Ar šiuolaikinė Turkija tebėra Otomanų imperijos įpėdinė?

TEMOS: Kodėl Turkija priešinasi Genocido įvardijimui? – Ar Turkija save laiko Otomanų imperija? – Mokytojai nori, kad visos šalys pakiltų virš savo praeities – Vokietija transcendavo savo nacistinę praeitį labiau nei Turkija transcendavo savo Otomanų praeitį – svajonė būti svarbia imperija – genocido apibrėžimas yra pernelyg siauras – Stalinas vykdė genocidą – kai kurie nori, kad Holokaustas būtų didžiausias kada nors įvykdytas žiaurumas – puolusi sąmonė nori valdžios – Turkija turėtų judėti pirmyn

Klausimas: 2010 metų kovą, Jungtinių Valstijų Kongreso Taryba nubalsavo už tai, kad Otomanų imperijos įvykdytos 1-1,5 milijonų armėnų žudynės Pirmojo Pasaulinio Karo pabaigoje būtų įvardintos genocidu. Po savaitės, Švedijos parlamentas padarė tą patį. Šiuolaikinė Turkija visą laiką neigė, kad šis įvykis yra genocidas, nors pripažįsta, kad šios žudynės vyko. Turkija mėgino spausti tiek JAV Kongresą, tiek Švedijos parlamentą neįvardinti to kaip genocido, ir kaip atsaką į tai, dabar atšaukė savo ambasadorius tiek iš JAV, tiek iš Švedijos. Norėčiau žinoti, ar Jėzus turėtų kokių nors komentarų apie šį įvykį?

Atsakymas iš pakylėtojo mokytojo Jėzaus per Kim Michaels:

Iš tiesų turiu kelis komentarus, ir leiskite man pradėti nuo pačios esmės: „Kodėl šiuolaikinė Turkija priešinasi, kad šie įvykiai būtų laikomi genocidu?“

Turkija neneigia, kad buvo nužudytas didelis skaičius krikščionių armėnų (nors ji ginčija patį skaičių, kurį yra priėmusios dauguma kitų šalių). Turkija neneigia, kad šiuos žudymus surengė Otomanų imperija. Otomanų imperija žlugo 1922 metais. Otomanų imperijos centras buvo ten, kur dabar egzistuoja šiuolaikinė Turkija, ir yra priimta laikyti, kad Turkijos respublika (oficialiai paskelbta 1923 metais) yra Otomanų imperijos įpėdinė.

Tikrasis klausimas yra šis: „Ar šiuolaikinė Turkijos valstybė – 2010 metais – vis dar tebėra Otomanų imperijos įpėdinė, o gal ji jau išsivystė iki šiuolaikinės valstybės, vertos užimti jai priderančią vietą Europos Sąjungoje?“ Kuo tiksliai šiandieninė Turkija save laiko; kaip ji apibrėžia savo nacionalinį tapatumą?

Jeigu šiuolaikinė Turkija yra transcendavusi Otomanų imperijos sąmonę, tai kodėl tuomet ji turėtų priešintis armėnų žudynių įvardijimui genocidu? Jeigu šiuolaikinė Turkija nebesitapatina su Otomanų imperija, koks tuomet skirtumas šiuolaikinei Turkijai, jeigu Otomanų imperija – mirusi tolimos praeities imperija – būtų įvykdžiusi genocidą? Tai jai turėtų būti visiškai nesvarbu – tai yra, jeigu Turkija iš tiesų būtų palikusi savo praeitį.

Tad tikrasis klausimas čia yra toks: „Ar Turkija paliko savo praeitį – o gal ji vis dar tebesilaiko įsikibusi galios ir svarbumo jausmo, kuriuo Otomanų imperija mėgavosi tokią daugybę šimtmečių?“

Niekas rimtai nesako, kad šiuolaikinė Turkija yra kalta dėl šio genocido, kaip negalite rimtai sakyti, kad šiuolaikinė Vokietija yra kalta dėl holokausto. Tačiau tai yra faktas, kad šiuolaikinė Vokietija transcendavo savo nacistinę praeitį daug labiau nei šiuolaikinė Turkija transcendavo savo Otomanų imperijos praeitį.

Suprantu, kad yra daug žmonių, kurie nori, kad Vokietijos šalis amžinai jaustųsi kalta dėl to, ką padarė nacistinė Vokietija. Tačiau kaip jau anksčiau paaiškinome, mes, pakylėtieji mokytojai, neturime jokio troškimo, kad individai arba šalys liktų įstrigę praeityje. Mes norime, kad visa gyvybė Žemėje transcenduotų praeitį, tačiau ką tai reiškia? Holokaustas įvyko dėl to, kad tuo metu, Vokietijos žmonės buvo specifinėje sąmonės būsenoje. Holokausto priežastis buvo specifinė sąmonės būsena – o NE šalis, kurioje įvyko šie įvykiai, ir netgi nebūtinai tie žmonės, kurie tuo metu dalyvavo toje masinėje sąmonėje.

