Ar Jėzus išgyveno nukryžiavimą?

TEMOS: Jėzaus kūnas mirė ant kryžiaus – siela išgyvena kūno mirtį – siela gali reinkarnuotis į kitus kūnus – kai gyvybės srautas yra pasirengęs pakylėjimui, jis prisiima šviesos kūną – protas iš tiesų valdo materiją – ką Jėzus darė po mirties ant kryžiaus – Jėzus pasirodė tiek šviesos kūne, tiek ir fiziniame kūne – prisikėlimo tikslas – viskas turi būti palaikoma Dievo šviesos, kitu atveju gresia mirtis – dingusios civilizacijos, kurios save susinaikino – prisikėlę įgyjame valdžią materijos dėsniams

Klausimas: Aš šiuo metu diskutuoju su svetainės www.beliefnet.com nariais klausimu: Ar Jėzus fiziškai išgyveno nukryžiavimą?

Užduodu šį klausimą dėl to, ką perskaičiau Biblijoje, kurioje rašoma apie įvykius, įvykusius po nukryžiavimo: Jo neatpažino, nes jis buvo stipriai užsimaskavęs sodininku, jis paprašė savo pasekėjus ko nors užvalgyti (žuvies gabalėlio), ir jis jiems parodė savo žaizdas bei pasakė, jog nepakilo (nemirė). O dabar, nusiėmę akidangčius, kuriuos bažnyčia įtikino mus užsidėti, ir skaitydami šiuos pasakojimus, galime matyti, jog jis NEBUVO NEMATERIALI DVASIA (kuo mus nori įtikinti bažnyčia), bet tikras, gyvas asmuo.

Atsakymas iš pakylėtojo mokytojo Jėzaus per Kim Michaels:

Visa ši situacija apie mano nukryžiavimą yra labai sudėtinga ir gili tema, ir kada nors ateityje aš pateiksiu išsamesnes detales. Tačiau kol kas susikoncentruokime į tavo klausimą.

Ar fiziškai aš išgyvenau nukryžiavimą? Trumpas atsakymas į šį klausimą būtų „ne“. Mano fizinis kūnas iš tiesų mirė ant kryžiaus. Jeigu mano kūnas būtų buvęs atvežtas į šiuolaikinę ligoninę, gydytojai būtų paskelbę jį mirusiu.

Tad kyla klausimas, kaip aš galėjau pasirodyti po savo nukryžiavimo kūne, kuris žmonėms atrodė kaip normalus fizinis kūnas. Norėdamas atsakyti į šį klausimą, turiu jums pateikti šiek tiek papildomų žinių.

Jeigu esate mokslininkas materialistas, turite samprotauti, kad žmogaus mintys, jausmai, individualybė ir asmenybė yra cheminių procesų fizinėse smegenyse produktas. Todėl nėra jokių galimybių, kad kas nors iš to galėtų pergyventi fizinio kūno mirtį. Žinoma, toks asmuo turi atmesti idėją, kad aš prisikėliau ir pasirodžiau po savo nukryžiavimo.

Kaip bebūtų keista, bet ir daugelis tradicinių arba raidinių krikščionių taip pat atrodo turintys ribotą supratimą apie sielą ir jos išgyvenimą po mirties. Nors daugelis krikščionių tiki sielos egzistavimu, tradicinei krikščionybei yra sunku paaiškinti, kas yra siela ir kas sielai nutinka po mirties.

Žinau, kad daugelis krikščionių yra ganėtinai prisirišę prie tradicinio sielos supratimo. Tačiau turiu jums pasakyti, kad egzistuoja daug gilesnis supratimas apie sielą, kurio šiuo metu tradicinė krikščionybė neturi. Jeigu turite nors šiek tiek atvirą protą, patarčiau pastudijuoti kai kurias žmonių, atsidūrusių prie mirties slenksčio patirtis, kurios buvo publikuotos paskutiniais dešimtmečiais. Tiek daug žmonių turėjo tokias patirtis, ir šios patirtys turi tiek daug panašumų, jog bet kuris racionaliame amžiuje gyvenantis asmuo, nesvarbu, krikščionis jis ar mokslininkas materialistas, turėtų sugebėti pamatyti, kad šios prie mirties slenksčio atsidūrusių žmonių patirtys atskleidžia svarbius dalykus apie gyvenimą po mirties.

