai, šį Kristaus AŠ gali sukurti įvairūs mokytojai, remiantys skirtingas būtybių grupes.

Jūsų individualios esybės, arba gyvybės srauto, šerdis yra Sąmoningasis AŠ, kuris jums suteikia jausmą, kad egzistuojate. Bendrakūrėjų Sąmoningojo AŠ užduotis yra susikurti tapatumą, kuriame jie save laikytų bendrakūrėjais su Dievu savo gimtojoje karalijoje. Angelų Sąmoningojo AŠ užduotis yra išplėsti jiems duotąjį tapatumą ir tapti netgi dar geresniu angelu. Kitaip tariant, Sąmoningojo AŠ užduotis yra susikurti tapatumą, per kurį būtybė išreikštų save ir tarnautų formų pasaulyje. Sąmoningasis AŠ tuomet gali tobulinti šį tapatumą, remdamasis savo patirtimis.

Iš pradžių, visas naujai įsikūnijusias būtybes mokino dvasinis mokytojas, turėjęs užduotį padėti joms susikurti tapatumo jausmą, kuriame būtų suderinti du elementai. Pirmasis elementas buvo AŠ ESU Esatyje įtvirtintas individualumas. Atkūrusi ryšį su šiuo dvasiniu tapatumu, būtybė įgytų rėmus, kuriuose galėtų kurtis savarankišką tapatumo jausmą, remdamasi Sąmoningojo AŠ daromais pasirinkimais. Galėtume sakyti, kad, kaip ir visa kita, tapatumas turi du aspektus:

• Alfa aspektas yra AŠ ESU Esatyje įtvirtintas tapatumas, kuris buvo apibrėžtas dvasinio tėvo.

• Omega aspektas yra tapatumas, kurį būtybė kuriasi, išreikšdama save sferoje, kurioje gyvena.

Jeigu būsite pasiekę harmoniją tarp šių dviejų aspektų, jausite visišką pilnatvę ir ramybę. Būsite viena esybe, vientisa būtybe – užuot buvę suskilusiu namu (Morkaus 3,25) – ir todėl galėsite užbaigti Vienovės Kelią, kuomet jūsų tapatumo visuma – Alfa ir Omega aspektų derinys – įgis nemirtingumą ir galės pakilti į dvasinę karaliją. Tai yra jūsų dvasinio mokytojo užduotis padėti jums susikurti šį tapatumą. Kitaip tariant, mokytojas nemėgina jumis manipuliuoti ir nemėgina jūsų priversti susikurti vienokį ar kitokį tapatumą. Tačiau mokytojas mėgina atvesti jus prie harmonijos tarp Alfa ir Omega aspektų, kas yra vienintelis būdas jums pasiekti savo nemirtingumą.

Mokytojas taip pat mėgina jums padėti suvokti, kad tapimas nemirtingu reiškia, jog jūsų žemesnysis tapatumo jausmas, jūsų Omega tapatumas, turi pasiekti visišką harmoniją su Dievo įstatymais ir su jūsų dvasiniu tapatumu. Atkreipkite dėmesį, jog tai nereiškia, kad neturite visiškai jokios laisvės apibrėžti savo Omega tapatumo. Turite didelę laisvę, tačiau, kad galėtumėte įgyti vientisumą, turite naudotis šia laisve savo Alfa tapatumo nustatytuose rėmuose. Jūsų esybės Tėvo ir Motinos aspektai privalo susijungti harmonijoje, idant galėtų užgimti nauja gyvybė – nemirtingasis jūs, reprezentuojantis Dievo Sūnaus aspektą (ir fizinė jūsų lytis čia nėra svarbi).

Galėtume tai palyginti su vairuojamu automobiliu. Turite tam tikras kelių eismo taisykles, kurios reguliuoja jūsų vairavimą, tačiau, jeigu laikysitės šių taisyklių, galėsite nukeliauti, kur tik norėsite. Kai pradėjote kurti savo tapatumą, neturėjote aiškaus Dievo įstatymų arba savo Alfa tapatumo suvokimo, tad susikūrėte Omega tapatumą, kuris nebuvo harmonijoje su jūsų aukštesniąja esybe. Tam, kad galėtumėte tapti nemirtingu, šis tapatumas privalo dvasiškai atgimti ir privalo būti harmonizuotas su aukštesniąja visos jūsų Esybės aštuoniukės srauto dalimi. Taip yra dėl to, kad tiktai būtybės, išlaikiusios nesavanaudiškumo testą, gali tapti nemirtingomis būtybėmis, nes Dievas, žinoma, nenorėtų, kad savanaudiška būtybė taptų nemirtinga.

