Krymas, Ukraina ir Baltarusija

Klausimas: Klausimas apie Krymą, Ukrainą ir Baltarusiją.

Atsakymas iš Pakylėtojo Mokytojo Lanelo per Kim Michaels, perduotas Novosibirsko konferencijoje, Rusijoje 2017 m.

Pirmiausia norėčiau pakalbėti apie situaciją Kryme. Matote, kad ši situacija turi daug paralelių visame pasaulyje, kai tarp dviejų sienomis besiribojančių šalių egzistuoja regionas, kuris neturi aiškaus priklausymo nei vienai nei kitai šaliai. Tame regione gyvenantys žmonės nėra visiškai tikri, ar priklauso tai šaliai ar kitai šaliai, ir todėl dažnai būna įtraukiami į vienokį ar kitokį politinį žaidimą.

Kiekvienoje situacijoje, kurioje tai matote, žinote, jog egzistuoja grupė žmonių, kurie, tikriausiai iš tolimos praeities, susiduria su tam tikru sunkumu apsispręsti, kas jie tokie yra. Tuo nenoriu pasakyti, kad Krymo pusiasalyje gyvenantys žmonės priklauso mano taip pavadintiems pirminiams rusams, bet yra ir daug kitų žmonių pasaulyje, kurie turi aiškiai apibrėžtą grupinį tapatumą arba grupinę karmą, ateinančią iš praeities per daugelį kartų, ir jie negali iki galo nuspręsti, kas jie yra per žmonės, ir todėl negali apsispręsti, ar priklauso vienai šaliai ar kitai šaliai.

Ir jie dažnai prisitraukia tokius žaidimus, kuomet vieną akimirką atrodo priklausantys vienai šaliai, o tuomet sekančią dieną priklauso jau kitai šaliai, o galbūt kažkokiam tarpiniam variantui tarp abiejų šalių, kuomet viena jų dalis kalba viena kalba ir jaučia didesnę ištikimybę vienai šaliai, o kita jų dalis kalba kita kalba ir jaučia didesnę ištikimybę kitai šaliai.

Tad šitoks iš tiesų yra daugelio šių situacijų, kurias matote vykstant visame pasaulyje, dvasinis pagrindas. Matote tai vykstant Moldavijoje, matote tai vykstant Gruzijoje, matote tai daugelyje kitų vietų, net ir iš buvusios Sovietų Sąjungos matote daugelį šių dabar nepriklausomomis tapusių šalių, arba matote etnines grupes Rusijoje, kurios nori išsikovoti nepriklausomybę ir taip toliau.

Kiekvienu atveju tam egzistuoja dvasinė priežastis ir vienintelis sprendimas yra, kad žmonės turi aiškiau apsispręsti, kas jie tokie yra ir kokioje šalyje nori gyventi, ir tuomet jie palaipsniui galės judėti toliau. Tai nereiškia, kad visiems šiems regionams reikia tapti nepriklausomomis šalimis, tačiau kai kurie iš jų gali jomis tapti. Kiti regionai gali nuspręsti prisijungti prie vienos iš kaimyninių šalių ir gyventi taikoje su tuo. Tai tiek turiu pasakyti šia tema.

Na, o dabar pereinant prie platesnės temos – Ukrainos, Baltarusijos ir Rusijos – na, čia jūs iš esmės turite situaciją, kuri išsivystė sovietinės eros metais, kuomet tokie lyderiai kaip Stalinas staiga nusprendė vienu plunksnos brūkštelėjimu perkelti šimtus tūkstančių žmonių iš vienos savo imperijos dalies į kitą. Jis perkėlė žmones iš Rusijos į kaimynines respublikas. Perkėlė žmones iš kai kurių šių respublikų, net ir iš kai kurių Varšuvos pakto šalių į kitas Sovietų Sąjungos dalis. Atvirai kalbant, kitaip to nepavadinsi kaip tik bepročio veiksmais, kuris, apgirtęs nuo savo valdžios ir turėdamas galią tai daryti, galvojo pasieksiantis kažkokį tikslą, jėga kilnodamas šiuos žmones iš vienos šalies į kitą. Asmeninės valdžios pademonstravimas iš tiesų buvo vienintelis Stalino tikslas, tačiau kartais jis taip pat turėjo sumišusį įsivaizdavimą apie tai, kaip pastatys vieningesnę imperiją, kilnodamas visus šiuos žmones ir maišydamas Sovietų Sąjungai priklausiusius žmones.