Tačiau tai pasakęs, noriu aiškiai pabrėžti, kad siela yra nemateriali būtybė, kuri fiziniame kūne gyvena tik tam tikrą laiką. Tai, kas nutinka sielai po mirties, labai priklauso nuo paties individo. Lemiamas veiksnys yra žmogaus sąmonės būsena ir jo pasiekimai (ar šių pasiekimų nebuvimas) dvasiniame kelyje, vedančiame atgal pas Dievą.

Kaip paaiškinau atsakyme į kitą klausimą, kai gyvybės srautas pažeidžia Dievo įstatymus, jis įsiskolina gyvenimui. Ši skola privalo būti sugrąžinta prieš gyvybės srautui visam laikui pakylant į dvasinę karaliją. Jeigu žmogus miršta šios skolos nesumokėjęs, siela/gyvybės srautas privalo sugrįžti į Žemę. Gyvybės srautui suteikiama galimybė, netgi daug galimybių, jeigu reikia, sumokėti savo skolas gyvenimui, prisiimant kitą fizinį kūną.

Kas nutinka gyvybės srautui po mirties, jeigu šis gyvybės srautas nėra pasiruošęs pakilti visam laikui į dangų? Gyvybės srautas visam laikui palieka savo buvusį kūną. Šis kūnas paprasčiausiai yra išskaidomas į bazinius materijos komponentus, ir juo jau niekada nebesinaudos joks kitas gyvybės srautas. Gyvybės srautas pereina į kitą Dievo kūrinijos lygmenį, kuriame jis kurį laiką gyvena, kol sulaukia kitos galimybės nusileisti į fizinį kūną. Išsikūnijusio gyvybės srauto paskirties vietą lemia gyvybės srauto prieš mirtį turėta sąmonės būsena. Tai tiksliai aprašoma daugelio prie mirties slenksčio atsidūrusių žmonių patirtyse.

Kai gyvybės srautas yra pasirengęs visam laikui palikti Žemę ir pakilti į dvasinę karaliją, situacija yra kitokia. Daugeliu atveju, pakylėjimui pasiruošęs gyvybės srautas iš tiesų palieka fizinį kūną ir šis kūnas yra išskaidomas. Gyvybės srautas pakyla dvasiniame arba šviesos kūne, ir naudojasi šiuo kūnu dvasinėje karalijoje. Kai kuriais atvejais gyvybės srautas gali patirti fizinį pakylėjimą, per kurį jo kūno vibracijos būtų pakeltos iki dvasinės karalijos vibracijų lygmens ir todėl šis kūnas, tikrąja to žodžio prasme, išnyktų iš materialios visatos.

Turite suprasti, kad visa materiali visata yra sukurta iš dvasinės energijos, kuri buvo pažeminta savo vibracijose. Dvasinė energija iš tiesų yra Dievo sąmonės materializacija. Todėl, kaip šiuolaikiniai mokslininkai atras ir įrodys per kelis ateinančius dešimtmečius, viskas materialioje visatoje iš tiesų yra sukurta iš subtilių energijų, kurios yra sąmonės forma.

Kadangi viskas materialioje visatoje yra sukurta iš sąmonės, sąmoningos būtybės protas turi gebėjimą daryti įtaką materijai. Iš senų laikų atėjusi idėja apie proto valdžią materijai iš tiesų yra tikra, ir vieną dieną mokslas tai įrodys taip, kad tam neliks jokių abejonių. Tiesą sakant, mokslas jau įrodė tai žmonėms, turintiems atvirą protą.

Kai pradėsite augti dvasiniame kelyje ir palengva vilktis savo asmeninį Kristiškumą, šis Kristiškumas leis jūsų sąmoningam protui pripažinti ir patikėti, kad viskas materialioje visatoje yra sukurta iš Dievo sąmonės. Pradėję vienytis su Kristaus sąmone, taip pat pradėsite suvokti, kad jūsų protas geba valdyti materiją.

Mokslininkas materialistas automatiškai atmes mano atliktus stebuklus, tokius kaip vandens pavertimą vynu, ligonių išgydymą, mirusiųjų prikėlimą ar vaikščiojimą ant vandens. Net ir daugelis krikščionių šiuos įvykius atmeta kaip iš tikrųjų įvykusius. Tačiau pradėję vilktis savo asmeninį Kristiškumą, pamažu suvoksite, jog šie įvykiai iš tiesų nebuvo stebuklai. Aš tiesiog pasinaudojau tam tikrais dieviškais įstatymais – dvasiniais įstatymais, esančiais aukščiau materialių įstatymų, kurių pagrindu buvo sukurta ši visata. Kai įsisąmoninate šiuos dvasinius įstatymus, galite jais naudotis, kad nustelbtumėte materialius įstatymus, kurie atrodo turintys tokią absoliučią galią žemesniojoje sąmonės būsenoje esantiems žmonėms.