Ir iš tiesų atėjo toks momentas, kai jūsų mokytojas turėjo duoti jums galimybę pasirinkti – sąmoningai pasirinkti įžengti į harmoniją su savo dvasiniu tapatumu. Turėjote palikti tapatumo jausmą, kurį buvote susikūrę per neofito fazę ir turėjote atgimti į vienovę su savo tikruoju tapatumu. Kaip mėginau paaiškinti, tai nebuvo kažkas, kas jums būtų buvę primesta iš išorės. Tai iš tiesų buvo jūsų pačių aukštesnioji valia įžengti į šį vientisumą, užuot pasilikus suskilusioje būsenoje, kuri tegali kelti kančias. Ir, žinoma, jūsų ego gimė iš atskirties tarp jūsų aukštesniosios ir žemesniosios esybių, ir į jūsų aukštesniosios esybės valią jis sugeba žiūrėti tik kaip į ateinančią iš išorės. Tad tai yra Sąmoningojo AŠ užduotis įveikti ego iliuziją. Tai yra pasirinkimas, kurį turite padaryti, tai yra, ar apibrėšite savo tapatumą, remdamiesi Kristaus protu, kuris vienintelis žino jūsų dvasinį tapatumą, ar antikristo protu, kuris niekada negalės žinoti jūsų tikrojo tapatumo.

***

Pirmose trijose sferose, kurios buvo sukurtos formų pasaulyje, visos būtybės sėkmingai išlaikė šią iniciaciją ir tapo nemirtingomis būtybėmis. Tačiau ketvirtoje sferoje grupė būtybių sukilo prieš šį procesą. Jos atsisakė suharmonizuoti savo Omega tapatumą su savo Alfa tapatumu. Jos atsisakė suharmonizuoti savo Sąmoningojo AŠ valią su savo dvasinio aš valia (arba angelų atveju, su juos sukūrusių būtybių valia). Tad užuot susikūrusios tapatumo jausmą, paremtą Kristaus protu – užuot tapusios viena su visa gyvybe – jos susikūrė Omega tapatumą, kuris buvo paremtas antikristo protu. Ir tuo būdu jos atskyrė savo Omega tapatumą nuo savo Alfa tapatumo ir nuo visų kitų gyvybės dalių. Kitaip tariant, šios būtybės susikūrė atskirą tapatumo jausmą, o kadangi jos visos maištavo dėl tos pačios priežasties, jos susikūrė superstruktūrą, kuri tapo mano aprašytu atskiru protu – padaru.

Šiam nuopolio procesui toliau tęsiantis, buvo sukurti kiti dualistiniai tapatumai, kurių dabar yra nemažas skaičius, ir visi jie buvo sustiprinti daugybės būtybių. Esmė ta, kad, kai sukilo pirmosios būtybės, nebuvo jokio atskiro tapatumo, jokio tapatumo, kuris būtų grįstas antikristo protu. Tačiau, kai buvo sukurtas pirmasis toks tapatumas, būtybėms pasidarė daug lengviau nupulti. Su bendrakūrėjais problema buvo ta, kaip paaiškinau anksčiau, kad daugelis jų atsisakė tapti savo gyvenimo šeimininkais, kadangi nenorėjo priiminėti savarankiškų sprendimų. Bendrakūrėjams buvo leidžiama kurį laiką tai daryti, tačiau atėjo momentas, kai jie turėjo priimti sprendimą. O kai buvo sukurtas puolęs tapatumas, bendrakūrėjams tapo įmanoma pasirinkti įžengti į šią tapatumo būseną, užuot patiems susikūrus atskirą tapatumą. Angelų problema buvo ta, kad jie nugrimzdo į teisimą ir sustabarėjimą, kas juos taip pat paskatino atsisakyti transcenduoti save. Tad jie taip pat susidūrė su pagunda įžengti į iš anksto apibrėžtą, atskirą tapatumą.

Kai būtybė atsisakydavo kilti aukščiau ir atsisakydavo sąmoningai kurtis tapatumą, kuris būtų paremtas Kristaus realybe, ji dažnai taip darydavo dėl to, kad jai tai atrodė pernelyg sunkus darbas ir pernelyg didelė atsakomybė. Šiai būtybei buvo lengviau ir toliau sekti kuo nors kitu. Daugelis mokinių norėjo, kad jų mokytojai ir toliau pasakinėtų jiems ką reikia daryti. Akivaizdu, jog tikras dvasinis mokytojas galiausiai privalo atsisakyti vaidinti šį vaidmenį, ir tą akimirką mokinys susiduria su neišvengiamybe savarankiškai rinktis.

