Neapykantos Motinai supratimo pradžia
TEMOS: Kosminio veidrodžio supratimas – Ar egzistuoja laiko periodas? – Ko žmonės iš tiesų nekenčia – Kodėl žmonės negauna to, ko sakosi norintys – Pasąmonės vaidmuo – Iliuzija, kad esate darytojas
Pakylėtoji Mokytoja Motina Marija, 2011 sausio 1 d. per Kim Michaels.
Aš iš tiesų esu ta pati Marija, ta pati Dangiškoji Motina, kalbanti per vyrišką pasiuntinį, kaip ką tik kalbėjau per moterišką pasiuntinę. Esu ta pati Esybė, ir jaučiu didelį džiaugsmą galėdama išreikšti save per skirtingus pasiuntinius ir tuo būdu galėdama patirti, kaip esybė, kuria aš esu, teka – ir jos tekėjimą kažkiek formuoja prizmė, per kurią šviečia mano šviesa. Kodėl jaučiu šį džiaugsmą? Iš tiesų, daugeliui žmonių Žemėje bus sunku tai suprasti. Tačiau sakau jums, tiktai ego negali suprasti įvairovės džiaugsmo. Nes jis nori, kad viskas būtų kontroliuojama, ir todėl būtų nuspėjama, būtų pakartojama, būtų vienoda.
Tačiau kodėl formų pasaulyje egzistuoja įvairovė? Argi nemėginome jums paaiškinti, kad viskas yra Kūrėjo Esybės išraiška, ir yra tik vienas Kūrėjas. Tad argi tai nėra tiesa, kad vienas Kūrėjas leidžia savo šviesai tekėti per daugelį savimonę turinčių savo paties tąsų, siekdamas sukurti įvairovę ir patirti, kaip keičiasi Kūrėjo šviesa, tekėdama per skirtingas prizmes, skirtingus savo paties pasireiškimus. Tai yra Kūrėjo džiaugsmas.
Tai yra džiaugsmas, kurį jūs taip pat pajausite, kai pradėsite iš tiesų pasinerti į Gyvenimo Upę. Staiga pradėsite jausti, kad jums nereikia savęs teisti pagal išorinį puolusių būtybių sukurtą standartą. Ir tuomet pasijusite laisvesni išreikšti savo kūrybiškumą, o tiksliau, savo Esaties kūrybiškumą – leisdami jam laisvai tekėti, neteisdami iš anksto, kaip ji turėtų save išreikšti.
Ir kai drįsite laisvai reikštis, sugebėsite leisti ir kitiems žmonėms laisvai reikštis. Ir todėl pradėsite žvelgti į kitus ir į jų įvairumą – jų skirtumus, jų kūrybiškumą – kitokiu būdu. Nebežiūrėsite į tai kaip į grėsmę, ir jums nebereikės užsiiminėti šiuo nuolatiniu reliatyvistiniu vertinimu: „Ar šis žmogus yra geresnis už mane, ar jis atneša kažką, ko aš negalėčiau atnešti, ar žmonės jį mėgs labiau už mane, ar Dievas mylės šį žmogų labiau nei myli mane?“ Ir visi šie subtilūs vertinimai, kurių galėjote būti neįsisąmoninę, ir vis dėlto, jie sukasi fone, beveik tarsi ta muzika, vadinama muzaku, kurią anksčiau leisdavo daugelyje gamyklų, ofisų ir parduotuvių. Ta muzika, kuri yra paleista groti kaip fonas, į kurią neturi būti kreipiamas dėmesys.
Kosminio veidrodžio supratimas
Ir būtent taip ego ir puolusios būtybės norėtų įsibrauti į jūsų sąmonę, kuomet būtų tarsi tas triukšminis fonas, nuolatos veikiantis jūsų proto būseną, tačiau darantis tai tokiu subtiliu būdu, kad jūs to iš tiesų net nepastebite. Nes nėra nieko, kas staiga jus supurtytų ir priverstų nubusti, kas priverstų jus suvokti, kad šis triukšmas, šis foninis triukšmas, nėra natūralus ir jūs daugiau jo nebenorite. Tad yra žmonių, kurie nugyveno visą savo gyvenimą su šiuo foniniu ego triukšmu, jo nuolatiniu teisimu, nuolatiniu vertinimu pagal standartą, kurio jie net nesuvokia, kurio jie patys nesusikūrė, nes tai iš tiesų yra puolusių būtybių standartas, pritaikytas prie jų konkrečios visuomenės ar kultūros, ar netgi šeimos.