Esmė ta, kad įvykiui pasibaigus, svarbiausias klausimas yra toks, iki kokio laipsnio individualūs žmonės ir kolektyvinė šalies arba grupės psichika yra pasirengę transcenduoti sąmonę, sukėlusią šį įvykį. Vis dar yra žmonių, kurie buvo įsikūniję nacistinėje Vokietijoje ir kurie dar netranscendavo sąmonės, kurią turėjo tuo metu. Tačiau, dauguma jų nebėra įsikūniję Vokietijoje (daugelis jų šiuo metu yra įsikūniję Izraelyje kaip kosminio teisingumo išraiška). Tad kiekvienam neutraliam stebėtojui yra akivaizdu, kad Vokietijos šalis dideliu laipsniu transcendavo sąmonę, iššaukusią nacizmą ir holokaustą – nors iš tiesų dar didesnis gydymo darbas būtų labai naudingas tiek pačiai Vokietijai, tiek Europos Sąjungai.

Tačiau lygiai taip pat akivaizdu yra ir tai, kad šiuolaikinė Turkija netranscendavo savo Otomanų imperijos praeities pakankamu laipsniu. Jeigu ji būtų tai padariusi, armėnų žudynių įvardijimo genocidu tema būtų visiškai nereikšminga šiuolaikiniams turkams. Lygiai taip pat, valstybė nebūtų ėmusis šių ganėtinai nebrandžių veiksmų, atšaukdama savo ambasadorius dėl to, kad kitos šalys nepasidavė jos daromam spaudimui.

Jeigu ši sąmonė būtų transcenduota, Turkija tiesiog būtų leidusi šiems įvykiams būti įvardintiems genocidu ir būtų judėjusi toliau. Priežastis, kodėl to dar neįvyko, yra ta, kad daugelis žmonių, kurie buvo Otomanų imperijos vadais, vis dar tebėra įsikūniję šiuolaikinėje Turkijoje. Jie nepaleido šios sąmonės, kurioje nori būti galingos ir svarbios imperijos lyderiais – ir siekia įgyvendinti šią svajonę, laikydami šiuolaikinę Turkijos valstybę savo įkaite. Taip pat, žinoma, ir tarp pačios Turkijos žmonių yra daug tokių, kurie nori, kad jų šalis vaidintų svarbų vaidmenį pasaulinėje scenoje, ir todėl negali priimti naujo Turkijos įvaizdžio, kaip lygios narės tarptautinėje bendruomenėje.

Tai nelabai kuo skiriasi nuo to, kai mano paties mokiniai kovojo dėl to, kas taps jų vadu, jeigu manęs tarp jų nebebus. Tai yra vaikiškas pranašumo žaidimas, žaidžiamas puolusių būtybių jau taip ilgai, kad tiesiog stebėtina, kaip vis dar atsiranda žmonių, kuriems atrodo verta vardan to žudyti ar mirti. Tačiau būtent už šio pranašumo žaidimo slypinti sąmonė paruošia dirvą bet kokios rūšies genocidui. Todėl, kad ši sąmonė yra pasiruošusi imtis praktiškai bet kokių priemonių, kad pasiektų savo pranašumo svajonę – įskaitant ir didelių žmonių grupių išnaikinimą, kurios atrodo grasinančios šiai svajonei.

Šiuo atžvilgiu, reikėtų pastebėti, kad pagrindinis prieštaravimas, kurį turi Turkija, yra tai, kad pagal tarptautinius įstatymus, privalo būti patenkinti du reikalavimai, kad įvykį būtų galima laikyti genocidu. Pirmasis yra tai, kad būtų patvirtintas masinio žudymo faktas, o kitas yra tai, kad turi būti įrodyta išankstinė intencija išnaikinti specifinę grupę žmonių. O kadangi ši intencija nebuvo įrodyta Otomanų imperijos lyderių atžvilgiu (nes šie sunaikino visus šios intencijos įrodymus), Turkija teigia, jog šis įvykis nėra genocidas.

