Naujo tapatumo, Dievo sūnaus arba dukters tapatumo, priėmimas
TEMOS: Dievas apleido Jėzų – nukryžiavimas kaip simbolis – žmonės gali pakilti į Kristaus sąmonę – susikurkite naują tapatumo jausmą – priimkite save kaip Dievo individualizaciją – iliuzija, kad galite veikti be Dievo – paties subtiliausio tapatumo jausmo atidavimas
Klausimas: Girdėjau dvi versijas žodžių, kurie buvo pasakyti ant kryžiaus. Pirmoji versija yra: „Kodėl mane apleidai?“ Antroji versija sako, kad tokių žodžių nebuvo. Kur tiesa? Jeigu tu iš tiesų ištarei šiuos žodžius, kodėl juos ištarei? O jeigu jų nesakei, tai ką tuomet sakei?
Atsakymas iš pakylėtojo mokytojo Jėzaus per Kim Michaels:
Aš iš tiesų ištariau žodžius, kurie yra labai panašūs į šią Biblijos citatą: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl tu mane apleidai?“ Yra žmonių, kuriems sunku priimti, kad aš galėjau jaustis apleistas Dievo. Jie patikėjo, kad aš buvau vienintelis Dievo Sūnus ar kad buvau pats Dievas įsikūnijime, ir todėl privalėjau būti tobulas. Jeigu aš buvau įsikūnijęs Dievas, kaip būčiau galėjęs manyti, kad pats save apleidau? Jeigu aš būčiau buvęs vienintelis Dievo Sūnus ir todėl būčiau buvęs tobulas, kaip tuomet būčiau galėjęs jaustis apleistas Tėvo?
Šios idėjos kyla iš mano tikrosios misijos nesupratimo. Aš neatėjau į Žemę pademonstruoti, kad Dievas yra tobulas, o žmonės netobuli (kam demonstruoti tai, kas akivaizdu?). Atėjau pademonstruoti kelio, kuriuo eidamas netobulas žmogus gali pakilti iki Kristaus sąmonės tobulumo.
Visas mano gyvenimas ir nukryžiavimas simboliškai iliustruoja procesą, per kurį pakylate iš žemesniosios sąmonės būsenos iki Kristaus sąmonės. Neatsiejama šio proceso dalis, kaip paaiškinu šioje svetainėje, yra tai, kad privalote paleisti savo netikrą tapatumo jausmą, kuriame save laikote mirtinga žmogiška būtybe, ir priimti naują tapatumo jausmą, Dievo sūnaus arba dukters tapatumą.
Pradėję eiti dvasiniu keliu, palaipsniui pradedate užmegzti ryšį su savuoju Kristaus AŠ. Per savąjį Kristaus AŠ taip pat galite užmegzti kontaktą su dangiškomis būtybėmis, pakylėtaisiais mokytojais, kurių tikslas yra padėti jums jūsų dvasiniame kelyje. Šio proceso metu yra lengva pradėti kliautis šiais mokytojais ir priimti juos kaip savaime suprantamą dalyką. Tai nebūtinai yra blogai, tačiau pabaigoje paskutinius žingsnius kelyje gyvybės srautas privalo žengti pats, be jokios išorinės pagalbos.
Pagrindinis šios visatos įstatymas yra Laisvos Valios Įstatymas. Norėdami iki galo ištrūkti iš žemesniosios sąmonės ir įžengti į dangaus karalystę, kuri yra Kristaus sąmonė, privalote visiškai laisvai pasirinkti žengti šį paskutinį žingsnį. Norėdami žengti šį paskutinį žingsnį, turite paleisti bet kokius prisirišimus prie žemesniosios sąmonės būsenos ir prie šio pasaulio dalykų.
Jūsų dvasiniai mokytojai jums gali daug kuo pagelbėti kelyje, suteikdami gilesnes žinias ir padrąsinimą, bet jie negali ir nesiruošia rinktis vietoje jūsų. Jūs esate vienintelis, galintis daryti šiuos pasirinkimus, ir privalote juos daryti patys.
Mano gyvenimas ir nukryžiavimas iliustruoja šį kelią. Matote, aš turėjau ryšį ne tik su savo Tėvu danguje, bet ir su pakylėtosiomis būtybėmis. Nuolat tuo klioviausi ir nuolat jaučiau, kad Tėvas atsakys į kiekvieną mano maldą. Tačiau dvasiniame kelyje visada egzistuoja rizika, kad įrankis, kuri buvo skirtas išlaisvinti gyvybės srautą, gali tapti ramentu, trukdančiu gyvybės srautui eiti į priekį.
Visada egzistuoja rizika, kad gyvybės srautas gali tapti priklausomas nuo išorinio įrankio (išorinio mokytojo), užuot naudojęsis vidiniu įrankiu (Kristaus AŠ). Todėl pabaigoje kiekvienas gyvybės srautas turi išlaikyti paskutinę iniciaciją. Ši iniciacija dažnai yra vadinama tamsiąja sielos naktimi, tačiau techniškai turėtų būti vadinama tamsiąja dvasios naktimi. Gyvybės srautas gali gauti daug pagalbos iš išorės kelyje, tačiau pabaigoje gyvybės srautas paskutinį žingsnį privalo žengti visiškai vienas. Kitaip tariant, kai gyvybės srautas susiduria su paskutiniąja iniciacija, visa išorinė pagalba yra patraukiama.
Todėl siela, tikrąja to žodžio prasme, jaučiasi taip, lyg Dievas ją būtų apleidęs. Mano žodžiai ant kryžiaus tiesiog išreiškė tai, ką tuo metu jautė mano siela. Ne tik kad bejėgiškai kabojau ant kryžiaus, prikaltas šio pasaulio jėgų, tačiau staiga pasijutau taip pat apleistas ir dangaus jėgų.