Ir tai yra vienas iš dalykų, kuriam bus mestas iššūkis motinos metais, šiems subtiliems, beveik nesąmoningiems teisimams, įsitikinimams, pasaulėžiūroms, kuriuos žmonės individualiai ir kolektyviškai kaupė ištisus metus, dešimtmečius, šimtmečius, tūkstantmečius. Jiems visiems mes iššūkį Dharmos Ratas, sviedžiamas Budos. Ir jiems iššūkį mes Motinos veidrodis, kuris atspindės žmonėms vis ekstremalesnius pasireiškimus to, ką jie išspindi į kosminį veidrodį.
Nes iš tiesų, ką Motina prisiekė daryti? Galite galvoti, kad materija prisiekė pagimdyti jūsų išsireiškimą, jūsų fizinį kūną, planetą. Ir nors taip ir yra, turite suvokti, kad ne be priežasties materija tai padarė. Ji tai padarė ne tam, kaip kai kurie gali galvoti, kad leistų jums kurti ir daryti, ką tiktai norite. Nes laisva valia, Laisvos Valios Įstatymas neegzistuoja pats vienas. Jis egzistuoja poliariškume su kitu įstatymu, kuris teigia, kad pjausite tai, ką pasėjote. Galėsite susikurti, ką tiktai norite, tačiau iš jūsų įstatymas taip pat pareikalaus patirti tai, ką sukūrėte.
Tad materija iš tiesų – savo Alfa aspektu – leidžia jums susikurti kokį tik norite proto įvaizdį ir suprojektuoti šį įvaizdį ant Materijos šviesos. Tačiau Omegos aspekte materija taip pat pareikalaus iš jūsų patirti tai, ką suprojektavote ant Materijos šviesos, įkūnydama tai fiziniu pavidalu, nuo kurio negalėsite pabėgti. Ir būtent tai mes pavadinome kosminiu veidrodžiu, kuris per šį jūsų minčių fizinėje formoje įkūnijimą atspindi jums tai, ką jūs išsiunčiate proto įvaizdžių, įkrautų emocijomis, kurios paleidžia energiją judėti, pavidalu.
Tai kas tuomet yra neapykanta Motinai? Na, tai iš tiesų yra jūsų nenoras pripažinti, kad tai, ką patiriate materijos plotmėje, yra atspindys to, kas egzistuoja jūsų pačių prote ir ką jūs patys išsiuntėte. Ir todėl, nenorėdami prisiimti atsakomybės už save, jūs projektuojate, kad pati materija sukūrė šias sąlygas. O gal kiti žmonės sukūrė šias sąlygas. O gal velnias sukūrė šias sąlygas. O gal Dievas sukūrė šias sąlygas.
Ir dabar imate piktintis, priešintis ir neapkęsti šios išorinės jėgos, kuri jums primeta šias sąlygas – nes jūs taip galvojate. Tačiau realybė, kurią mes mėginome paaiškinti – jau daugelį metų, tačiau ypač per šiuos keletą pastarųjų metų, kalbėdami apie dramas ir epinę sąmonę – yra ta, kad tai, ką jūs patiriate materijoje, nebuvo sukurta išorinės jėgos. Visa tai yra sąmonės kūrinys.
Ar egzistuoja laiko periodas?
Na ir dabar, ženkite dar vieną žingsnelį toliau ir suvokite, ko dauguma žmonių net nepradėjo suvokti. Paimkime Gautamos mokymą, kad laiko nėra. Kodėl laikas nėra tikras? Ką daro laikas? Laikas jums sukuria iliuziją, kad kažkas turi egzistenciją, kurią galima išsaugoti tam tikrą laiko periodą.
Tačiau, mano mylimieji, kas yra periodas [angl. period taip pat reiškia ir „taškas“]? Argi tai nėra taškas, vienas taškas? Tai ar tuomet gali egzistuoti laiko periodas? Nes kai pratęsiate tašką, ką gaunate? Gaunate liniją, tačiau kas yra linija? Tai yra taškų serija, kurie yra taip arti vienas kito, kad negalite matyti tarp jų egzistuojančios erdvės. Jūs visi esate buvę kino teatre, kuriame žiūrėjote filmą ekrane. Ir jūsų akys jums sako, kad matote vientisą judėjimą ekrane.
