Mantrų, afirmacijų ir šaukinių kalbėjimo tikslas yra iškviesti dvasinę šviesą

Klausimas: Mielas Mokytojau Jėzau: prašau, ar galėtum paaiškinti, koks yra mantrų kalbėjimo tikslas? Aš šiuo metu esu procese, per kurį mėginu išsilaisvinti nuo tradicinės krikščionybės indoktrinacijos. Kadangi tradicinė krikščionybė moko, kad mantrų kalbėjimas yra „iš velnio,“ norėčiau žinoti tiesą apie šią praktiką, o tai pat apie tai, ar jos gali paskatinti dvasinį augimą.

Smalsus tiesos ieškotojas

Atsakymas iš pakylėtojo mokytojo Jėzaus per Kim Michaels:

Kaip paaiškinta kitur, mantrų, afirmacijų ir šaukinių kalbėjimo tikslas yra iškviesti dvasinę šviesą ir pritraukti ją į savo asmeninį energetinį lauką arba į energetinį planetos lauką. Dvasinę šviesą galite nukreipti taip, kad ji suformuotų aukštų dažnių energijos skydą aplink jūsų energetinį lauką, kuris suteiks jums dvasinę apsaugą. Arba galite iškviesti dvasinę šviesą, kuri transformuos negatyvią energiją į aukštesnes vibracijas. Kadangi iškviečiate dvasinę šviesą, yra teisinga sukalbėti mantrą daugiau nei vieną kartą.

Kaip paaiškinama knygoje Slaptasis Kristaus atėjimas, tradicinė krikščionybė įstrigo baime paremtame požiūryje į religiją. Šis požiūris yra absoliuti priešingybė meile paremtam požiūriui, kurio mokiau aš ir kurį demonstravau. Viena iš šio baime paremto požiūrio pasekmių yra tai, kad daugelis krikščionių yra linkę viskam, kas skiriasi nuo tradicinės krikščionybės praktikų, klijuoti etiketes ir sakyti, kad tai yra iš velnio. Tai vyksta beveik automatiškai, ir daugelis krikščionių nesivargina tinkamai ištirti aptariamą klausimą, iš karto užklijuodami jam blogio etiketę.

Jeigu pažvelgtumėte į pačią krikščionybę, pamatytumėte, jog ji turi seną tradiciją naudoti ištarto žodžio galią. Naudojatės ištartu žodžiu, kad iškviestumėte dvasinę energiją, kai kalbate Tėve mūsų, kai kalbate rožinį ar giedate daugelį krikščioniškų giesmių. Tas pats vyksta giedant grigališkuosius choralus, garsiai skaitant šventraščius ar garsiai kalbant kitas krikščioniškas maldas ir ritualus.

Procesas, kuriuo šiuo būdu naudojasi krikščioniai, iš esmės yra toks pat kaip ir daugelio kitų religijų, kuriose žmonės naudojasi garsiai kalbamomis mantromis ar afirmacijomis. Iš tiesų yra liūdna, kad tradiciniai krikščioniai klijuoja etiketes kitų religijų naudojamoms maldoms arba mantroms, sakydami, kad visos mantros yra iš velnio. Tai yra baime paremtas ir uždaro proto požiūris, neturintis absoliučiai jokios konstruktyvios vertės.

Tuo nenoriu pasakyti, kad visos mantros yra geros. Iš tiesų yra tokių mantrų, kurios duoda negatyvų poveikį, ir todėl būtų galima sakyti, kad jos yra iš velnio. Vis dėlto, sakyti, kad visos mantros ar pati mantrų kalbėjimo technika yra iš velnio paprasčiausiai yra neteisinga.