Ir čia aš iš karto norėčiau pakomentuoti, kad pats genocido apibrėžimas yra būdingas visai šiai sąmonei, kuriai priekaištavau įstatymo mokytojuose, sakydamas, kad jie paėmė Pažinimo Raktą. Pažinimo Raktas yra Kristaus įžvalgumas, kuris visada sugeba atskirti tikrą nuo netikro. Įstatymo mokytojai reprezentavo puolusią sąmonę, kuri nori užtrenkti duris Kristui į šį pasaulį, idant nebūtų jokio absoliutaus būdo nuspręsti, kas yra tikra ir kas yra netikra. Tad jie žino, jog, kadangi intelektualiai yra labiau išmanantys už visus kitus žmones Žemėje, jie visada gali laimėti ginčą ar bent jau palikti jį neišspręstą.

Tačiau šalia to dar norėčiau pasakyti, kad dabartinis genocido apibrėžimas yra pernelyg dirbtinas ir siauras. Jis neturėtų būti taikomas vien žmonių grupėms, kurias nuo kitų skiria išorinės charakteristikos, tokios kaip rasė, etniškumas ar religija. Josifas Stalinas įvykdė genocidą prieš 21 milijoną rusų. Jie nepriklausė vienai kažkuriai etninei, religinei, rasinei ar ekonominei grupei. Brutalus faktas yra toks, kad Stalinas žudė visus, kurie priešinosi jo valdžiai. Todėl Stalinas vykdė genocidą prieš visus Rusijoje, kurie buvo kūrybiški ir turėjo pagarbą principams – būtent prieš tokius žmones, kurie gali statyti šalį. Ir būtent dėl to Sovietų Sąjunga nebuvo tvari šalis, ir būtent dėl to net ir šiuolaikinė Rusija labai sunkiai kovoja, nesugebėdama pakilti virš savo nekūrybiškos praeities (Rusija yra dar vienas pavyzdys šalies, nesugebėjusios pakankamai transcenduoti savo praeities).

Taip pat norėčiau paminėti, kad už dabartinio genocido apibrėžimo egzistuoja daugumos žmonių nesuvokta priežastis. Yra žmonių, kurie nori, kad nebūtų pernelyg lengva įvykį įvardinti genocidu. Taip yra dėl to, kad, jeigu daugiau pasaulyje vykusių įvykių būtų imta vadinti genocidu – ir tai turėtų būti padaryta – tuomet, šių žmonių manymu, tai sumažintų šoko efektą ir atitrauktų dėmesį nuo jų pačių mėgstamiausio įvykio – holokausto. Šiandieniniame pasaulyje yra žmonių, kurie nori užtikrinti, kad holokaustas prieš žydus amžinai būtų laikomas PAČIU SIAUBINGIAUSIU kada nors prieš kokią nors žmonių grupę įvykdytu žiaurumu. Tai yra žmonės, kenčiantys nuo sąmonės, kurioje nori būti aukščiau už visus kitus, kaip kalbėjome apie tai Izraelyje.

Žinau, kad tai skambės paradoksiškai, tačiau būtent žmonės, kurie surengė holokaustą, nori, kad jis būtų laikomas didžiausiu visų laikų žiaurumu. Tačiau tiems, kurie jau pradėjo matyti paradoksišką dualistinės sąmonės prigimtį, bus įmanoma išvysti už to slypintį mechanizmą. Egzistuoja elementas puolusioje sąmonėje, kuris nori valdžios labiau už viską – ir nori, kad šią valdžią pripažintų kuo didesnis skaičius žmonių. Tie, kurie sukėlė holokaustą, mėgavosi jausmu, kad yra labai galingi, nes sugebėjo suorganizuoti tokį įvykį. Ir jie toliau nori mėgautis šia galia tol, kol bus šioje Žemėje – nors laiko jiems liko nebedaug.

Tad mano patarimas šiuolaikinei Turkijai (nors nesitikiu, kad kas nors iš musulmonų dominuojamos šalies jo paklausys) būtų toks: Tiesiog pasitraukite iš šių debatų ir leiskite tarptautinei bendruomenei daryti tai, ką jie nori daryti. Vietoj to, sutelkite visą dėmesį tam, kad atliktumėte – ganėtinai didelius – pokyčius sąmonėje ir valstybės pertvarkyme, kurie reikalingi, jeigu Turkija nori prisijungti prie ES ir tapti lygiateise tarptautinės bendruomenės nare. Kuo labiau pademonstruosite savo pasiryžimą palikti praeitį, tuo nesvarbiau bus tai, kas įvyko Otomanų imperijos valdymo metais – ar tai, kaip šiandien tai yra vadinama.

Ryžkitės atgimti. Žinoma, tam, kad galėtumėte atgimti, pirmiausia turite leisti senajam tapatumui mirti. Ir galbūt būtent tam ir yra iš tikrųjų priešinamasi.

Versta iš www.ascendedmasteranswers.com

Visos teisės saugomos © 2010 Kim Michaels