Seksualinis išnaudojimas katalikų bažnyčioje
TEMOS: Didžiulė tragedija – bausti atpirkimo ožius ar iš tikrųjų spręsti problemą – nusivylimas religija – kančių sūkurio sustabdymas – būtinybė žmonėms suprasti tikrąjį Jėzaus mokymą – kaip patenkinti žmonių dvasinius poreikius šiame amžiuje – tikėjimas Jėzumi neturėtų priklausyti nuo žemiškos institucijos – prisiimkite atsakomybę už SAVO bažnyčią – seksualinis išnaudojimas yra daug gilesnės problemos pasekmė – organizacija atspindi savo narių sąmonę – nėra lengvos išeities – sisteminės problemos, su kuriomis susiduria bažnyčia – išorinis kelias ir vidinis kelias – fundamentalus Kristaus kelio nesuvokimas – nuolatinės žmonių kovos dėl valdžios – purvinų baltinių dulkinimas – elitistinė kultūra – katalikai privalo imtis aktyvių priemonių – reformos turi ateiti iš narių – sekite tuo, ką mylite labiausiai
Klausimas: Jėzau, prašau, ar galėtum pakomentuoti besitęsiantį seksualinio išnaudojimo skandalą katalikų bažnyčioje?
Atsakymas iš pakylėtojo mokytojo Jėzaus per Kim Michaels:
Nėra jokių abejonių, kad ši situacija yra didžiulė tragedija visiems, kurie joje dalyvauja. Nėra jokių abejonių, kad ši situacija sukėlė daug skausmo ir kančių, ypatingai nekaltiems vaikams, tapusiems šio išnaudojimo aukomis. Nėra jokių abejonių, kad šiame išnaudojime dalyvavę dvasininkai ir juos dangstę vadovai, padarė labai rimtų klaidų. Tai, ką padarėte vienam iš mano mažiausiųjų brolių, man padarėte.
Tačiau, tai pasakęs, norėčiau į šį klausimą įnešti perspektyvą, kuri nebūtų paveikta žemesniosios sąmonės būsenos ir jos įprastinių reakcijų. Kai žmonės išgirsta apie tokias situacijas kaip ši, jie dažnai yra linkę pasiduoti vienam iš dviejų kraštutinumų. Šiuo atveju, vienas iš kraštutinumų ir tai, kad daugelis žmonių pajunta pasipiktinimą ir pyktį dvasininkams, dalyvavusiems šiame išnaudojime ir juos dangsčiusiems vadovams. Ir šį pyktį tuomet žmonės nukreipia į savo brolius katalikus, paversdami juos atpirkimo ožiais. Jie nori nubausti atpirkimo ožius, užuot siekę iš tikrųjų išspręsti situaciją.
Kitas kraštutinumas yra tai, kad kai kurie žmonės pradeda jausti, jog seksualinio išnaudojimo skandalas, o ypatingai jį dangstantys vadovai, meta šešėlį ne tik ant katalikų bažnyčios, bet ir ant jų tikėjimo visa krikščionybe. Kai kurie žmonės patiria tokį didžiulį nusivylimą, kad palieka bažnyčią, palieka krikščionybę ir gal net palieka visą religiją.
Žvelgiant iš mano perspektyvos, šios reakcijos yra visiškai suprantamos, tačiau turiu jums pasakyti, jog jos nėra konstruktyvios. Nesakau, kad žmonės neturėtų jausti pasipiktinimo. Nesakau, kad žmonės neturėtų abejoti savo tikėjimu bažnyčia. Tačiau tikrasis klausimas yra: „Kur toliau norite eiti?“ Kur toliau norėtumėte eiti asmeniškai ir kur norėtumėte, kad eitų bažnyčia?