Vienas iš esminių asmeninio Kristiškumo bruožų yra tai, kad jis jums suteikia gebėjimą atskirti tarp to, kas yra iš Dievo, ir to, kas nėra iš Dievo. Pasiekę Kristiškumą, būsite išvystę šį įžvalgumą, kurio užuomazgos yra intuicija. Tačiau tai yra paprastas faktas, kad mokytis galite tik darydami. Kristaus įžvalgumą galite ugdytis tiktai naudodamiesi savo gebėjimu atskirti, nors dar ir nebūtumėte pasiekę visiško aiškumo.

Deja, baime paremto požiūrio į religiją pasekmė yra ta, kad žmonės bijo naudotis savo intuiciniais gebėjimais. Jie save įspraudė į tokią sąmonės būseną, kurioje tiki, kad, jeigu padarys klaidą, nueis į pragarą. Jie įstrigo proto būsenoje, paremtoje juodai balta perspektyva, kurioje dominuojantis požiūris į dvasinį augimą yra viskas arba nieko. Jie tiki, kad yra taip svarbu išvengti klaidos, jog geriau nedaryti nieko. Tačiau paprastas faktas yra toks, kad, jeigu nebandysite, niekada neišsiugdysite gebėjimo atskirti, kas yra tiesa, o kas klaida.

Įsivaizduokite vaiką, kuris taip bijo pargriūti, kad net nedrįsta žengti žingsnio. Nė vienas vaikas neišmoko vaikščioti neeksperimentuodamas, o eksperimentuodamas jis neišvengiamai pagrius. Jeigu vaikas atsisakys eksperimentuoti, jis niekada neišmoks vaikščioti.

Deja, būtent tai nutiko daugeliui krikščionių, kurie yra priėmę baime paremtą požiūrį į religiją. Atsisakydami naudotis savo intuiciniais gebėjimais, kad atskirtų, kas tiesa, o kas melas, jie trukdo sau vystyti šiuos gebėjimus. Todėl jie ima tikėti, kad negalite tiesos sužinoti patys ir todėl turėtumėte leisti bažnyčios autoritetams mąstyti už jus. Tai dažnai sustabdo žmonių dvasinį progresą ir įkalina juos tam tikrame sąmonės lygmenyje. Ir jie liks įkalinti tame sąmonės lygmenyje, kol nenuspręs rizikuoti ir naudotis savo įžvalgumu, nors jis dar ir nėra tobulas.

Jeigu skaitysite evangelijas, pamatysite, kad dažnai priekaištavau savo mokiniams, jog jie turi per mažai tikėjimo ar per mažai supratimo. Tačiau neatstūmiau savo mokinių vien dėl to, kad jie nebuvo tobuli. Aš ir toliau su jais dirbau, padėdamas jiems augti, ir tą patį darys kiekvienas tikras dvasinis mokytojas. Nė vienas dvasinis mokytojas nereikalauja, kad mokinys taptų tobulu akimirksniu. Tikrasis reikalavimas yra tai, kad mokinys būtų pasirengęs bandyti ir nesiliautų bandyti. Tol, kol mokinys nesiliauja bandęs, ir tol, kol jis nestovi vietoje, tol šis mokinys išpildo dvasinio kelio, vedančio pas Dievą, reikalavimus.

Jeigu nenorite bandyti, jeigu nenorite atverti savo proto naujoms idėjoms, iš esmės atsukote nugarą Dievui ir man. Daugelis krikščionių sėdi savo bažnyčiose, jausdamiesi šventesniais už kitus žmones. Tačiau aš sakau jums, jog jie yra man nepasiekiami ir nepasiekiami jokiam dvasiniam mokytojui. Jie pasistatė sienas aplink savo protą, kurios neleidžia jiems dvasiškai augti. Aš atidaviau savo gyvenimą, kad atneščiau mokymą, kuris gali išlaisvinti žmones nuo pančių. Ar manote esu laimingas dėl to, kad tiek daug tradicinių krikščionių pasinaudojo mano mokymais, kad pasistatytų kalėjimo sienas aplink savo protą?

Versta iš www.transcendencetoolbox.com