Tiesiog bandau čia paaiškinti, kad vilkdamiesi asmeninį Kristiškumą, jūs natūraliai pradedate įgyti gebėjimą valdyti materiją. Tai jums suteikia galią daryti panašius stebuklus, kaip dariau aš. Štai kodėl sakiau, kad žmonės, kurie tiki manimi, darys darbus, kuriuos ir aš dariau.

Kai gyvybės srautas pasiekia asmeninį Kristiškumą, jis puikiai žino, kad nemirs kartu su fiziniu kūnu. Gyvybės srautas suvokia, kad fizinis kūnas paprasčiausiai tėra sąmonės pasireiškimas. Tokiam gyvybės srautui nebūtina patirti fizinio kūno mirtį. Mano atveju, aš pasirinkau patirti nukryžiavimą ir fizinio kūno mirtį dėl kelių priežasčių. Viena iš šių priežasčių buvo pademonstruoti, kad protas, Kristaus protas turi galią materijai.

Po mano fizinio kūno mirties, mano gyvybės srautas iš pradžių paliko kūną. Tačiau vėliau aš pakėliau fizinio kūno vibracijas, kol jis išnyko iš materialios visatos, štai kodėl kapas buvo rastas tuščias. Po to nusileidau į Pragarą, kuriame mėginau pažadinti gyvybės srautus, įstrigusius tame sąmonės lygyje. Tuomet pradėjau rodytis savo mokiniams. Keturiasdešimt dienų kiekvieną dieną pasirodydavau nedideliai grupelei mokinių, padėdamas jiems vystyti viziją krikščionybės atsiradimui. Tačiau net ir praėjus daugiau kaip 50 metų po savo nukryžiavimo retkarčiais vis pasirodydavau žmonėms.

Nebūtų neteisinga sakyti, kad mano pasirodymai buvo dvasios pavidalu. Kai kurie iš jų iš tiesų tokie ir buvo, ta prasme, kad aš nepasirodžiau fiziniame kūne, kurį žmonės būtų galėję paliesti. Tikslią konkretaus pasirodymo prigimtį lėmė šio pasirodymo tikslas, kuris priklausė nuo žmonių, kuriems pasirodžiau, sąmonės. Kai kurie iš mano mokinių pasiekė sąmonės lygį, kuriame galėjo mane matyti mano šviesos kūne. Todėl su šiais mokiniais galėjau bendrauti nematerializuodamas fizinio kūno.

Kaip rašoma evangelijose, kiti mokiniai nepasiekė tokio sąmonės lygio. Todėl kai kuriems mokiniams aš iš tiesų pasirodžiau fiziniame kūne. Ir nors šis kūnas atrodė identiškas mano nusimestam fiziniam kūnui, ir jame netgi buvo nukryžiavimo palikti ženklai, šis kūnas buvo materializuotas būtent tam konkrečiam pasirodymui. Tačiau tai buvo fizinis kūnas, kuris galėjo valgyti maistą ir žmonės jį galėjo paliesti. Nesu vienintelis pakylėtasis mokytojas istorijoje, materializavęs tokį fizinį kūną. Galėčiau iš tiesų tai padaryti ir vėl, tačiau, kaip paaiškinau kitur, tai nebūtų antrasis atėjimas, kaip jį įsivaizduoja daugelis krikščionių.

Jeigu norite leistis į detales, tuomet techniškai galėtumėte sakyti, kad kūnas, kuriame pasirodžiau, nebuvo žmogaus kūnas, nes jis nebuvo gimęs iš moters ir užaugęs iki brandaus amžiaus. Bet to, šis kūnas negalėjo senti ar patirti fizinę mirtį. Tapęs nereikalingu, jis tiesiog būdavo pakeliamas į aukštesnes vibracijas. Šis kūnas buvo materializuotas iš dvasinių energijų, kurių vibracijos laikinai buvo pažemintos.

Jeigu, pasinaudodamas šiuo faktu, žmogus norės sakyti, kad aš nepasirodžiau normaliame fiziniame kūne, tai tegu. Tačiau aš tokiam žmogui norėčiau priminti, kad visa materiali visata yra sukurta iš dvasinės energijos, kuri tik laikinai buvo pažeminta savo vibracijose. Todėl tai, ką žmonės laiko „normaliu“ fiziniu kūnu, iš tiesų yra daug daugiau nei atrodo fiziniam žvilgsniui.