Norėčiau, kad visi žmonės suprastų, jog, kai esate įstrigę žemesniojoje sąmonės būsenoje, yra labai lengva pasiduoti kraštutinumams. Tačiau, tapę šios nesubalansuotos reakcijos auka, situaciją tik dar labiau pabloginsite. Matote, šioje situacijoje visi jau patyrė daug kančių. Nesubalansuotos reakcijos – noras nubausti žmones ar atmesti bet kokią religiją – nepadės sumažinti kančių sūkurio. Jos šį negatyvų sūkurį tik dar labiau sustiprins.
Kaip pakylėtajai būtybei, pakylėtajam mokytojui, man labiausiai rūpi visų su šia situacija susijusių žmonių dvasinis augimas. Todėl norėčiau pateikti perspektyvą, potencialiai galinčią padėti žmonės sukurti pozityvią spiralę, kuri iš tiesų galėtų atvesti prie konstruktyvaus rezultato.
Norėčiau, kad daugelis katalikų, šiuo metu ėmusių abejoti savo tikėjimu, atrastų dar stipresnį tikėjimą manimi ir mano tikruoju mokymu. Taip pat norėčiau, kad katalikų bažnyčia pradėtų reformas, kurios padėtų sugrąžinti ją į mano tikrąjį mokymą ir įgalintų ją patenkinti dvasinius šiuolaikinių žmonių poreikius, kurie daug kuo skiriasi nuo poreikių, kuriuos žmonės turėjo prieš 2000 metų.
Tai kas gi galėtų pradėti šiuos pozityvius pokyčius, šią pozityvią spiralę? Pirmiausia reikia sugrąžinti žmones į subalansuotą perspektyvą, ištraukiant juos iš nesubalansuotų ekstremistinių pažiūrų. Suprantu, kad daugelis žmonių jaučia pasipiktinimą, tačiau norėčiau paraginti šiuos žmones nukreipti savo pyktį į tvirtą pasiryžimą pamatyti pozityvius pokyčius ir reformas bažnyčioje.
Suprantu, kad daugelis žmonių ėmė abejoti savo tikėjimu, tikėjimu ne tik į bažnyčią, bet ir į visą krikščionybę apskritai. Noriu paraginti šiuos žmones suprasti, kad jų tikėjimas manimi neturėtų priklausyti nuo nieko, kas vyksta išorinėje bažnyčioje ar išoriniame pasaulyje. Pagrindinė tema, pagrindinė šios mano svetainės žinia yra ta, kad žmonės gali išsiugdyti vidinį, asmeninį ryšį su manimi, kuris nepriklausytų nuo nieko, iš tiesų nuo nieko, jų išorėje.
Norėčiau, kad tie, kurie abejoja savo tikėjimu, suprastų, jog abejojimas savo tikėjimu gali būti pirmas žingsnis į šio tikėjimo sustiprinimą ir pagilinimą. Mes gyvename racionaliame amžiuje, ir žmonijai atėjo laikas palikti sąmonės būseną, kurioje žmonės aklai tiki savo vadais ar savo išorine organizacija. Jeigu jūsų tikėjimas aklas, tikėtina, kad seksite aklais vadais, kurie atves jus į duobę.
Šiandieniniame amžiuje, yra svarbiau nei kada nors anksčiau susikoncentruoti giliai į savo širdį ir užmegzti ryšį su savo aukštesniuoju aš, savo Kristaus AŠ. Kai užmegsite šį vidinį ryšį, jūsų tikėjimas nebesirems ant lakaus išorinio pasaulio smėlio, ar net jūsų pačių išorinės sąmonės. Jis bus pastatytas ant Kristaus sąmonės uolos, ant Kristaus AŠ, su kuriuo galite susisiekti tiesiogiai savo širdyje. Mūsų svetainėje yra daug mokymų ir įrankių, kurie jums padės išugdyti sąmoningą ryšį su savo Kristaus AŠ. Aš primygtinai raginu žmones pasinaudoti šiais įrankiais ir į išorinio tikėjimo vietą pastatyti vidinį tikėjimą.