Nesakau, kad tai buvo logiška, nes diktatoriaus proto varomoji jėga nėra logika, nebent logika vadintumėte tai, kad jis nori daryti viską, ką gali, kad tik dar labiau išplėstų ir konsoliduotų savo valdžią.

Ką tik kalbėjau apie Krymą, kuriame žmonės dėl karminių priežasčių jau nuo seniausių laikų save pastatė tarp dviejų šalių. Tačiau Stalino sukurta situacija ir vėlesni įvykiai Sovietų Sąjungoje yra kas kita. Tai buvo prievarta sukurta situacija ir, daugeliu atvejų, o tiksliau – visais atvejais, žmonių nepasirinkta. Rusijos žmonės, kurie prievarta buvo iškeldinti į rytų Ukrainą arba į vieną iš Baltijos šalių, nesirinko to daryti. Tose šalyse gyvenę žmonės nepasirinko priimti šių Rusijos žmonių, tad dabar natūraliai turite situaciją, kurioje ne viename regione egzistuoja etninių rusų mažuma: Baltijos šalyse, Baltarusijoje, Ukrainoje, kitose šalyse, ir tai sukuria labai, labai sudėtingas situacijas, kurias išspręsti net ir pakylėtajam mokytojui nėra lengva.

Galbūt būtų vertinga pažvelgti atgal ir atvirai pripažinti, kad buvo sukurta labai sudėtinga situacija, ir to nepasirinko nei Rusijos žmonės, nei kitos šalys, ir galbūt, jeigu pripažinsite, kad kažkas nebuvo pasirinkta, galbūt galėsite suvokti, kad, kai situacija yra sukuriama per jėgą, jos neįmanoma išspręsti jėga.

Kai matote, ką Rusija, Putino vadovaujama, padarė Ukrainoje, ypač rytų Ukrainoje, matote, kad tai yra mėginimas pokyčius atnešti jėga. Mano mylimieji, jeigu galėtumėte pamatyti visas tas manipuliacijas ir agresyvius veiksmus, kurie buvo vykdomi ir kurie buvo paslėpti nuo visuomenės akių, ir kuriuos vykdė Rusija rytų Ukrainoje, visi patirtumėte kuo tikriausią šoką. Tad čia nėra jokio sprendimo, kurį būtų įmanoma atnešti jėga, tad tiesiog galite savęs paklausti: „Kodėl dauguma šalių vakarų pasaulyje sureagavo į tai, kas įvyko rytų Ukrainoje, ne tik Kryme, bet specifiškai rytų Ukrainoje? Kodėl jos sureagavo į Rusijos elgesį ir jos kišimąsi?“

Galite matyti, kad kiti Rusijos veiksmai, kurių ji ėmėsi, pavyzdžiui, krizės Čečėnijoje metu, nesulaukė tokio stipraus atsako iš tarptautinės bendruomenės. Galite savęs paklausti, kodėl šį kartą reakcija buvo stipresnė, ir, žinoma, galite išvardinti keletą priežasčių, tačiau norėčiau jums parodyti pagrindinę priežastį. Kas vakarų pasaulyje vyksta jau ne vieną dešimtmetį? Kokią viltį vakarų šalys augino nuo Sovietų Sąjungos žlugimo? Ko trūko pasauliui sovietinės eros laikais? Na, mano mylimieji, labai paprasta, turėjote pasidalinusį pasaulį, visi tai žinote, ir paprastai šį pasidalijimą laikote pasidalijimu į komunistines šalis ir kapitalistines šalis, tačiau viskas nebuvo taip paprasta. Jeigu pažvelgtumėte specifiškai į Europą, pamatytumėte, kad praktiškai nebuvo kito tokio regiono pasaulyje, kuriame būtų vykę daugiau karų šimtmečių bėgyje negu vyko tarp Europos šalių ar netgi dar anksčiau, tarp įvairių feodalinių lordų ar imperatorių.

