Motinos Marijos apsireiškimas Šiluvoje
Klausimas: Yra pasakojama, kad 1608 metais, piemenims ganant savo bandą, Motina Marija netikėtai pasirodė ant didelio akmens Šiluvos laukuose, Lietuvoje. Šis pasirodymas Šiluvoje yra oficialiai pripažįstamas ir laikomas vienu iš svarbiausių įvykių, vis dar tebeveikiančių šią vietą ir šiandien, o taip pat visą katalikybės istoriją Lietuvoje. Tenai buvo pastatyta bažnyčia. Tenai tebėra ir tas akmuo. Ir daugeliui katalikų ši vieta yra labai svarbi net ir šiandien. Motina Marija, tu davei atsakymus praeityje apie savo apsireiškimus. Tačiau kadangi ši vieta yra Lietuvoje, ar galėtum pasakyti, kokią tai turi vertę žmonių sąmonės keitimui kaip oficialiai patvirtintas apreiškimas? O gal tai, vėlgi, tėra žmonių sukurta istorija?
Atsakymas iš Pakylėtosios Mokytojos Motinos Marijos per Kim Michaels. Šis atsakymas buvo perduotas 2026 m. konferencijoje Lietuvoje.
Na, kaip ką tik sakiau kitame atsakyme, mes, pakylėtieji mokytojai, leidžiame energijoms ir idėjoms leistis iš dvasinės plotmės į identiteto, mentalinį ir emocinį lygmenis. Tačiau mes taip pat, kaip šio proceso dalį, leidžiame nusileisti tam tikrai šviesai. Ir jeigu pažvelgtumėte į pasaulį, pamatytumėte, kad yra daug, daug vietų, kuriose žmonės patyrė kažkokį patyrimą, kuris, galėtume sakyti, vėlgi – kokią naudotumėte kalbą tokiam patyrimui aprašyti? Ar tai yra stebuklas? Ar tai yra regėjimas? Ar tai yra ekstrasensorinis patyrimas? Tačiau galime pasakyti, kad yra žmonių, esančių tokioje proto būsenoje, kurioje jie yra jautrūs, atviri, neutralūs. Ir tuomet jie gali patirti kažką, kas peržengia materialaus pasaulio ribas. Ir dabar prieiname klausimą, ar tai, ką šie piemenys patyrė, buvo mano sukurtas apreiškimas? O gal tai, ką jie patyrė, buvo bendra visuotinė šviesa, tačiau jų protai tai konceptualizavo kaip Motinos Marijos apreiškimą? Kitaip tariant, ką tuo noriu pasakyti, yra tai, kad įvyko tikras fenomenas, kurį jie patyrė, tačiau tuomet žmonių protams reikia atrasti kažkokį būdą susisieti su tuo patyrimu, konceptualizuoti patyrimą, paaiškinti patyrimą. Ir būtent dėl to jie, daugumoje atvejų, kai tai nutinka, jų pasąmonė projektuoja įvaizdžius, koncepcijas, ant šviesos, su kuriais jie yra pažįstami, kurie jiems turi prasmę. Ir būtent dėl to, pavyzdžiui, matote, kad skirtingos kultūrinės ir religinės kilmės žmonės patiria skirtingus patyrimus.
Tačiau jie visi gali patirti tikrą patyrimą – kažką, kas peržengia materialios plotmės ribas. Tiesiog jų protai suprojektuoja tam tikrą formą ant patyrimo. Tad mes, iš esmės, galime pasakyti, jog šie patyrimai turi tikslą parodyti žmonėms, kad yra kažkas už jų išorinio proto ribų, už jų turimų koncepcijų, įsitikinimų, doktrinų, ritualų ir įvaizdžių. Tam tikra prasme, galėtume sakyti, kad daugelis Motinos Marijos apsireiškimų visame pasaulyje – dauguma jų yra tikri. Tačiau mano apsireiškimo intencija yra parodyti žmonėms, kad aš esu daugiau už jų įvaizdį apie mane. Jeigu tai nutinka katalikams – Lurde, Portugalijoje ir kitose vietose – tikslas yra parodyti jiems, kad aš esu daugiau nei ta proto dėžutė, į kurią mane uždarė katalikų bažnyčia. Ir dabar kyla klausimas, ar žmonės tai suvokia, o gal priešingai – jie nori primesti įvaizdį ant manęs? Ir, kaip anksčiau sakiau, katalikų bažnyčia turi labai fiksuotą Motinos Marijos įvaizdį. Ir tai, ką jūs matote šiame apsireiškime čia Lietuvoje, Fatimoje, Lurde ir daugelyje kitų vietų, yra tai, kad kai apsireiškimas įgyja tam tikrą pripažinimą iš tos vietovės žmonių, ir jeigu jie yra katalikai, ir jis atrodo patvirtinantis jų katalikišką požiūrį į Motiną Mariją, tuomet kažkuriuo metu ateina bažnyčia, pripažįsta tai kaip oficialų apsireiškimą, ir tame procese nutinka taip, kad katalikų bažnyčia tuomet mėgina pasisavinti tą apreiškimą.