Tačiau, jeigu prisimintumėte ankstyvąsias filmų dienas, matytumėte, kad jie iš tiesų nebuvo vadinami filmais, jie buvo vadinami judančiais paveikslėliais. Nes realybė, žinoma, yra tokia, kad filmas iš tiesų nejuda, jis yra sukuriamas iš nejudančių paveikslėlių serijos, kurie yra projektuojami ant ekrano vienas po kito tokiu dideliu greičiu, kad jūsų akys nemato individualių paveikslėlių ir temato vientisą judėjimą.
Būtent tai vyksta su laiku. Galvojate, kad mokslas yra teisus sakydamas, kad planeta, kurioje gyvenate, egzistavo kaip nepriklausomas vienetas 4,5 milijardų metų. Tačiau nėra nieko fiziško, kas būtų egzistavę tokį laiko tarpą. Jeigu galėtumėte pažvelgti į Žemės planetą, ar net ir į visą materialią visatą, kaip aš ją matau, pamatytumėte, kad nėra jokio dulkių kamuolio, kuris būtų sukęsis aplink saulę 4,5 milijardų metų. Tai, ką jūs laikote Žeme, aš matau kaip proto įvaizdį, kuris yra projektuojamas ant motinos šviesos ekrano daugybę kartų kiekvieną sekundę.
Tačiau aš taip pat matau, kad įvaizdis, kuris buvo projektuojamas ant Materijos Šviesos iš pradžių, nėra tapatus dabartiniam. Įvaizdis, kuris buvo sukurtas Elohimų prote, buvo daug tyresnis, daug subtilesnis negu matote šiandien. Ant šio įvaizdžio buvo uždėtas kitas įvaizdis, sukurtas kolektyvinės žmonijos sąmonės. Tačiau šis įvaizdis nepakeitė fizinės planetos; jis tepakeitė įvaizdį, kuris yra projektuojamas per kolektyvinį protą, projektuojamas ant Materijos šviesos kino ekrano.
Ko žmonės iš tiesų nekenčia
Ir būtent dėl to, kaip ką tik sakiau per savo moterišką pasiuntinę, viską materijos pasaulyje yra įmanoma pakeisti – kai ryžtatės pakeisti įvaizdžius savo prote. Tačiau kas nutiko daugumai žmonių? Jie – kaip mes dabar jau daugeliu skirtingų būdų paaiškinome, o giliausiai apie tai paaiškino Jėzus savo paskutiniame mokyme – atsisakė prisiimti atsakomybę už save, už savo proto būseną, už įvaizdžius, kuriuos projektuoja savo protais. Ir todėl, kai atsisakote prisiimti šią atsakomybę, akimirksniu tampate iliuzijos aukomis, prasidėjusios nuo puolusių būtybių, kuri buvo palaikoma ir netgi dar toliau vystoma nuo to pirminio nuopolio.
Ir ši iliuzija teigia, kad yra pasaulis, kuris yra savaimiškai egzistuojantis, pasaulis, kuris buvo sukurtas pagal tam tikrus gamtos dėsnius, kurie yra nekintantys ir todėl nepavaldūs žmogaus proto galioms. Ar suvokiate, kad tai yra svajonė, ne tik puolusių būtybių, bet ir ego svajonė? Nes kai egzistuoja toks pasaulis – kurio neįmanoma keisti sąmone, – tuomet būtybėms ne tik yra įmanoma egzistuoti šiame pasaulyje, galvojant, kad jos yra amžinos, tačiau joms netgi yra įmanoma galvoti, kad galės pasiekti meistriškumą šiam pasauliui, netranscenduodamos savo sąmonės būsenos. Jos galės išsaugoti atskirąjį aš ir ištobulinti šį atskirąjį aš, kol šis aš įgis galią valdyti pasaulį tokį, koks jis šiuo metu yra.