Tad sukūrusi ES Europa pakilo iki taško, kuriame mėgina išspręsti skirtumus derybomis, o ne jėga, ar tai būtų atviras karas ar paslėptos manipuliacijos, šnipinėjimai, provokacijos, sabotažas ir daugelis kitų dalykų. Vietoj konfliktų ir jėgos naudojimo, jie savo skirtumus ir nesutarimus mėgina išspręsti derybomis. Galėtume sakyti, kad tai yra pagrindinis ES tikslas, ar bent jau ES potencialas, kad mėginate atrasti būdą išspręsti skirtumus derybomis.

Šis augimas taip pat vyko ir daugelyje kitų pasaulio vietų, ir jeigu pažvelgtumėte atgal į kelių pastarųjų dešimtmečių progresą, kuris buvo pasiektas finansiškai, materialiai ir ekonomiškai keliant pragyvenimo lygį, visa tai siejasi su šiuo didesniu atvirumu ir didesniu pasiryžimu derėtis.

Na, ir dabar, žinoma, kad galėtumėte derėtis, turite rodyti bent kažkokį atvirumą, sąžiningumą ir nuoširdumą su žmonėmis, su kuriais deratės. Jeigu kažką slėpsite, ir jie atras, kad kažką slepiate, jeigu atras, kad turite slaptų užmačių, derybos sugrius arba niekada nepasieks savo pilno potencialo.

Tad štai ko savęs galite paklausti: „Jeigu Rusijos valdžia turėjo kažkokių problemų dėl Ukrainos ar rytų Ukrainos, kodėl jie nemėgino to išspręsti atviromis derybomis? Kam reikėjo, dirbtinai sakyčiau, kurti šią pilietinio karo būseną? Kodėl tai yra vienintelis sprendimas, kurį buvo gebėta įsivaizduoti arba kuris buvo pasirinktas? Iš kur ateina šis noras naudoti jėgą ir visas šias slaptas manipuliacijas?“

Ir, vėlgi, tai, žinoma, siejasi su tuo, apie ką kalbėjau anksčiau, tačiau turite suprasti, ką mes, pakylėtieji mokytojai, jau tiek daug kartų sakėme, tai yra, kad aukso amžiuje nacionalinės sienos išbluks. Gali atsirasti regionų, kuriuose žmonės suvoks, kad turi kažkokių bendrų interesų, peržengiančių nacionalinių sienų ribas, ir sukurs artimesnius ryšius tame regione.

Tad, jeigu turite kažkokią situaciją tam tikrame regione, ir kaip pavyzdį paimkime čia rytų Ukrainą, kur staiga išsivystė kolektyvinė sąmonė, dėl kurios dauguma to regiono žmonių jaučiasi artimesni Rusijai nei Ukrainai, tai tuomet mes, pakylėtieji mokytojai, nematome jokios problemos, kad šio regiono žmonės laisvai pasirinktų prisijungti prie kitos šalies, jeigu šis pasirinkimas yra laisvas. Tačiau neįmanoma laisvai pasirinkti, jeigu yra daromos manipuliacijos, jeigu nėra noro atvirai derėtis.