Atskiram tapatumo jausmui, grįstam antikristo protu, sukurti iš pradžių reikėjo daug didesnių pastangų, nei kuriant Kristaus protu grįstą tapatumą ir darant tai su dvasinio mokytojo pagalba. Tačiau, kai buvo sukurti pirmieji atskiri dualistiniai tapatumai, mokiniams atsirado alternatyva, nes jiems šio darbo nebereikėjo daryti patiems. Jie tiesiog galėjo pasirinkti įžengti į iš anksto apibrėžto tapatumo, grįsto antikristo protu, šabloną. Jie galėjo pasirinkti paragauti šio anksčiau sukurto tapatumo „vaisiaus“, kuris pažinojo reliatyvų gėrį ir blogį, kadangi buvo sukurtas iš dualistinės sąmonės. Būtybėms paragavus uždraustojo vaisiaus, joms nebereikėjo priiminėti savarankiškų sprendimų. Jos tiesiog galėjo plaukti pasroviui su šiuo nauju tapatumu, kaip kad avių banda seka paskui vedančią avį. Tad, jeigu būtybė nenorėjo sekti tikru mokytoju – reikalavusiu iš jos pakilti aukščiau ir tapti savarankiška – ji galėjo pasirinkti sekti netikru mokytoju, kuris nebūtų iš jos to reikalavęs. Tad būtybėms, kurios nenorėjo priiminėti savarankiškų sprendimų, sekimas netikru mokytoju atrodė reikalaujantis daug mažiau pastangų. Netikri mokytojai su malonumu jums sakys ką daryti ir niekada nereikalaus iš jūsų mąstyti patiems, nes jie nori, kad aklai jais sektumėte. Be to, dualistiniai tapatumai yra pririšti prie už jų stovinčių padarų, ir tai sukuria agresyvią trauką, kuri veikia emocinius ir mentalinius būtybių kūnus, kurios yra patekusios į pilką abejonių zoną. Ši trauka dažnai yra tas veiksnys, kuris pasiglemžia būtybių, pavirtusių suskilusiais namais (Morkaus 3,25), protus. Tad būtent dėl šios gravitacinės traukos ima atrodyti, kad sekti netikru mokytoju yra lengviau negu sekti tikru mokytoju, kuris – paklusdamas laisvos valios įstatymui – negali daryti jokio poveikio mokinio protui.

Būtybėms įžengus į iš anksto apibrėžtą tapatumą, joms yra sukuriamas ego, ir šis ego tuomet ima priiminėti daugumą kasdienių sprendimų, idant Sąmoningasis AŠ galėtų pasitraukti į savo „urvelį“. Ir čia taip pat atsiranda kitos būtybės, kurios jau seniai pasirinko netikrą tapatumą ir todėl gali užimti vadų pozicijas. Ir galiausiai, jas taip pat traukia gravitacinė padaro jėga. Kitaip tariant, kai būtybės pasirinko prisijungti prie klubo, joms nebereikėjo priiminėti savarankiškų sprendimų. Ko reikia, norint prisijungti prie tokio klubo? Kiekvienas atskiras tapatumo jausmas yra paremtas specifiniu dualistiniu melu, tad, norint įžengti į šį tapatumą, turite priimti melą – kuris, žinoma, yra pristatomas kaip absoliuti tiesa. Ir čia priėjome esminę mintį. Kai priimate šį melą, privalote prisiekti niekada jo nekvestionuoti!

Jeigu nuspręsite kvestionuoti šį melą, tuomet jungtinės jūsų ego ir kitų puolusių būtybių, priėmusių šį melą, pajėgos, kartu su pačiu padaru ims daryti viską, ką gali, kad neleistų jums permatyti šio melo ir jo palikti. Esmė ta, kad, nors įžengimas į klubą nereikalauja jokių pastangų – įžengti į jį galima, priėmus sprendimą nepriiminėti sprendimų, – reikia žymiai daugiau pastangų palikti klubą. Tapatumas, kuris yra grįstas antikristo protu, yra klubas, kurio taisyklėse nėra numatyta, kad jums būtų leidžiama atsisakyti narystės klube. Kai jau esate į jį patekę, tariamai turite pasilikti jame amžiams, nepaliaudami savo šviesa šerti padaro, kuris dabar yra tapęs naujuoju jūsų dievu.

Žinoma, niekas jūsų apie tai neperspėjo prieš įstojant į klubą, tačiau priežastis buvo ta, kad nusprendėte nebeklausyti savo dvasinio mokytojo, ir todėl niekas jūsų negalėjo įspėti. Užuot ėję Vienovės Keliu, pasirinkote kelią, kuris atrodė keliantis mažiausią pasipriešinimą. Tačiau iš tiesų šis kelias yra didžiausio pasipriešinimo kelias, atskirties kelias, mirties kelias. Kaip yra sakoma, pasirašant sutartį: „Visada skaitykite, kas parašyta smulkiu šriftu.“ Tik problema čia yra ta, kad antikristo protas neduoda jums skaityti to, kas parašyta smulkiu šriftu, nes šis smulkus šriftas yra Kristaus prote. Net ir puolusios būtybės bei dualizmo apakintos būtybės turi priėjimą prie Kristaus proto per savąjį Kristaus AŠ, kurį Jėzus vadino Guodėju: „O Guodėjas – Šventoji Dvasia, kurią mano vardu Tėvas atsiųs, – mokys jus visko ir viską primins, ką jums sakiau“ (Jono 14,26). Klausimas čia tėra toks, ar jie klausys šio vidinio mokytojo, užuot klausę išorinio mokytojo – net ir „išorinio“ savo ego mokytojo.

PASTABA: Likusį diktavimą rasite knygoje Visrakčiai į dvasinę laisvę.

Versta iš www.ascendedmasterlight.com

Visos teisės saugomos © 2007 Kim Michaels