Norėčiau, kad visi žmonės paliktų ekstremistinį požiūrį į situaciją ir išsiugdytų subalansuotą perspektyvą. Pati šios subalansuotos perspektyvos esmė turėtų būti aiškus ir bekompromisinis neišvengiamo fakto pripažinimas, kad laikas, ir seniai jau laikas, katalikų bažnyčiai pradėti vykdyti didelius persitvarkymus savo viduje.
Laikai pasikeitė, ir jeigu bažnyčia nesikeis, ji neišvengiamai pasidarys atgyvenusi ir sugrius nuo savo pačios svorio. Išsamesnį mokymą apie tai, kodėl ir kaip religijos turi pasikeisti, aš pateikiau kitur šioje svetainėje.
Kai išsiugdote subalansuotą perspektyvą, imate suvokti, kad tam tikrų dvasininkų ar vadovų pavertimas atpirkimo ožiais, tikrosios problemos neišspręs. Dvasininkų įvykdyti seksualinio išnaudojimo aktai nėra tikroji problema. Tai tiesiog padarinys daug gilesnės, pamatinės problemos, kuri siekia pačias katalikų bažnyčios šaknis.
Tam tikrų žmonių pavertimas atpirkimo ožiais ir šių atpirkimo ožių nubaudimas labai mažai kuo prisidės prie pamatinės problemos išsprendimo. Tai parodo dar vieną nesubalansuotos sąmonės būsenos aspektą. Ši sąmonės būsena visada ieško lengvo sprendimo, lengvos išeities. Kai žmonės yra šioje sąmonės būsenoje, jie iš tiesų nenori savęs keisti. Todėl atsiradus problemai, bylojančiai apie būtinybę keistis, jie nori atrasti greitą ir lengvą problemos sprendimą, kad galėtų šia problema atsikratyti ir jiems nereikėtų patirti gilių, vidinių pasikeitimų, kurie reikalingi, norint iš tikrųjų išspręsti problemą.
Turiu jums pasakyti, kad priežastis, dėl kurios dvasininkų vykdomi seksualinio išnaudojimo aktai buvo sistematiškai dangstomi katalikų bažnyčios lyderių, yra būtent ši sąmonės būsena. Daugelis katalikų bažnyčios vadų suvokia, kad bažnyčia turi rimtų problemų. Tačiau, kadangi jie nenori į save giliau pažvelgti ir nenori keistis, jaučiasi bejėgiai išspręsti šias problemas. Jie, tikrąją to žodžio prasme, mano, kad sprendimas bažnyčios problemoms neegzistuoja, ar kad jie yra bejėgiai tai išspręsti.
Taip pat turiu jums pasakyti, kad už seksualinio išnaudojimo dangstymą nėra išskirtinai atsakinga vien katalikų bažnyčios vadovybė. Paprastas faktas yra tas, kad bet kurios organizacijos vadovai didele dalimi atspindi tos organizacijos narių sąmonę. Daugybė milijonų katalikų giliai savo širdyje suvokia, kad bažnyčia turi tam tikrų problemų. Tačiau jie nenori atvirai pripažinti šių problemų, nes nenori atlikti būtinų asmeninių pokyčių, kurie reikalingi, norint iš tiesų išspręsti šias problemas.
Tiek daug katalikų turi abejonių savo tikėjimu, tačiau nenori atlikti sunkaus, o kartais ir skausmingo savęs ištyrimo darbo, kuris būtinas, norint išsklaidyti šias abejones. Todėl milijonai katalikų tiesiog nori ir toliau daryti tai, ką daryti jiems buvo įdiegta nuo vaikystės. Kaip daug kur šioje svetainėje sakiau, automatiškas išganymas neegzistuoja. Vienintelis tikras kelias yra pasiekti Kristaus sąmonę, o to negalima padaryti vien priklausant išorinei organizacijai ir aklai sekant išorinėmis doktrinomis.