Ukraina, vėlgi, yra viena iš tų šalių, kurioje, po Sovietų Sąjungos žlugimo Ukrainos žmonėms atsirado galimybė nuspręsti: kokioje šalyje norime gyventi, kokie mes esame žmonės? Tai buvo sudėtinga situacija, iš dalies dėl egzistuojančios rusų mažumos ir iš dalies dėl Ukrainos istorijos, tačiau galime saugiai sakyti, kad Ukrainos žmonės maksimaliai neišnaudojo šios galimybės. Matote tai smurtinėse revoliucijose, kurios įvyko. Matote tai Ukrainos parlamente vykstančiose muštynėse, ir, vėlgi, matote, kad nebuvo pasiekta kritinė masė, Ukrainos žmonės nebuvo pasirengę palypėti aukščiau ir gyventi labiau šiuolaikiškoje šalyje.

Ir šia situacija, žinoma, pasinaudojo Rusijos valdžia. Tačiau mes jokiu būdu nesakome, kad visų problemų šaltinis Ukrainoje yra rusai. Šių problemų šaknys slypi pačių ukrainiečių nesugebėjime pakilti aukščiau ir tapti šiuolaikiškesne, laisvesne ir demokratiška šalimi.

Galite matyti, kad kai kurios kitos šalys, kurios priklausė Sovietų Sąjungai, šiuo atžvilgiu padarė didesnį progresą. Kai kuriose iš jų vis dar tebegyvena etninių rusų mažuma, tačiau jos vis tiek padarė daug didesnį progresą, tapdamos šiuolaikiškesne, laisvesne labiau demokratiška šalimi.

Tad sekantis klausimas, kurį reikia užduoti tokiose šalyse, yra šis: „Kodėl tie, kurie savo kilme yra rusai, vis dar galvoja privalantys būti ištikimi savo rusiškai kilmei, užuot priėmę šalies, kurioje dauguma jų gimė ir užaugo, kultūrą ir tautybę?“ Dauguma šių žmonių, kurie, pavyzdžiui, gyvena Baltijos valstybėse, iš tiesų nenorėtų gyventi Rusijoje, nes šiose valstybėse materialinės sąlygos yra geresnės. Na, ir dabar, jie gali sakyti, kad yra diskriminuojami, tačiau taip yra dėl to, kad nepriėmė savo naujos tautybės ir kultūros.

Egzistuoja skirtumas tarp naujos kultūros ir tautybės priėmimo, siekiant paversti tą šalį tokia, kokia norėtumėte, kad ji būtų, ir mėginimo išsaugoti ištikimybę kitai šaliai ir kitai kultūrai, kuomet norite priversti šalį, kurioje gyvenate, tapti tokia, kokia buvo jūsų gimtoji šalis, kai tuo tarpu jos gyventojai yra visiškai ne tokie.

Pavyzdžiui, trijų Baltijos šalių žmonės savo kilme nėra rusai, jie nėra panašūs į rusus, ir todėl turi teisę kurti savo šalį pagal savo nacionalinę sąmonę ir kultūrą. Todėl būdami pakylėtuoju mokytoju nematote jokios priežasties tose šalyse gyvenančioms rusų mažumoms reikalauti ir tikėtis, kad šiose šalyse turėtų būti kaip Rusijoje. Jie tuomet turėtų persikelti į Rusiją arba priimti šalį, kurioje gyvena.

Tas pats galioja žmonėms rytų Ukrainoje, kai kuriems iš jų, o taip pat Baltarusijoje. Baltarusijos žmonėms vadovauja diktatorius ir dauguma jų tai pripažįsta, tačiau, vėlgi, čia matote lygiai tą pačią dinamiką, apie kurią kalbėjau Rusijos žmonėse. Jie nėra apsisprendę, kokioje šalyje norėtų gyventi, kokius lyderius norėtų turėti ir kokių lyderių yra nusipelnę.