Tad lieka dar vienas klausimas: kokiu tikslu pademonstravau kūno prisikėlimą? Norėdamas tai paaiškinti, norėčiau pasiremti šiuolaikinio mokslo atradimu – antruoju termodinamikos dėsniu. Šis dėsnis teigia, kad uždaroje sistemoje, entropija, tai yra chaosas, didėja. Galėtume sakyti, kad, kai sistema tampa uždara išorinėms įtakoms, ji neišvengiamai save susinaikins.

Daug kartų šioje svetainėje kartoju, kad esminis šios visatos įstatymas yra Laisvos Valios Įstatymas. Individualus žmogus gali, pasinaudojęs šiuo įstatymu, nutraukti savo ryšį su dvasiniu pasauliu ir savo dvasiniu aš. Tačiau, nutraukę šį ryšį, jūs neišvengiamai nusirisite į žemesnę sąmonės būseną, negu Kristaus sąmonė. Nusiritę į šią žemesnę sąmonės būseną, tapsite pavaldūs materialiems šią visatą valdantiems įstatymams. Vienas iš šių įstatymų yra antrasis termodinamikos dėsnis.

Ir šis antrasis dėsnis iš tiesų teigia, kad materiali visata neišvengiamai sugrįš į savo pirminių komponentų būvį, jeigu jos nepalaikys iš už materialios visatos ribų ateinantys impulsai. Šie impulsai yra dvasinė Dievo energija, tačiau ši energija į šią visatą gali patekti tiktai per dvasinių būtybių sąmonę, tame tarpe ir per fiziniame įsikūnijime esančius žmones (tačiau ne tik per juos).

Tuo tiesiog noriu pasakyti, kad, kai žmogus nutraukia ryšį su dvasiniu aš, jis tampa pavaldus materialiems įstatymams. Todėl tokio žmogaus fizinis kūnas neišvengiamai patirs senėjimo procesą, kol galiausiai mirs ir bus išskaidytas. Gyvybės srautas nemirs kartu su kūnu, tačiau norėdamas dar kartą atsidurti materialioje visatoje, jis turės visą procesą pakartoti iš naujo: gimti naujame fiziniame kūne ir pasiekti brandos amžių.

Kas nutinka, jeigu didelis skaičius žmonių civilizacijoje nusirita į žemesnę sąmonės būseną ir praranda ryšį su dvasine karalija? Tuo atveju, visa civilizacija tampa pavaldi materialiems įstatymams, tarp jų ir antram termodinamikos dėsniui. Tokiai situacijai leidžiant toliau tęstis, civilizacija ims griūti, kol galiausiai save susinaikins.

Tai nutiko su daugeliu civilizacijų praeityje. Biblijoje rašoma apie kelias tokias civilizacijas, taip pat keletą tokių civilizacijų žino šiuolaikinis mokslas. Tačiau galiu jums pasakyti, kad yra daug dingusių civilizacijų, apie kurias žmonės šiuo metu nieko nežino. Taip pat galiu išpranašauti, kad per ateinančius kelis dešimtmečius šiuolaikinis mokslas atras kai kurias iš šių dingusių civilizacijų. Tai pareikalaus visiškai iš naujo permąstyti žmonijos istoriją.

Tačiau grįžkime prie mano pirminio klausimo apie prisikėlimo tikslą. Aš perėjau nukryžiavimą ir prisikėlimą tam, kad pademonstruočiau, jog kiekvienas žmogus turi potencialą pakilti virš materialių šios visatos įstatymų. Kiekvienas žmogus turi potencialą pakilti virš fizinio kūno irimo ir mirties. Kai žmogus pasiekia Kristaus sąmonę, šis žmogus iš tiesų gali pakylėti fizinio kūno vibracijas, kad šio kūno nebeveiktų materialūs įstatymai, verčiantys kūną senti ir mirti.

Ir tai iš tiesų buvo vienas pagrindinių mano įsikūnijimo Jėzumi Kristumi tikslų. Aš atėjau parodyti kelio, kuriuo eiti gali visi žmonės. Šio pirminio mano tikslo krikščionys šiandien paprastai nežino ir nepriima. Būtent norėdamas pakeisti šį faktą, aš parėmiau šios svetainės sukūrimą. Tegul turintys ausis išgirsta mano žodžius.

Versta iš www.ascendedmasteranswers.com

Visos teisės saugomos © 2003 Kim Michaels