Tačiau, kaip sakėme, nėra nieko, kas nebūtų pavaldu pokyčiams. Kaip sakė Gautama Buda, Žemė juda per absoliučią erdvę, ir jeigu nejudate kartu su visos visatos foniniu greitėjimo tempu – kuris iš tiesų traukia Žemę per tą absoliučią erdvę, – tuomet atsiliekate. O tam, kad galėtumėte atsilikti, privalote priešintis. Ir kuo daugiau atsiliekate, tuo didesnis yra reikalingas pasipriešinimas, kuris atima jūsų energiją, jūsų dėmesį. Ir būtent to žmonės pradeda nekęsti. Jie pradeda nekęsti priešinimosi, tačiau priešinimasis yra jų pačių atsisakymas transcenduoti, leisti senajam savivaizdžiui mirti ir atgimti daugybę kartų kiekvieną sekundę į naują savivaizdį. Idant jie galėtų suprojektuoti naują proto įvaizdį ant Materijos šviesos, tuo būdu pakeisdami savo išorinę situaciją.
Ar suvokiate, kad Kūrėjas jaučia džiaugsmą nuolatos išreikšdamas save vis naujomis formomis? Kai plaukiate su šia Gyvenimo Upe, nėra jokio priešinimosi, ir todėl esate nuolatiniame transcendencijos džiaugsme. Tačiau, kai atsisakote tekėti, kai siekiate išsaugoti savivaizdį ir pasaulėžiūrą – kai siekiate išsaugoti stabmeldišką įvaizdį, tai yra, tokį įvaizdį, kuris stovi vietoje ir kurį jūs išsikeliate vietoj gyvojo Dievo – na, tuomet susidursite su pasipriešinimu.
Būtent to nekenčia žmonės. O kadangi patiria, jog pasipriešinimas ateina iš materijos karalijos, jie tuomet nekenčia materijos, jie nekenčia Motinos. Tačiau ne Motina kuria pasipriešinimą, nes Motina tiesiog daro tai, ką prisiekė daryti; ji įkūnija formoje proto įvaizdžius, kuriuos žmonės ant jos projektuoja. Motina tiesiog atspindi tai, ką jūs siunčiate į veidrodį.
Kodėl žmonės negauna to, ko sakosi norintys
Kai plaukiate su Gyvenimo Upe, nuolatos projektuojate įvaizdžius, kurie transcenduoja save ir tampa daugiau. Ir todėl Motina atspindi gausą ir puoselėjimą. Tačiau, kai siekiate projektuoti tą patį įvaizdį vėl ir vėl, tuomet Motina taip pat jums sugrąžina tai, ką išsiunčiate. Tiktai tai nėra tiksliai tai, ką jūs išsiunčiate, kaip jūs tai matote savo prote.
Nes matote, kai plaukiate su Gyvenimo Upe, neturite proto įvaizdžio, kokią norėtumėte matyti realybę. Ir kam jums būtų reikalingas proto įvaizdis, jeigu jūs nuolatos transcenduojate save? Kokia prasmė būtų turėti proto įvaizdį, kurį laikytumėte fiksuotu, sustingusiu, amžinu? Jūs iš tiesų nelaikote proto įvaizdžio išoriniame prote; jūs leidžiate Esačiai per jus reikštis. Ir todėl įvaizdis, kuris yra projektuojamas per skaidrų Sąmoningojo AŠ stiklą nėra saugomas išoriniame prote, nėra kuriamas išoriniame prote. Jis yra sukuriamas Esaties lygmenyje ir būtent iš ten yra projektuojamas.
Ir todėl, kaip Jėzus sakė Šv. Petro bazilikoje, jūs neturite struktūros savo prote, kurią siekiate išsaugoti. Leidžiate Esačiai per jus reikštis, ir patiriate ją jos reiškimosi momentu. Tad nėra jokio reikalo turėti proto įvaizdį apie pasaulį ar proto įvaizdį apie atskirąjį aš, kurį siektumėte išsaugoti per laiką. Jūs tampate panašūs į mažą vaiką, kaip sakė Jėzus, kuriam kiekviena nauja diena yra naujas atradimas, naujas dar didesnio džiaugsmo atsiskleidimas.
Ir tiktai atsiskyrę nuo Gyvenimo Upės tėkmės pradedate patirti pasaulį per proto įvaizdį, sukurtą išoriniame prote. Ir todėl galvojate projektuojantys ant materijos šviesos tai, ką matote iš atskirosios savasties vidaus. Tačiau realybė, kurią suvokė tiek mažai dvasios ieškotojų, yra ta, kad tai, ką jūs matote iš atskirosios savasties vidaus, iš vaidmens vidaus, nėra tai, ką jūs siunčiate į kosminį veidrodį.
