Spaudos laisvė ir žiniasklaidos dezinformacija

Klausimas: Žiniasklaida yra laikoma ketvirtąja valdžia, po įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teismų valdžios atšakų. Demokratijoje ji privalo būti nepriklausoma. Deja, daugelyje šalių žiniasklaida priklauso valstybei arba privačioms kompanijoms, ir jų pateikiama informacija kartais būna labai šališka, atstovaujanti tam tikros valstybės interesus arba privačios kompanijos, finansinių arba politinių grupių interesus. Nėra leidžiama riboti klaidingą, šmeižikišką, tiesos neturintį turinį dėl to paties, kartais garsiai skalambijamo žiniasklaidos nepriklausomumo. Kaip būtų galima išspręsti šią problemą? Ar teisės aktų leidėjams būtų teisinga nustatyti griežtesnes taisykles žiniasklaidos turiniui?

Atsakymas iš Pakylėtojo Mokytojo Sen Žermeno per Kim Michaels. Šis atsakymas buvo perduotas 2021 metų Rusijai skirtame vebinare „Įveikite pranašumo sąmonę ir jausmą, kad esate nevientisi, sutraumuoti ir susikoncentravę į išorę“.

Na, mes jau anksčiau įvairiais būdais tai komentavome, tame tarpe ir Kristiškumo konferencijoje, tačiau, žinoma, tai yra sudėtinga problema.

Visos šiuolaikinės šalys susiduria su iššūkiu, ką su tuo daryti, o iššūkis tai, žinoma, yra dėl to, kad internetas suteikia galimybę skleisti įvairiausias idėjas, įsitikinimus ir teiginius. Tai, žinoma, visuotinėje perspektyvoje teikia didžiulę naudą, nes labai palengvina skleisti žinias, tarp jų ir pakylėtųjų mokytojų mokymus, kurie, žinoma, neturėtų jokių šansų pasirodyti vyraujančioje žiniasklaidoje ar per didžiuosius leidybos industrijos kanalus.

Tiesiog turite priimti tai, kad negalite suteikti žmonėms laisvės, kartu nesuteikdami galimybės piktnaudžiauti ir piktam panaudoti šią laisvę. Akivaizdu, kad pastaraisiais metais dezinformacijos kiekis, kuris yra specialiai skleidžiamas internete, pasiekė tokį mastą, kad net ir demokratinės šalys pradeda matyti, jog tiesiog negali to ignoruoti ir suteikti visišką laisvę žiniasklaidai.

Būtent dėl to kai kurios šalys apibrėžė neapykantą skatinančios kalbos koncepciją, kuomet, pavyzdžiui, esant specialiam skatinimui smurtauti prieš tam tikrą grupę žmonių, buvo nustatyti tai ribojantys suvaržymai. Matėte, kaip po Jungtinių Valstijų rinkimų feisbukas ir kitos platformos pajautė būtinybę riboti jose skleidžiamą turinį ir netgi varžyti tai, kuo žmonės gali dalintis.

Akivaizdu, kad tai yra vienas iš iššūkių, kuris tiesiog yra šio pastovaus laisvės ir galimybių augimo dalis. Su laisve, žinoma, ateina tai, apie ką kalbėjo Portija, ši baimė susikirsti, ši visų galimybių, kurias galite turėti, baimė. Visada atsiras žmonių, kurie sakys: „Bet pažvelkite, ką mums atnešė žiniasklaidos ir interneto laisvė? Visur yra skleidžiama dezinformacija, turime tai sustabdyti, turime tai suvaržyti. Ir kas tai padarys? Na, valstybė turi tai padaryti.“

Nesakau, kad valstybė negali to daryti. Tačiau turite suprasti, kad iki demokratinių šalių atsiradimo turėjote labai suvaržytą spaudą. Ją varžė religija, kaip tai darė katalikų bažnyčia, arba ją varžė valstybė. Ir vienas iš demokratijos padarinių buvo tai, kad spaudai buvo suteikta visiška laisvė.

Na ir dabar, žinoma, visiška laisvė niekada neegzistavo, nes greitai nutiko taip, kad vietoj daugelio mažų, nepriklausomų laikraščių, pradėjo rastis vis didesni žiniasklaidos konglomeratai, dažnai turintys ir tam tikrų politinių tikslų. Pavyzdžiui, daugelyje šalių buvo taip, kad kiekviena politinė partija turėjo savo laikraštį, kuris viską nušviesdavo iš tos partijos perspektyvos, tad iš tiesų niekada neturėjote visiškos spaudos laisvės.

Išskyrus, galėtume sakyti, kad, pradėjus plisti internetui, dabar turite laisvę, kad bet kas gali skelbti ką tiktai nori, ir žmonės iš tiesų įgijo laisvę rinktis, ką studijuoti, ką sugerti.