Tačiau mano apreiškimo tikslas yra pademonstruoti, kad aš esu daugiau nei katalikų bažnyčios įvaizdis. Bet dabar ateina bažnyčia ir sako: „O ne. Apreiškimas reiškia visai ne tai. Apreiškimas patvirtina mūsų Motinos Marijos įvaizdį. Jis patvirtina, kad ji yra tik tokia, kokią mes ją matome.“ Jie pastato bažnyčią aplink tą akmenį, ir tai tampa nuosavybės patvirtinimu, lygiai kaip ir Lurde.
Kodėl aš pasirodžiau piemenims laukuose, o ne kokiam nors katalikų kunigui ar vyskupui šalia esančioje bažnyčioje? Paprastas klausimas. Tačiau jis jums parodo, kad negalėjau pasirodyti kunigui ar vyskupui, nes jie turėjo labai fiksuotą įvaizdį. Ir jeigu aš, jeigu mano apreiškimas nebūtų atitikęs kunigo įvaizdžio, ką jis būtų pasakęs? „O, tai yra iš velnio. Tai nėra tikra Motina Marija, nes ji negalėtų būti daugiau nei katalikų bažnyčios apie ją sukurtas įvaizdis.“ Jie būtų tai atstūmę, galbūt netgi atlikę egzorcizmą. Štai kodėl mėginu pasirodyti žmonėms, kurie nepriklauso bažnytinei hierarchijai. Tai taip pat nutiko ir Lurde.
Pasirodžiau jaunai mergaitei, ganančiai kiaules šalia upės, kur niekas nenorėjo būti. Bet tuomet tai tampa apreiškimu. Tai pritraukia žmones. Kai kurie žmonės galvoja, kad įvyko stebuklas. Ir dabar matote Lurde, kur yra grota, kurioje aš tariamai pasirodžiau. O tuomet virš jos ant uolos yra ši milžiniška katalikų bažnyčia, teisės į nuosavybę pareiškimas. Kaip jau anksčiau kalbėjome Izraelyje, iš esmės kiekvienoje vietoje, kurioje Jėzus kažką padarė, katalikai pastatė po bažnyčią – savindamiesi Jėzaus istoriją. Jėzaus istorija priklauso jiems – štai ką jie mėgina pasiekti. Taip pat yra ir su šiuo apsireiškimu čia, Lietuvoje. Ir dabar, klausimas yra, ar tai padeda žmonėms šiandien? Na, tai priklauso nuo to, ar jie sugeba susiderinti su mano esybe, su mano širdimi, – jeigu sugeba, tai gali žmonėms padėti. Tačiau jeigu jie yra prisirišę prie išorinės formos, tuomet tai nepadeda žmonėms. Iš esmės, galime sakyti, kad bažnyčios mėginimas mane savintis yra tiesiogiai priešingas pirminiam apreiškimo tikslui. Ir vis dėlto, gali būti žmonių, kurie yra man pasišventę, kurie gali nueiti į tam tikrą vietą ir tai jiems leidžia susiderinti.
Bet tuomet aš taip pat sakyčiau, kad jeigu žmonės yra man pasišventę, jie turi potencialą su manimi susiderinti visur. Ir būtų geriau, jeigu jie galėtų tai suvokti ir siektų užmegzti tą vidinį ryšį ten, kur yra, užuot galvoję, kad tai tegali įvykti tik tam tikrose vietose. Vėlgi, galite sau užduoti paprastą klausimą. Jeigu Motina Marija galėjo pasirodyti laukuose ant akmens, argi ji negalėtų pasirodyti bet kur? Kodėl turėčiau galvoti, jog kadangi Motina Marija prieš tiek daug laiko pasirodė ant to akmens, privalau vykti į tą vietą, kad galėčiau užmegzti ryšį su Motina Marija? Argi vietoj to negalėčiau samprotauti: „O jeigu atverčiau savo širdį Motinai Marijai ten, kur esu? Argi ji negalėtų pasirodyti ten, kur esu?“ Ir, žinoma, aš esu Dangiškoji Motina. Aš esu visur.
Kas yra apreiškimas? Ar tai yra, kad aš objektyviai materializuoju kažką fizinėje oktavoje? Kitaip tariant, ar piemenys fiziškai mane pamatė, o gal jie įžengė į pakitusią sąmonės būseną, kurioje susiderino su manimi aukštesnėje identiteto karalijoje, arba, kai kuriais atvejais, net ir dvasinėje karalijoje?
Esmė yra susiderinime, o susiderinimą galite pasiekti visur. Ir Jėzus jums davė į tai raktą sakydamas: „Dievo karalystė yra jumyse.“ Ji neateina laikantis išorinės religijos ritualų, ar tai būtų katalikų religija ar kokia nors kita. Ji ateina tik per susiderinimą viduje.
Versta iš www.ascendedmasteranswers.com