Mano mylimieji, puikiai žinau, kad mokymai, kuriuos iki šio momento perdavėme, gali paskatinti kai kuriuos žmones paklausti: „Kodėl taip yra, kad siekiu projektuoti pozityvų įvaizdį, tačiau negaunu pozityvių aplinkybių, kurias vizualizuoju?“ Na, priežastis yra ta, kad jūs dar netgi nepradėjote kvestionuoti savo suvokimo ir suvokti, kad egzistuoja skirtumas tarp to, ką jūs matote – ką suvokiate – sąmoningu protu būdami savo vaidmens viduje, ir to, ką jūs iš tiesų projektuojate į kosminį veidrodį per šio vaidmens filtrą, ir didelė to dalis yra žemiau sąmoningo suvokimo lygmens.
Ar suvokiate, kad galite galvoti – kaip daugelis jūsų tai darėte, – jog sąmoningame lygmenyje priėmėte pozityvų mentalinį nusiteikimą ir projektuojate gausos mintis į kosminį veidrodį. Darote tai kiekvieną dieną, ir praėjus tam tikram dienų skaičiui, imate klausti, kodėl visata neapipila jūsų gausa, kaip daugelis netikrų arba paviršutiniškų pasaulyje egzistuojančių mokytojų žada tai įvyksiant – jei tik laikysitės jų programos, jų super greito metodo, jų garantuoto kelio į išganymą.
Pasąmonės vaidmuo
Tačiau realybė yra tokia, kad, nors galite projektuoti kažką sąmoningu protu, sąmoningas protas tėra ledkalnio viršūnė. O už sąmoningo suvokimo lygmens neturite pozityvaus mentalinio nusiteikimo. Nes galiu jums pasakyti, kad ego, atskiroji savastis, niekada nesugebės turėti pozityvaus mentalinio nusiteikimo. Nes ego niekada nesugebės ištrūkti iš mirties baimės, ir jeigu turite mirties baimę pasąmonės lygmenyse, projektuosite šią mirties baimę, stygiaus baimę, praradimo baimę. Ir kaip tuomet galėsite gauti tai, ką projektuojate sąmoningame savo proto lygmenyje, jeigu nebūsite prisiėmę atsakomybės už pasąmonės lygmenis?
Argi nesuvokiate, mano mylimieji, kaip dabar paaiškinome, kad, kai nusprendžiate pasislėpti nuo savo kosminio mokytojo, jūs tai galite padaryti tiktai nuspręsdami, kad yra kažkas jūsų sąmonėje, į ką jūs nenorite pažvelgti. Nes jūs nenorėjote suprojektuoti savęs į vienovę su mokytoju, kad galėtumėte matyti savo pačių protą – įvaizdžius savo prote – taip, kaip juos mato mokytojas. Jūs nusprendėte išsaugoti šiuos įvaizdžius, ir todėl nenorėjote, kad mokytojas parodytų jums jų netikrumą.
Ir vis dėlto, kai priėmėte šį sprendimą nuslėpti šiuos proto įvaizdžius nuo mokytojo, ką padarėte? Na, jūs taip pat turėjote nuslėpti juos nuo savęs, ir būtent tai sukūrė kai kuriuos proto pasąmonės lygmenis. Jūs nugrūdote tam tikrus proto įvaizdžius žemiau sąmoningo suvokimo slenksčio, to slenksčio, kurio nebuvo, kai dar tebeturėjote norą būti vienovėje su mokytoju. Ir būtent dėl to egzistuoja atotrūkis tarp to, ką jūs suvokiate, ir to, ką projektuojate savo sąmoningu protu, ir kas jums yra atspindima iš kosminio veidrodžio.
Ir argi nematote, kad būtent tai Motina ir prisiekė daryti? Motina prisiekė atspindėti jums viską, ką išsiunčiate per savo protą. Jūs patys pasirinkote susikurti skilimą savo prote tarp to, kas yra sąmoninga – ir į ką jums patinka žiūrėti – ir to, ką pavertėte pasąmone, nes nenorite į tai žiūrėti ir prisiimti už tai atsakomybę. Galite galvoti, savo naivume arba dvasinėje puikybėje, kad ten nieko nėra, išskyrus tai, į ką jums patinka žiūrėti. Ir vis dėlto, realybė yra tokia, kad jūs projektuojate savo proto visumą į kosminį veidrodį. Ir Dangiškoji Motina tiesiog atspindi jums to, ką jūs išsiunčiate, visumą.