Suprantate, kad jeigu valstybė pradeda varžyti spaudos laisvę, ir nesakau, kad tai tam tikru laipsniu neturėtų būti daroma, tačiau turite suprasti, kad iš karto atsiduriate ant labai slidžios nuokalnės, kuri gali vesti prie vis didesnio žiniasklaidos kontroliavimo, ir kuo visa tai baigiasi? Tai baigiasi knygoje „1984“ aprašytu scenarijumi, kuomet turite visišką informacijos kontrolę, kaip tai dideliu laipsniu matėte Sovietų Sąjungoje.

Visada turite šiuos du priešingus polius, absoliučią kontrolę ir absoliučiai nevaržomą informacijos, o taip pat dezinformacijos, sklaidą. Tad kaip tai būtų galima išspręsti?

Vienintelis realus sprendimas yra kelti sąmonę, kad žmonės įgytų Kristaus įžvalgumą ir galėtų atskirti tiesiog iš vibracijų, o taip pat ir kitais būdais, kuri informacija yra pagrįsta, o kuri nėra. Būtent dėl to mes iš dalies perdavėme Kristaus įžvalgumo vebinarą tiems iš jūsų, kurie esate pakylėtųjų mokytojų mokiniai, idant jūs galėtumėte pagilinti savo įžvalgumą.

Aš į tai žiūriu taip, kad tai, kas vyksta, yra tiesiog neišvengiama augimo proceso dalis, kuriame turite tam tikras fazes, egzistuoja tam tikra sumaištis, egzistuoja tam tikras chaosas, egzistuoja tam tikras neužtikrintumas, nes yra kontrastas tarp klaidingos informacijos ir teisingos informacijos. Kurį laiką tampa sunkiau atsirinkti, tačiau būtent galynėdamiesi su šiuo iššūkiu ir stengdamiesi atskirti, žmonės auga savo sąmonėje ir augina savo įžvalgumą.

Tikrasis sprendimas yra pakelti žmonių įžvalgumo lygį. Ar gali valstybė tai padaryti? Tam tikru laipsniu, ji galėtų tai daryti per švietimą, tačiau negalite to pasiekti per cenzūrą ir kontrolę. Vėlgi, nesakau, kad valstybė, pavyzdžiui, neturėtų varžyti neapykantą skatinančios kalbos ar sąmoningai skleidžiamo melo, tačiau kita vertus, taip pat galite sakyti, kad melą galima neutralizuoti išdėsčius faktus. Ir tuomet privalote leisti žmonėms tikėti tuo, kuo jie nori tikėti, ir pjauti šio savo tikėjimo pasekmes. Tai, vėlgi, yra laisvos valios reiškimasis.

Na ir dabar, labai gerai suprantu, kad su tuo gali būti nueita į ganėtinai ekstremalius kraštutinumus, ir nesakau, kad šalys negali imtis priemonių, kad užkirstų kelią nuėjimui į šiuos kraštutinumus. Pavyzdžiui, daugelis šalių, demokratinių šalių, pažvelgė į neseniai Jungtinėse Valstijose vykusius rinkimus ir suvokė, kad ir jų šalis potencialiai gali būti pažeidžiama tų, kurie turi galią tyčia skleisti dezinformaciją ir nepasitikėjimą politine sistema.

Ir jie pradėjo svarstyti, ką galėtų padaryti savo šalyse, kad neleistų įvykti tokiai situacijai, ir yra vertinga apie tai diskutuoti. Nesakau, kad čia egzistuoja vienintelis sprendimas. Tai yra dalykas, su kuriuo kiekviena šalis turi individualiai galynėtis. Taip pat nesakau, kad šalys negali pažvelgti į jų šalyje egzistuojančios žiniasklaidos situaciją ir tarti, kad tam tikri žiniasklaidos kanalai tapo pernelyg dideli, jie akivaizdžiai tapo užvaldyti tam tikrų politinių interesų, ir todėl turi būti sukurta kažkokia alternatyva. Kaip jau anksčiau sakėme, gali būti visiškai pagrįsta pradėti riboti korporacijų dydį, ypač tarptautinių korporacijų.

Yra daug priemonių, apie kurias reikia diskutuoti šioje srityje, tačiau iš tiesų nėra taip, kad čia egzistuoja tik vienas įmanomas sprendimas, išskyrus, žinoma, sąmonės pakėlimą, kad žmonės įgytų pakankamai Kristaus įžvalgumo, kuomet žiniasklaida nebegalėtų jais manipuliuoti.

Versta iš www.ascendedmasteranswers.com

Visos teisės saugomos © 2021 Kim Michaels