Apie praeityje vykdytą krikščionybės skleidimą pasaulyje
Klausimas: Krikščionybę į Japoniją atnešė Francis Xavier 1549 metais, jėzuitų misionierius, kurį ištrėmė feudaliniai lordai. Mano draugas neseniai manęs paprašė pažiūrėti filmą „Tyla“ apie 17-ojo amžiaus portugalų misionierius, kurie atkeliavo į Japoniją, siekdami atrasti savo dingusį mentorių, Tėvą Pranciškų. Bežiūrint šį filmą, man jis iškėlė daug klausimų apie krikščionybės tikėjimo skleidimą. Tie du vyrai pamokslavo krikščionių kaimelyje, kuriame slapta būdavo atliekamos krikščioniškos apeigos. Jeigu juos pagaudavo feodaliniai lordai arba valdovas samurajus, jie privalėjo atsižadėti savo tikėjimo arba patirti ilgą ir agonišką mirtį. Manoma, kad dėl savo tikėjimo Japonijoje buvo nužudyta mažiausiai 5500 krikščionių. Kai kurie buvo sudeginti, kitiems buvo nukirstos galvos arba jie buvo paskandinti. Daugelis krikščionių cituoja žodžius iš Morkaus 16 skyriaus: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite evangeliją visai kūrinijai. Kas patikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas nepatikės, bus pasmerktas“. Ir Mato 24 skyrius: „Tačiau kenčiantieji galiausiai bus išganyti. Ir ši karalystės evangelija bus skelbiama per visą pasaulį kaip liudijimas visoms tautoms, ir tuomet ateis pabaiga.“ Krikščioniai per istoriją naudojosi šiais ir daugeliu kitų teiginių Biblijoje kaip pateisinimu krikščionybės skleidimui. Prašau, ar Jėzus galėtų atsakyti į šį klausimą, ar jis kada nors rėmė krikščionybės skleidimą po visą pasaulį tokiu būdu, kaip tai darė jėzuitų misionieriai? Jeigu jis to nerėmė, tai ar tuomet tie, kurie atsivertė, kaip tie žmonės Japonijoje 17-ame šimtmetyje ir vėliau mirė, tai padarė be reikalo?
Atsakymas iš Pakylėtojo Mokytojo Jėzaus per Kim Michaels. Šis atsakymas buvo perduotas konferencijoje Estijoje 2019 m.
Na, iš visų tų mokymų, kuriuos perdaviau apie krikščionybę ir katalikų bažnyčią, ir net ir iš mano šiandieninio diktavimo, turėtų būti akivaizdu, kad aš to nerėmiau, nerėmiau nei jėzuitų, nei kurių kitų krikščionių misionierių. Tai yra visiškai klaidinga interpretacija, kuri buvo sukurta po katalikų bažnyčios susiformavimo, kuomet puolusios būtybės sukūrė netikrą krikščionybę, su išoriniu mokymu, išorine bažnyčia, išoriniu išganytoju ir išoriniu išganymu.
Tai nebuvo ta evangelija, kurią aš skelbiau, tie mokymai, kuriuos aš skelbiau, nes aš daviau mokymus apie vidinį kelią. Ir visa tai jie interpretavo, kad ką turite daryti, tai turite skelbti oficialiąją krikščionybės bažnyčios evangeliją ir į ją atversti žmones, kad jie taptų tam tikros krikščionių bažnyčios nariais, ir būtent taip jie esą bus išganyti. Tai, žinoma, yra klaidinga, kaip galite tai matyti iš to, ką perdaviau daugelyje, daugelyje mokymų.