Baltarusija yra sudėtinga šalis, kadangi joje yra žmonių, priklausančių mano taip pavadintų pirminių rusų grupei, ir joje taip pat gyvena ir kitų žmonių, kurių kilmė yra kita. Tad, vėlgi, nėra taip, kad galite į tai pažvelgti iš pakylėtosios perspektyvos ir sakyti, jog Baltarusija turėtų būti Rusijos dalimi, ar turėtų būti vakarų dalimi, ar turėtų būti savarankiška šalimi. Tai nuspręsti turi žmonės, tačiau šiuo metu jie nėra apsisprendę, ir, žinoma, šiam sprendimui priimti reikės laiko. Mes tai pripažįstame, ir, vėlgi, tiesiog turime į viską žiūrėti iš ilgalaikės perspektyvos ir laukti, kada žmonės nuspręs, kokioje šalyje norėtų gyventi.

Matote, mano mylimieji, kai gyvenate šalyje, turinčioje akivaizdžiai totalitarinį valdymą, koks šiuo metu egzistuoja Baltarusijoje, ir koks egzistavo Sovietų Sąjungoje, žmonės turi tam tikrą „pranašumą“, sakau pranašumą kabutėse, nes tai iš tiesų nėra dvasinis pranašumas, tačiau jie nesąmoningai laiko tai pranašumu. Ir šis pranašumas, taip sakant, yra toks, kad, kai turite stiprų lyderį, kuris jums sako, ką daryti, yra daug klausimų, kurių jums nereikia uždavinėti. Yra daug klausimų, apie kuriuos jums nereikia mąstyti, ir tuomet gyvenimas atrodo paprastesnis žmonėms, kurie nenori nuspręsti, kas jie tokie yra ir kokioje šalyje nori gyventi. Būtent dėl to daugelis žmonių Rusijoje šiandien galvoja, kad viskas buvo geriau Sovietų Sąjungoje, kadangi dabar jie susiduria su neužtikrintumu. Kai žmonės jaučiasi neužtikrinti, jie yra priversti mąstyti apie tam tikrus klausimus. Kai jaučiasi užtikrinti, jie gali ignoruoti šiuos klausimus. Tam, kad galėtumėte augti, privalote mąstyti apie šiuos klausimus, nes nėra jokio kito būdo augti. Būtent dėl to matote, kad daugelis žmonių sovietiniais laikais iš tiesų buvo dvasinėje komoje, nes visiškai neaugo.

Buvo žmonių, kurie gimė Sovietų Sąjungoje, nugyveno joje visą savo gyvenimą arba didžiąją jo dalį, ir nepadarė jokio dvasinio progreso tame gyvenime. Tas pats galioja ir kai kuriems šiandien Baltarusijoje gyvenantiems žmonėms, o taip pat kitose totalitarinėse šalyse, pavyzdžiui, Kinijoje ar Šiaurės Korėjoje, gyvenantiems žmonėms. Daugelis žmonių gali nugyventi visą gyvenimą tokioje šalyje nepadarydami jokio dvasinio progreso.

Na, ir dabar, žinoma, taip pat yra įmanoma gyventi ir laisvoje demokratinėje šalyje ir nepadaryti jokio progreso per visą gyvenimą, ir taip yra dėl to, kad tose šalyse egzistuoja kitokia saugumo forma. Šiuo atveju, žmonių rūpestis nėra tai, kad valdžia įsakinėja jiems ką daryti, jie tiesiog žino, kad socialinės gerovės sistema leidžia jiems gyventi labai patogų gyvenimą, netgi nieko nedirbant, nesišviečiant ir nekeičiant savęs. Tad visame pasaulyje matote, kad egzistuoja tam tikra žmonių grupė, kurie nenori mąstyti apie šiuos svarbesnius gyvenimo klausimus, kadangi nenori augti.

Tad tuo tiesiog noriu pasakyti, kad laisvesnėse, demokratiškesnėse, labiau išsivysčiusiose šalyse šie žmonės sudaro procentaliai mažesnę populiacijos dalį, kai tuo tarpu totalitarinėse šalyse jie sudaro didesnį procentą, ir būtent dėl to šios šalys turi labiau totalitarinę valstybės valdymo formą.

Versta iš www.ascendedmasteranswers.com

Visos teisės saugomos © 2017 Kim Michaels