Kai suvokiate, kad ši iniciacija yra neatsiejama kelio dalis, jums nereikia jos bijoti. Kai suvokiate, kas jūsų laukia, galite tam pasiruošti. Paprastas faktas yra tas, kad paskutinį žingsnį privalote žengti patys. Kaip galite žengti šį paskutinį žingsnį? Raktas į šį žingsnį yra suprasti, koks yra tikrasis dvasinio kelio tikslas.
Kai jūsų gyvybės srautas susikūrė netikrą tapatumo jausmą, kuriame jaučiasi atskirtas nuo Dievo, gyvybės srautas pradėjo tikėti idėja, jog gali veikti pats vienas, jog jis yra darytojas. Gyvybės srautui kopiant dvasiniu keliu, jis pradeda suvokti nesąs atskirtas nuo Dievo ir todėl iš tiesų negalintis nieko daryti pats sau vienas. Gyvybės srautas turi laisvą valią ir gali veikti, tačiau visiems veiksmams naudoja Dievo energiją. Aš tai išreiškiau žodžiais: „Mano Tėvas dirba ir aš dirbu.“
Paskutinė iniciacija kelyje yra galutinai ir visam laikui paleisti iliuziją, kad gyvybės srautas gali veikti be Dievo. Tam būtina, kad gyvybės srautas paleistų iliuziją, jog Dievas yra kažkur išorėje ar atskirtas nuo jo paties. Pažvelkite į mano gyvenimą. Aš kalbėjau apie savo Tėvą danguje. Akivaizdu, jog, jeigu matote Dievą kaip esantį kažkur danguje, matote Dievą kaip esantį savo išorėje. Tai yra paskutinė iliuziją, kurią privalote nusimesti, kad galėtumėte įžengti į dangaus karalystę. Turite suvokti, kad nesate atskirti nuo Dievo, nes esate Dievo individualizacija.
Atkreipkite dėmesį į tai, kas man nutiko ant kryžiaus. Iki to laiko tvirtai tikėjau ir pasiklioviau savo Tėvu danguje. Staiga ši parama iš manęs buvo paimta, ir iš pradžių mano siela pasijuto sutrikusi ir apleista. Štai kodėl sušukau agonijoje. Tuomet, pasinaudodamas visu savo misijos metu sukauptu momentumu, atsitraukiau nuo šio pasaulio dalykų ir nusileidau į pačius giliausius savo gyvybės srauto lygmenis.
Čia galiausiai suvokiau iliuziją, verčiančią žmones manyti, kad jie gali būti atskirti nuo Dievo. Supratau, kad idėja, jog Dievas galėtų būti kažkur už mano ribų, yra esminė šio pasaulio iliuzija. Kai praregėjau iš šios paskutinės iliuzijos, aš iš tiesų, kaip rašoma evangelijose, atidaviau dvasią. Tačiau iš tikrųjų aš atidaviau savo netikrą tapatumo jausmą, kuriame laikiau save atskirtą nuo Dievo, laikiau save kitokiu nei Dievas.
Deja, dėl aplink mano asmenį per šiuos pastaruosius 2000 metų sukurto stabmeldystės kulto, labai mažai žmonių sugeba mane matyti kaip pavyzdį. Todėl jie nesupranta, kad mano misija, o taip pat ir nukryžiavimas, buvo skirti iliustruoti kelią, kuriuo ir jie turi eiti. Visas mano tikslas, dėl kurio kalbu šiame amžiuje, yra padėti žmonės praregėti iš šios iliuzijos ir iš tiesų suvokti mano įsakymo prasmę: „Jeigu mylite mane, laikykitės mano įsakymų.“ Jeigu iš tiesų mylite mane, eikite mano pėdomis. Drįskite eiti keliu, kuriuo ėjau aš.
Atkreipkite dėmesį į mano žodžius: „Kas yra pasiruošęs prarasti savo gyvybę dėl manęs, ją atras.“ Iš tikrųjų šie žodžiai reiškia, kad tas, kuris yra pasirengęs prarasti savo tapatumo jausmą – mirtingos, nuo Dievo atskirtos būtybės tapatumą – iš tiesų atras tikrąjį Kristaus sąmonės gyvenimą.
Prašau, atkreipkite dėmesį, jog tuo nenoriu pasakyti, kad kiekvienas turi būti prikaltas prie medinio kryžiaus, kaip buvau prikaltas aš. Vėlgi, išoriniai mano nukryžiavimo įvykiai simbolizuoja vidinį, dvasinį kelią. Tačiau, gyvybės srautui apsivelkant savo asmeninį Kristiškumą, jis turės išgyventi šio pasaulio jėgų pasmerkimą. Norint sėkmingai išgyventi šį dvasinį nukryžiavimą, būtina atiduoti savo mirtingą tapatumo jausmą ir visus su juo einančius prisirišimus.
Taip pat noriu pasakyti, kad jums nėra būtina fiziškai mirti, idant laimėtumėte savo Kristiškumą. Mano mirtis ant kryžiaus simbolizavo žemesniosios sąmonės mirtį, netikro tapatumo, žmogiškojo ego mirtį. Idealiu atveju, gyvybės srautas turėtų būti pasiruošęs leisti šiam ego mirti, kad galėtų pasiekti Kristiškumą dar tebebūdamas fiziniame kūne. Kitaip tariant, neprivalote mirti, kad taptumėte Kristumi. Tačiau turite būti pasirengę mirti, tai reiškia, jog turite būti pasirengę paleisti visus prisirišimus prie šio pasaulio dalykų.
Versta iš www.ascendedmasteranswers.com