Esminiai iššūkiai Prancūzijai
Klausimas: Šiandien Prancūzija susiduria su labai nestabilia politine situacija, kuri veikia visas visuomenės sritis. Politinės jėgos kovoja tarpusavyje, blokuodamos parlamento darbą, ir nesugeba rasti kompromiso. Parlamentas pastoviai keičiasi. Šiais metais turi vykti vietos savivaldos rinkimai, o prezidento rinkimai yra numatyti 2027 metais. Su kokiais iššūkiais susidurs Prancūzijos visuomenė ateinančiais metais? Kokie pokyčiai Prancūzijoje gali įvykti po rinkimų? Ką žmonės gali padaryti, siekdami palaikyti ir vystyti demokratiją? Kaip galime užtikrinti ekonomikos augimą ir gerovę? Labai jums dėkoju.
Atsakymas iš Pakylėtojo Mokytojo Sen Žermeno per Kim Michaels. Šis atsakymas buvo perduotas 2026 m. konferencijoje Lietuvoje.
Tam tikra prasme, Prancūzija susiduria su labai panašiais iššūkiais kaip ir daugelis kitų demokratinių šalių. Ir vienas iš šių iššūkių yra toks: „Ar eisite į didesnę izoliaciją, tapdami labiau susikoncentravę į save, o gal visgi ryšitės bendradarbiauti?“ Prancūzija, žinoma, jūs esate ES, jūs esate viena iš ES narių įkūrėjų, tačiau ar vis dar tebesate pasišventę Europos Sąjungai, Europos bendradarbiavimui? O gal leisite tam tikroms konservatyvioms jėgoms jūsų šalyje, kurios dirba su jėgomis už jūsų šalies ribų, su antidemokratinėmis jėgomis, priversti Prancūziją susitelkti vidun, kaip, pavyzdžiui, matėte tai įvykstant Amerikoje? Ir su šiuo iššūkiu labai stipriai susiduria ypač Europos šalys, kadangi toje situacijoje, kokia dabar yra Amerikoje, toje situacijoje, kokia yra Rusijoje ir Kinijoje, yra svarbiau nei kada nors anksčiau, kad Europos šalys galėtų bendradarbiauti. Ir klausimas iš tiesų yra toks: „Ar Prancūzija nori būti viena iš pionierių, siekiančių labiau integruotos Europos, o gal ji nori išduoti savo pirminę viziją, dėl kurios pradėjo ES kūrimą ir buvo ES dalimi?“
Čia nėra jokios fiksuotos baigties, kurią galėčiau užtikrintai prognozuoti, tačiau yra didelė tikimybė, kad Prancūzijos žmonės pažvelgs į Jungtines Valstijas ir Donaldą Trampą, ir didžioji jų dalis nenorės kartoti to šablono. Taip pat yra tikėtina, kad šiais metais ir ateinančiais metais įvyks daugiau apnuoginimų, kaip šios labiau dešiniosios partijos, ne tik Prancūzijoje, bet ir likusioje Europoje, gauna pinigus iš Rusijos arba kitais būdais yra susijusios su Rusija, ir kad Rusija dabar naudojasi šiomis dešiniojo sparno partijomis demokratijai griauti, kas, žinoma, yra ironiška, nes prieš 30, 40 metų Sovietų Sąjunga naudojosi kairiojo sparno partijomis Europoje demokratijai griauti. Jeigu šis suvokimas galės pasklisti tarp kritinės masės žmonių, galėsite išvengti Prancūzijos susikoncentravimo į vidų. Ir matote, kad Makronas, prezidentas Makronas vis dar tebėra pasišventęs Europos integracijai ir didesniam bendradarbiavimui ir Europos vizijai, net ir Europos gynybai. Žinoma, Prancūzijoje yra ir kitų politikų, kurie turi potencialą išeiti į priekį ir būti šio proceso dalimi.
