Klausimas apie Baltarusiją
Klausimas: Ką mokytojai iš savo pakylėtosios perspektyvos galėtų pasakyti apie Baltarusijos padėtį, ir kokia kryptimi būtų palankiausia jai vystytis? Ir ką mokytojai galėtų pasakyti apie Lukašenkos prezidentavimą, jo asmenybę ir pokyčių perspektyvas šalyje?
Atsakymas iš Pakylėtojo Mokytojo Sen Žermeno per Kim Michaels. Šis atsakymas buvo perduotas konferencijoje Ukrainoje 2019 metais:
Egzistuoja daug panašumų tarp Baltarusijos ir Ukrainos, ta prasme, kad egzistavo būtinybė atsitolinti nuo sovietinio mąstymo ir pereiti į atviresnį mąstymą, labiau pasišventusį laisvei. Ukraina, Ukrainos žmonės yra toliau pasistūmėję šiame procese, ir būtent dėl to jie neturi tokios diktatoriškos valdžios, kokia egzistuoja Baltarusijoje. Kaip jau anksčiau sakėme, bet kuri valdžia yra kolektyvinės žmonių sąmonės atspindys. Egzistuoja tendencija, kad, kai žmonės gauna diktatorišką valdžią, taip yra dėl to, kad jie nenori prisiimti atsakomybės už savo situaciją. Na ir dabar, žinoma, mes labai gerai suvokiame, kad Sovietų Sąjungoje – ar, tiesą sakant, bet kurioje diktatoriškoje valstybėje – užaugę žmonės turėjo prie to prisitaikyti, tiesiog užgesindami laisvės liepsną savo širdyje, suvokdami, kad ji neleis jiems išgyventi. Tad jokiais būdais nekaltiname šių žmonių, kadangi suvokiame, jog jie užaugo labai sunkioje situacijoje. Ir vis dėlto, norime, kad žmonės suprastų, jog egzistuoja ryšys tarp žmonių sąmonės ir jiems tekusių lyderių.
Turite suvokti, kad po Sovietų Sąjungos žlugimo, kolektyvinėje visų šalių, kurios buvo Sovietų Sąjungos arba Varšuvos Pakto dalimi, sąmonėje įvyko didžiulis sukrėtimas. Jeigu būtumėte galėję matyti tai, ką mes matėme iš pakylėtosios perspektyvos, būtumėte pamatę, kad kolektyvinė sąmonė patyrė didžiulį, milžinišką šoką, per kolektyvinę sąmonę nuvilnyjo didžiulės šios baime grįstos energijos bangos. Todėl, kad sovietiniais laikais dauguma žmonių žinojo jiems tekusią vietą gyvenime. Jie žinojo, kad: „Štai koks yra mano darbas, ir jeigu darysiu absoliutų minimumą, kurio iš manęs yra reikalaujama darbe, jie man mokės, ir aš galėsiu gyventi šiame bute ir turėsiu saugų gyvenimą.“ Ir dabar žmonėms pasirodė, tarsi visa tai iš jų būtų atimta, ir žmonės į tai sureagavo skirtingais būdais. Kiekviena individuali šalis susidūrė su klausimu: ar sugebės dauguma žmonių į tai pažiūrėti kaip į galimybę? O gal jie į tai pažiūrės kaip į grėsmę, kaip į kažką, kas jiems kelia baimę? Tad nuo Sovietų Sąjungos žlugimo tarp didžiausią progresą padariusių šalių didesnė žmonių dalis į tai pažiūrėjo kaip į galimybę. Mažesnį progresą padariusiose šalyse, tokiose kaip Baltarusija ir kai kuriose kitose buvusiose sovietinėse respublikose, didesnė žmonių dalis į tai pažiūrėjo kaip į grėsmę. Jie buvo labiau linkę, kaip anksčiau sakėme, turėti pažįstamą vargą nei neužtikrintas galimybes. Žinoma, mes pripažįstame, kad Baltarusijoje jūs turite ypatingą situaciją, kadangi turite prezidentą, kuris, jeigu kalbėtume atvirai, nors jūs to ir neklausėte, yra įsikūnijime esanti puolusi būtybė, sukūrusi kampaniją prieš verslumą. Ir būtent verslumas kitose šalyse transformavo jų ekonomiką, pagerindamas žmonių gyvenimą. Sukūręs tokią aktyvią prieš verslumą nukreiptą kampaniją, jis iš tiesų labai apsunkino ekonomikos augimą, kuri jam iš tiesų nė kiek nerūpi, kadangi vienintelis jam rūpimas dalykas yra išsaugoti savo valdžią. Tačiau tai taip pat reiškia, kad egzistuoja šis save pastiprinantis poveikis, kuomet dauguma žmonių bijo imtis iniciatyvos, o tos sielos, daugelis jų, kurios yra pasirengusios imtis iniciatyvos, renkasi inkarnuotis kitose šalyse. Ši situacija yra labai sudėtinga ir ją įveikti nėra lengva, ir todėl galime tik paraginti jus turėti daugiau kantrybės. Todėl, kad negalite tikėtis, būdami pakylėtųjų mokytojų mokiniais, kad keletui mokinių šalyje išsakius prašymus, įvyks akimirksniu matomas poveikis.
Turite į tai žvelgti iš labiau ilgalaikės perspektyvos ir nepulti į nusiminimą. Ir toliau, žinoma, kalbėkite prašymus, kvieskite pokyčius kolektyvinėje sąmonėje, kad žmonės nubustų, prisiimtų daugiau atsakomybės ir pradėtų mąstyti: „Ar ir toliau norime gyventi tokioje šalyje, ar nenorime?“ Todėl, kad pirmas žingsnis turi būti tai, kad dauguma žmonių pasiektų tą apsisprendimo tašką, kuriame nuspręstų: „Daugiau nebenoriu gyventi su tokia valdžia, tokioje represinėje šalyje,“ ir tuomet pokyčiai pradės vykti. Galiu jus užtikrinti, kad dauguma diktatorių kažkuriame lygmenyje pajunta šį kolektyvinėje sąmonėje įvykusį pokytį. Jie suvokia, kad turi leisti pradėti vykti tam tikroms reformoms. Būtent tai pajuto Gorbačiovas, pradėjęs kalbėti apie glasnost ir perestroiką, ir siekdamas reformuoti Sovietų Sąjungą. Turite išsakyti prašymus ir laikytis vizijos, kad tai įvyks. Tai gali užtrukti keletą metų, bet tai taip pat gali užtrukti ir ilgiau, priklausomai nuo žmonių noro priimti šį sprendimą. Nesakau, kad jiems reikia pradėti statyti barikadas ir imti kovoti su valdžia. Tik sakau, kad jiems reikia pasiekti tą tašką savo prote, kuriame jie priimtų šį sprendimą.
Versta iš www.ascendedmasteranswers.com