Na o dabar, kalbant apie tai, kokį poveikį tai padarė žmonėms, na tai labiau yra individualus dalykas. Anksčiau kalbėjau apie būtinybę ryžtis leisti atskirosioms savastims mirti, kad galėtumėte sekti Kristumi. Jeigu pažvelgtumėte į kai kuriuos ankstyvuosius krikščionių kankinius Romoje, kurie buvo nukankinti dėl savo tikėjimo, tai galėjo, priklausomai nuo žmonių požiūrio ir to, kaip jie į tai žiūrėjo, ir kaip jie tai darė – padaryti jiems poveikį ir padėti jiems pakilti į tam tikrą dvasinio kelio lygmenį, kadangi jie pademonstravo, jog principai, jų tikėjimas, jų įsitikinimai jiems yra svarbesni net ir už fizinę gyvybę. Kitaip tariant, jie pademonstravo, kad dvasinis augimas, ėjimas keliu į Kristiškumą, kaip jie tai suvokė, yra svarbiau už fizinius turtus, fizinius malonumus ar netgi fizinę gyvybę.
Net ir toje situacijoje Japonijoje, kuri, žinoma, įvyko jau po katalikų bažnyčios susiformavimo, kuomet žmonės skelbė tam tikrą išorinę krikščionybės formą, tai vis dar galėjo turėti pozityvų poveikį kai kuriems žmonėms, nes tai sustiprino šį vidinį žinojimą juose, kad dvasinis gyvenimo aspektas ir dvasinis augimas yra svarbesni už materialų gyvenimo aspektą.
Tuo, žinoma, nenoriu pasakyti, kad rekomenduočiau šį metodą dvasiniam augimui. Nėra reikalinga augti dvasiškai šiuo būdu, tačiau kai kuriems žmonėms tai gali padaryti pozityvų poveikį. Tai, žinoma, nėra kelias į Kristiškumą. Jums nereikia būti fiziškai persekiojamiems ar nukankintiems, ar nužudytiems, kad galėtumėte įkūnyti Kristiškumą. Tai yra klaidinga interpretacija, paplitusi tarp kai kurių krikščioniškų sektų, vėlgi, sukurta puolusių būtybių, kurios siekia su visais dalykais nueiti į kraštutinumą. Būtent dėl to jūs taip pat matote šį savęs plakimą ir kitas savęs kankinimo formas, kuomet žmonės galvoja, kad jeigu jie sukels sau skausmą, tai padės jiems dvasiškai augti. Tai, vėlgi, yra klaidingas supratimas.
Nors, vėlgi, gali atsirasti keletas žmonių (tačiau tai yra individualu), kurie gali tai daryti, ir tai jiems padeda pamatyti, kad fizinis kūnas nėra toks svarbus kaip dvasinis augimas, tačiau tai nereiškia, kad rekomenduočiau tai kaip bendrą dalyką. Tiesiog sakau, kad egzistuoja kai kurios šios praktikos, kurias žmonės sukūrė, ir jos yra akivaizdžiai nesubalansuotos, jos buvo akivaizdžiai sukurtos puolusių būtybių, ir visgi yra žmonių, kurie gali tuo pasinaudoti, kad paaugtų dvasiškai. Dauguma negali, tačiau keletas žmonių gali.
Galite pažvelgti į kai kuriuos šiuos krikščionių, katalikų šventuosius, kuriuos šiandien garbina katalikų bažnyčia, ir galite matyti, kad kai kurie iš jų buvo mistikai. Jie vis dar gyveno krikščioniškoje aplinkoje, krikščioniškame vienuolyne, tačiau sugebėjo paimti net ir tuos iškreiptus katalikų bažnyčios mokymus ir pasinaudoti jais paaugti dvasiškai. Taip buvo dėl to, kad jie turėjo momentumą iš ankstesnių gyvenimų, tad galėjo pasinaudoti bet kokiu mokymu ribai peržengti. Potencialas buvo, kad šie šventieji galėjo pademonstruoti, jog galite paimti katalikų mokymą ir eiti dvasiniu keliu, tad žmonės galėjo būti įkvėpti eiti mistiniu keliu, tačiau oficialiosios bažnyčios, žinoma, stengėsi tai užgniaužti ir drausti, nes laikė tai grėsme.
Versta iš www.ascendedmasteranswers.com