O kodėl Motina tai daro? Iš meilės jums, idant Motina galėtų jums parodyti, kas slepiasi už sąmoningo suvokimo lygmens. Tai yra rūsti realybė, kurią labai, labai mažai dvasios ieškotojų ryžosi pripažinti. Tačiau sakau jums, kad tie, kurie ryžosi tai pripažinti, tapo laisvi nuo savo pasąmonės kalėjimo. Būtent jie – ryždamiesi pažvelgti į savo pasąmonėje glūdinčius įvaizdžius ir pakeisti šiuos sprendimus geresniais sprendimais – pasiekė nušvitimą.
Ir tai yra procesas, kurį perėjo visi pakylėtieji mokytojai. Tiek daug mokinių, kurie sekė pakylėtųjų mokytojų mokymais, susikūrė šį stabmeldišką įvaizdį, kad tie, kurie pakilo, tai padarė dėl to, kad visada koncentravosi į tai, kas pozityvu. Tačiau realybė yra tokia, kad mes, kurie pakilome, pakilome dėl to, kad ryžomės pažvelgti į viską savo protuose – ir transcenduoti tai, kas yra netikra. Mes ryžomės leisti tam, kas sena, mirti, ir atgimti tokią daugybę kartų, kad net nėra prasmės įvardinti tai skaičiumi, nes tai yra nuolatinis atgimimas, nuolatinė savitranscendencija.
Kuomet jūs net negalvojate, jog yra kažkoks tikslas, kurį turėtumėte pasiekti; jūs tiesiog mirštate kiekvieną dieną, kaip sakė Paulius. Tačiau ne tik tai, jūs mirštate daug kartų kiekvieną dieną, ir atgimstate dar ir dar kartą.
Kiekvieną kartą, kai kažkas iškyla, jūs į tai pažvelgiate, pamatote to netikrumą, pakeičiate netikrus sprendimus – nuo vienovės jus atitolinusius sprendimus, – leidžiate tai savasčiai mirti ir priimate, kad atgimėte ir nebesate ta senoji savastis. Jūs esate nauja savastis, ir toliau plečiate šią savastį, palaipsniui pakildami iki taško, kuomet staiga peržengiate tą slenkstį į pakylėtąją būseną. Ir nors tai gali atrodyti kaip dramatiškas pokytis iš žmogiškos perspektyvos, kai iš tiesų tai patiriate iš vidaus, tai tėra tik dar vienas mirties ir atgimimo patyrimas.
Nes dabar jūs nebebijote mirties. Suvokiate, kad mirtis tegali nutikti tam, kas nėra tikra. Tai reiškia, kad kai dalis netikrojo aš miršta, tikrasis aš yra išlaisvinamas, tampa laisvas, tampa daugiau. Tad, kaip sakė Paulius, mirtis yra paskutinis priešas. Taip yra dėl to, kad tiek mažai žmonių ryžosi suvokti, jog tiktai atskiroji savastis gali mirti, nes Sąmoningasis AŠ negali mirti. Ir Sąmoningojo AŠ suvokimas gali atgimti, kuomet jis tampa atviromis durimis Esačiai, o ne atskiruoju aš, galinčiu savarankiškai veikti, galinčiu savarankiškai kažką daryti.
Iliuzija, kad esate darytojas
Ko pareikalavo puolusios būtybės? Jos pareikalavo: „Norime patirti, koks būtų jausmas egzistuoti pasaulyje, kuris būtų atskirtas nuo Dievo, kad galėtume egzistuoti kaip atskiros būtybės tame pasaulyje, turėdamos galią veikti tame pasaulyje ir galėdamos įgyti meistriškumą, ir tapti dievais tame pasaulyje.“ Štai ko jos pareikalavo. Ir kaip sakėme, Laisvos Valios Įstatymas reikalauja, kad jeigu norite tam tikro patyrimo, gausite šį patyrimą. Tačiau, žinoma, negalite šio patyrimo turėti amžinai, nes tai jums neleistų sugrįžti į aukštesnį vienovės su savo šaltiniu patyrimą.