Tad kai iškyla tokia problema, kaip šis seksualinio išnaudojimo skandalas, daugelis katalikų mielai šią problemą paslėptų ir elgtųsi lyg nieko nebūtų įvykę. Ši tarp katalikų bažnyčios narių egzistuojanti tendencija iš dalies yra kalta dėl to, kad bažnyčios vadovybė iš tiesų mėgino slėpti šią problemą – ir jiems tai daryti sekėsi labai ilgai.
Šios situacijos esmė yra ta, kad milijonai katalikų žino, kad kažkas yra ne taip ir kad bažnyčia turi keistis. Tačiau jie nenori prisiimti atsakomybės už šią situaciją ir nenori suprasti, kad bet kokie pokyčiai išorinėje organizacijoje privalo prasidėti nuo vidinių pokyčių organizacijos narių ir vadovų sąmonėje.
Kai žmonės nenori pradėti šio sąmonės keitimo, širdies keitimo, proceso, jie jausis trikdomi iškilusių problemų tokių kaip šis seksualinio išnaudojimo skandalas. Jie ieškos lengvo sprendimo, kad galėtų atsikratyti šios problemos ir galėtų toliau ignoruoti būtinybę keisti savo sąmonę.
Ar yra išeitis iš šios aklavietės? Išeitis iš tiesų yra, tačiau dar klausimas, ar kritinė katalikų masė parodys norą eiti šiuo keliu, ar verčiau ir toliau eis keliu, kuris atrodo žmogui teisingas.
Mane džiugina, kad šis seksualinio išnaudojimo skandalas pažadino tiek daug katalikų. Džiugina, kad tiek daug žmonių reikalauja reformų bažnyčioje ir reikalauja didesnės bažnyčios narių įtakos. Tai iš tiesų yra žingsnis teisinga linkme ir aš noriu labai paraginti šiuos žmones nenustoti to reikalavus, net ir pasibaigus skandalo sukeltai žiniasklaidos karštinei.
Tačiau labiausiai man rūpi, ar žmonės, kurie šiandien reikalauja reformų ir pokyčių, yra pasirengę eiti iki pačių problemos šaknų. Ar jie pasirengę sąmonės keitimo procesui, ar pasirengę savo įsitikinimų ir kultūros pokyčiams, kurie reikalingi, norint išspręsti esmines katalikų bažnyčios problemas? Ar jie pasirengę išorinių pokyčių katalikų bažnyčioje procesui, procesui, kuris bus skausmingas ir pareikalaus didžiulių pasikeitimų bažnytinėje kultūroje ir išorinėje organizacijoje?
Yra sistemų inžinieriai ir analitikai, kurie yra išmokyti identifikuoti ir spręsti problemas organizacijose. Šie žmonės dažnai kalba apie skirtingus problemų lygmenis. Kai kurios problemos yra paviršinės ir jas išspręsti yra lengva, tuo tarpu kitos problemos siekia pačias organizacijos šaknis. Pastarosios problemos dažnai yra vadinamos sisteminėmis problemomis. Galiu jus užtikrinti, kad tikroji katalikų bažnyčios problema nėra dvasininkų vykdomas seksualinis išnaudojimas. Tai tik viena iš daugelio mažesnių problemų, kurių ištakos slypi vienoje, o tiksliau dvejose problemose, siekiančiose pačias katalikų bažnyčios, jos kultūros ir tikėjimo sistemos šaknis, ant kurių ši bažnyčia laikosi. Šios problemos yra taip giliai įaugusios į katalikų bažnyčią, kad, norint jas išspręsti, bus reikalingi dramatiški pokyčiai tiek bažnyčios narių, tiek ir jos vadovų kultūroje bei tikėjimo sistemoje.