Žinoma, Prancūzija yra patekusi į tam tikrą aklavietę, tačiau į ją taip pat yra patekusios ir daugelis kitų šalių Europoje. Ir tai tiesiog yra šio proceso dalis, kuomet demokratijos bręsta, galėtume sakyti, vyksta tam tikras valymasis, tam tikras aiškinimasis, kas turi įvykti, kuomet senesnė demokratija turi pasiekti aiškesnę viziją, ką reiškia demokratija, jos pasišventimas demokratinėms vertybėms. Tačiau Europos šalys taip pat susiduria ir su šiuo klausimu: „Ar pažvelgsime už savo siaurų nacionalinių interesų ir kursime stipresnę Europos Sąjungą?“
Jau anksčiau minėjau, kad jeigu grįžtume į viduramžius ar truputį vėliau, aš turėjau Jungtinių Europos Valstijų viziją. Ir kai tai negalėjo įvykti, nes karaliai buvo visiškai susikoncentravę į save ir nė vienas iš jų nenorėjo atiduoti savo valdžios, vietoj to įkūriau Jungtines Valstijas. Tačiau tai nereiškia, jog nenorėčiau pamatyti Jungtinių Europos Valstijų, nes norėčiau tai pamatyti. Ir kaip jau anksčiau sakiau, egzistuoja potencialas, kad Europa gali tapti supergalia ir demokratijos bei žmogaus teisių bastionu, iš dalies dėl Europos istorijos, kuomet daugelis žmonių Europoje turi daug didesnį įsisąmoninimą, kad nenorime grįžti prie nacistinės Vokietijos, Franko Ispanijos ir kitų totalitarinių šalių, kurias matėme Europoje. Tuo tarpu daugelis amerikiečių patys to nepatyrė, ir to taip pat nepatyrė jų tėvai ir seneliai, ir todėl jie neturi tokio paties suvokimo, ir būtent dėl to matote visa tai reiškiantis Trampo prezidentavime.
Aš, žinoma, taip pat turiu viziją, kad kritinė masė amerikiečių, ir daugelis jų jau tai padarė, pakils ir pažvelgs į Trampo prezidentavimą, išmoks pamoką ir vėl pasišvęs demokratinėms vertybėms ir žmogaus teisėms. Nes matote, kad dešiniosios partijos Europoje neturi to pasišventimo. Ir, žinoma, būtent dėl to Rusija gali jomis naudotis, kadangi Rusija, žinoma, taip pat neturi to pasišventimo.
Tai yra, ar bent jau turėtų būti daugeliui žmonių, šokiruojantis dalykas, kad Rusija dabar siekia reklamuoti ir finansuoti šias dešiniąsias partijas, siekdama eksportuoti savo tradicines vertybes. Tačiau jų „tradicinės vertybės“ reiškia pagarbos žmogaus teisėms nebuvimą, ypač kai kalba eina apie moteris. Galėtume sakyti, kad vienas iš iššūkių Prancūzijoje taip pat yra tai, kaip Prancūzijos visuomenėje yra žiūrima į moteris, ypač, žinoma, kaip į jas žiūri vyriškoji populiacijos dalis, ar netgi koks požiūris egzistuoja kolektyvinėje sąmonėje. Kadangi Prancūzija iš tiesų neįveikė tradicinio požiūrio į moteris tuo pačiu laipsniu, kaip tai padarė daugelis kitų Europos šalių.
Tai yra problema, kurią Prancūzija turės spręsti ateinančiais metais: „Ar esame pasišventę tokiai pačiai lygybei tarp vyrų ir moterų, o gal norime grįžti prie taip vadinamų ‘tradicinių vertybių’?“Nes kiekvieną kartą, kai žmonės kalba apie tradicines vertybes, jie kalba apie grįžimą į laikus, kai moterys, taip sakant, žinojo savo vietą. Bet matote, šiame amžiuje labai didelis procentas moterų iš tiesų žino savo vietą, ir tai nėra ta pati vieta, kurioje buvo jų motinos ar močiutės. Ir visuomenė, kuri tiki galinti sugrąžinti laiką atgal ir priversti moteris grįžti į tuos vaidmenis, yra tiesiog visiškai atitrūkusi nuo realybės, visiškai atitrūkusi nuo Pakylėtojo Mokytojo Sen Žermeno ir kitų pakylėtųjų mokytojų. Nes, kaip mes tiek daug kartų sakėme, mes, žinoma, turime visiškai kitokią viziją į vyrų ir moterų lygybę. Ir tai yra moterų dešimtmetis. Ir iš esmės galime sakyti, kad jeigu pažvelgtumėte į šiuos konservatyvius judėjimus, kurie skleidžia tradicines vertybes, tai galime palyginti su sena istorija apie didelį karo laivą, kuris plaukdamas naktį priekyje pamato šviesą ir ima signalizuoti šviesai, kad ši turėtų pakeisti savo kursą. O tuomet šviesa signalizuoja atgal: tu turėtum pakeisti savo kursą, nes aš esu švyturys. Ir jeigu toliau plauksi tuo pačiu kursu, atsitrenksi į uolas. Ir šie konservatyvūs judėjimai, jeigu jie toliau mėgins pavergti moteris, jie plaukia tiesiai į susidūrimą su istorijos uolomis. Ir aš taip pat tikiuosi, kad šis suvokimas vis labiau stiprės Prancūzijoje ir kitose šalyse, kuriose egzistuoja šie konservatyvūs judėjimai.
Iš tiesų, kaip anksčiau sakiau, neįkūnysite Sen Žermeno Aukso Amžiaus sugrįždami prie tradicinių vertybių. Tiktai transcendencija jums padės įkūnyti Aukso Amžių.
Versta iš www.ascendedmasteranswers.com