Ir būtent dėl to laikas jums leidžia patirti, kad esate dievai Žemėje – tačiau tik kurį laiką. O tuomet Motina pradeda ardyti tą savasties jausmą, idant tikrasis aš galėtų būti išlaisvintas ir galėtų atgimti į tikrąjį savasties jausmą, esantį vienovėje su savo šaltiniu ir vienovėje su Visuma. Kokia yra esminė iliuzija, kurią turite įveikti dvasiniame kelyje? Kokia yra esminė iliuzija, kurią turite įveikti, kad galėtumėte tapti pakylėtąja būtybe? Būtent apie tai Jėzus kalbėjo šiais žodžiais: „Pats iš savęs nieko negaliu padaryti; tai Tėvas manyje, jis daro darbus.“ Esminė iliuzija yra tokia, kad Sąmoningasis AŠ tapo atskira būtybe, egzistuojančia nepriklausomai nuo AŠ ESU Esaties.
Tol, kol save laiko atskira būtybe, Sąmoningasis AŠ mano galintis veikti savarankiškai, mano turintis savo išmintį, mano žinantis dalykus, mano galintis pats viską išsiaiškinti, mano galintis išsiaiškinti, kaip veikia pasaulis, ir todėl mano galintis pasiekti meistriškumą šiame pasaulyje kaip atskira būtybė. Ir tai yra patyrimas, kurį jums yra leidžiama patirti. Jeigu norite šio patyrimo, tuomet pasaulio vartai jums atkelti. Tačiau tuomet neapsimetinėkite, kad esate pakylėtųjų mokytojų mokinys, siekiantis savo pakylėjimo, jeigu ir toliau norite patirti šį patyrimą, kad jūs, kaip atskirasis aš, darote kažką dvasingo, šitaip užsitarnaudami pakylėjimą atskirajam aš. Nes to padaryti yra neįmanoma. Tai yra netikro išganymo, antikristo kelio melas.
Realybė yra tokia, kad pakilsite tiktai sugrįždami į realybę, kad esate grynoji sąmonė, kad Sąmoningasis AŠ yra atviros durys Esačiai, kad būtent Esatis gali veikti šiame pasaulyje, kad tik Esatis žino, kaip veikia šis pasaulis. Ir kad jūs, Sąmoningasis AŠ, neturite jokios prigimtinės išminties, jokios prigimtinės galios, jokios prigimtinės meilės, jokio prigimtinio tyrumo, jokios prigimtinės tiesos, jokios prigimtinės taikos, jokios prigimtinės laisvės. Jeigu netapsite kaip maži vaikai, neįeisite į karalystę. Jeigu netapsite skaidriu stiklu, kurį Esatis nuleido į šį pasaulį, nesugrįšite į vienovę su Esatimi Pakylėjimo procese.
Tokia yra dvasinio kelio pamoka. Tai yra pamoka, kuri turi būti išmokta Motinos Metais. Ji bus išmokta daugelyje skirtingų lygmenų, atitinkančių žmonių sąmonės būseną. Kad ir kuo žmonės pasitikėtų, kad ir ką jie laikytų amžinu, – viskam bus mestas iššūkis. Kad ir ką jie laikytų nekvestionuojamu, jie bus „priversti“ kvestionuoti. Kad ir į ką jie kabinsis, bus paimta iš jų. Nes iš tiesų, tie, kurie siekia išsaugoti savo gyvybę, ją praras, tačiau tie, kurie yra pasiryžę prarasti savo gyvybę savitranscendencijos vardan, atras amžinąjį gyvenimą toje nuolatinėje savitranscendencijoje.
Tad ketinu perduoti daugiau mokymų šiais metais šia ir kitomis temomis. Todėl neužbėgsiu sau už akių ir perduosiu tai palaipsniui metų bėgyje, kai matysiu, kad tie, kurie yra mūsų mokymų mokiniai, bus įsisąmoninę mūsų iki šio momento duotus mokymus, tapdami pasirengę gauti aukštesnį mokymą. Tad baigsiu tais pačiais žodžiais kaip ir Gautama: „Rinktis jums!“
Versta iš www.ascendedmasterlight.com