Egzistuoja dvi sisteminės problemos, kurios darė įtaką katalikų bažnyčiai nuo pat pradžių, ir netgi dar prieš katalikų bažnyčios susiformavimą. Viena iš šių problemų yra ta, kad bažnyčia remiasi neteisingu mano tikrojo mokymo ir tikrojo kelio į Kristiškumą supratimu. Šis neteisingas supratimas atėjo iš paties Petro ir jo išsigynimo, kad jis esąs mano pasekėjas. Apie šią problemą išsamiau aš kalbėjau kitur.
Ši problema beveik nuo pat pradžių pagimdė norą pateisinti Petro sprendimą nesekti manimi iki galo. Per pirmuosius keletą krikščioniškojo judėjimo šimtmečių tai sukėlė daug subtilių pasikeitimų ankstyvųjų krikščionių kultūroje ir tikėjimo sistemoje. Tai atvedė prie tradicinės bažnyčios susiformavimo, kuri teigė, jog kelias į išganymą nėra vidinis, individualus kelias, bet, kad tai yra išorinis kelias, kuriam reikalinga narystė ir paklusnumas išorinei organizacijai bei išorinei tikėjimo sistemai. Ir tai atvedė prie bažnyčios atsiradimo, kuri teigė, jog vienintelis kelias į išganymą eina per išorinės bažnyčios kontroliuojamus sakramentus.
Šis procesas galiausiai atvedė prie Romos katalikų bažnyčios susiformavimo, sukūrusios nekintančias išorines doktrinas, kurios labiau nukreiptos palaikyti išorinę organizaciją, nei padėti žmonėms suprasti tikrąjį Kristaus mokymą. Kitaip tariant, pati išorinė organizacija staiga pasidarė svarbesnė už tikrąjį dvasinį tikslą – padėti žmonėms atrasti vidinį kelią į išganymą.
Aš neatėjau kurti sustabarėjusios išorinės organizacijos, kuri su žmonėmis elgtųsi taip, kaip žydų šventyklos dvasininkai elgėsi su žmonėmis. Argi nesakiau: „Dievo karalystė yra jumyse?“ Argi nemečiau iššūkio žydų vadams, ir argi šie vadai nesuplanavo mano nukryžiavimo, tam kad mane nutildytų?
Jeigu sąžiningai ištirsite mano misiją ir mano mokymą, atrasite, kad neatėjau kurti visagalės išorinės bažnyčios. Aš atėjau iš meilės individualiam gyvybės srautui, ir atėjau padėti kiekvienam gyvybės srautui eiti keliu, vedančiu į išganymą. Jeigu organizacija nori būti tikrąja Jėzaus Kristaus bažnyčia Žemėje, ji privalo būti susikoncentravusi į šį tikslą, užuot kaip tikslą iškėlusi išorinės organizacijos kovas dėl valdžios.
Ir čia priėjome antrąją problemą, siekiančią pačias katalikų bažnyčios šaknis. Kiekvienas, pasistengęs patyrinėti Romos katalikų bažnyčios atsiradimo istoriją, atras, kad nuo pat pradžių bažnyčią labai įtakojo žmonių kovos dėl valdžios, ką aiškiai parodo žemiškosios bažnyčios ir tam tikrų Romos imperatorių ryšiai.
Dėl šių ryšių Romos katalikų bažnyčią nuo pat pradžių labai stipriai įtakojo elitistinė kultūra, su savo nepasotinamu troškimu valdyti ir kontroliuoti. Būtent ši, elitistinė, valdžios ištroškusi kultūra yra atsakinga už didžiausius katalikų bažnyčios įvykdytus nusikaltimus, tokius kaip inkvizicija, kryžiaus žygiai, knygų deginimas, raganų medžioklės ir katarų žudynės. Taip pat būtent ši kultūra yra atsakinga už tai, kad Romos katalikų bažnyčia sistematiškai iškraipė mano tikrąjį mokymą, sukurdama kultūrą, kuri yra labai toli nuo mano tikrojo mokymo ir mano tikrojo tikslo.
Mane džiugina faktas, kad tiek daug katalikų supranta būtinybę bažnyčios nariams vaidinti aktyvesnį vaidmenį ir turėti daugiau įtakos organizacijos veikime. Norėčiau šiuos žmones padrąsinti, tačiau taip pat privalau į šią problemą pažiūrėti realistiškai. Kad katalikų bažnyčios nariai turėtų nors menkiausią šansą įgyti realią įtaką bažnytiniams reikalams, jie privalo būti pasirengę pripažinti šios valdžios ištroškusios kultūros egzistavimą, jos motyvus ir veikimo būdus. Jie turi būti pasirengę konfrontacijai su šia kultūra ir užimti labai tvirtą ir ryžtingą poziciją šios kultūros atžvilgiu. Tai pareikalaus labai ryžtingų ir meistriškų pastangų, kadangi, galiu jus užtikrinti, per pastaruosius 1500 metų ši kultūra labai giliai įsišaknijo į katalikų bažnyčią.
Taip pat galiu jus užtikrinti, kad, norint įveikti šią elitistinę kultūrą, yra būtina išdulkinti purvinus organizacijos baltinius. Yra posakis, kad bet kokia valdžia gadina, o absoliuti valdžia gadina absoliučiai. Liūdnas faktas yra tas, kad 1500 metų katalikai tikėjo, jog bažnyčia turi galią nuspręsti, ar jie eis į pragarą ar į dangų. Todėl jie suteikė bažnyčios vadovams absoliučią valdžią Žemėje.
Galiu jus užtikrinti, jog ši absoliuti valdžia atvedė prie tokių masiškų piktnaudžiavimų šia valdžia, kad daugumai žmonių sunku būtų net įsivaizduoti. Galiu jus užtikrinti, kad, norint transformuoti katalikų bažnyčią į šiuolaikinę organizaciją, kuri sugebėtų patenkinti dvasingų žmonių poreikius šiame amžiuje, turėsite ryžtis ištirti šį piktnaudžiavimą valdžia, atskleisti visus jo pasireiškimus ir labai griežtai pareikalauti, jog jis būtų išrautas su šaknimis iš bažnyčios. Norint, kad tai įvyktų, turėsite pasiekti pačią bažnyčios viršūnę ir demaskuoti žmones, kurie slapčiomis tampo šios bažnyčios virveles. Tai pareikalaus milžiniškų pastangų.
Suprantu, jog piešiu labai niūrų paveikslą. Tačiau galiu jus užtikrinti, kad tiek aš, tiek mano mylima Motina Marija, tiek ir daugelis kitų pakylėtųjų mokytojų labai norėtume, kad katalikų bažnyčia būtų reformuota ir paversta į šiuolaikinę organizaciją. Todėl mes labai mielai suteiktume pagalbą kiekvienam, nuoširdžiai trokštančiam įvykdyti šią reformą. Galiu jus užtikrinti, jog paprastų katalikų maldos už tikrą bažnyčios reformą turėtų didžiulį poveikį. Tačiau vien maldos darbo nepadarys.
Norint, kad katalikų bažnyčia būtų reformuota, katalikai privalo išeiti iš savo pasyvios sąmonės būsenos, kurioje nuolatos laukia bažnyčios vadovavimo. Jie privalo suvokti, kad tikroji „bažnyčios“ reikšmė nėra išorinė organizacija ar išoriniai pastatai, kad ir kokia galinga ši organizacija beatrodytų ir kad ir kokie imponuojantys būtų pastatai. Tikroji bažnyčios reikšmė yra žmonių, turinčių tikslą atnešti Dievo karalystę į Žemę, susirinkimas. Kitaip tariant, bažnyčią kuria ne organizacija ir ne pastatai; bažnyčią kuria žmonės.
Todėl katalikai privalo priimti visiškai naują mąstyseną ir suvokti, kad, norint reformuoti bažnyčią, ji privalo būti reformuota iš vidaus. Tuo tiesiog noriu pasakyti, kad Dievas nereformuos katalikų bažnyčios. Aš nereformuosiu katalikų bažnyčios. Palaimintoji Mergelė nereformuos bažnyčios. Ir, galiu jus užtikrinti, jog bažnyčios vadovai taip pat nereformuos bažnyčios, nes jeigu jie būtų norėję tai padaryti, būtų seniai tai padarę.
Katalikų bažnyčia gali būti reformuota tik tuomet, jeigu bažnyčios nariai imsis aktyvių veiksmų bažnyčiai reformuoti. Ši reforma privalo prasidėti kiekvieno individualaus bažnyčios nario sąmonėje. Žmonės turi būti pasirengę patirti sąmonės transformaciją, po kurios jie imtų save matyti dvasingais žmonėmis, Dievo sūnumis ir dukterimis. Jie turi būti pasirengę ieškoti mano tikrojo mokymo ir jį įgyvendinti.
Aš daviau daug mokymų savo svetainėje, kurie yra specialiai pritaikyti padėti žmonėms, tiek katalikams, tiek ir ne katalikams, patirti šią asmeninę transformaciją. Žinau, jog kai kurie iš šių mokymų bus kietas riešutas daugeliui katalikų. Tačiau, jeigu sąžiningai patyrinėsite, kaip tam tikri mokymai buvo tyčia išimti iš katalikų bažnyčios, suprasite, kad aš čia neskelbiu erezijų ar anatemos. Savo svetainėje duodu savo tikrąjį mokymą. Jeigu nors kiek trokštate sukurti bažnyčią, kuri išgyventų naujame amžiuje, galiu jus užtikrinti, jog ji privalo būti pastatyta ant tikrojo Kristaus mokymo uolos, o ne ant žmonių sukurtų doktrinų ir dogmų smėlio.
Aš iš tiesų esu tikrasis Jėzus Kristus, ir duodu ši mokymą, mėgindamas pasiekti kiekvieną atviro proto ir širdies kataliką, kiekvieną kataliką, kuris mane myli labiau nei išorinę bažnyčią. Pamąstykite, ką iš tiesų mylite. Ar mylite išorinę organizaciją su visa jos pompastika ir prabanga, ar mylite dvasinį mokytoją – Jėzų Kristų?
Jeigu savo širdyje žinote, jog mylite mane, tuomet sekite manimi. Sekite mano tikruoju mokymu, užuot sekę doktrinomis, kurios buvo sukurtos iš troškimo valdyti ir kontroliuoti. Suprantu, jog tai yra stipri žinia, kuri pareikalaus iš daugelio katalikų labai atvirai pažvelgti į save veidrodyje. Tačiau, jeigu sugebėjote perskaityti šią žinią, tai tik todėl, kad kažkuriame savo esybės lygmenyje esate pasiruošę šiai žiniai.
Neprašau jūsų sekti kokiais nors išoriniais mokymais. Prašau jūsų nusileisti į savo širdį, užmegzti ryšį su manimi ir tuomet sekti nurodymais iš vidaus. Sekite tuo, ką labiausiai mylite. Ieškokite manęs tyra širdimi, ir rasite mane. Aš jums tuomet parodysiu, ką asmeniškai galėtumėte padaryti, idant pasitarnautumėte mano tikslui Žemėje, ar tai per išorinę organizaciją ar kitais būdais.
Aš esu Gerasis Ganytojas ir atėjau kviesti jus namo. Jūsų namai nėra išorinė organizacija. Jūsų namai yra mano Šventoji Širdis ir raktas į šią Šventąją Širdį yra atrasti, kad jūs turite dalelę mano Šventosios Širdies giliai savo pačių širdyje.
Nustokite ieškoti ne savyje.
Eikite vidun.
Pasibelskite į savo širdies duris, ir Kristaus sąmonės durys iš tiesų bus jums atidarytos.
Versta iš www.ascendedmasteranswers.com