Fundamentalus mokymas apie tai, kaip pakylėtųjų mokytojų mokiniai galėtų padaryti didesnį poveikį pasauliui

TEMOS: Tarp pakylėtųjų mokytojų ir jų mokinių sąmonės egzistuojantis atotrūkis – kaip mokymą padaryti gyvą savyje – gyvasis mokymas – pasinaudokite pažinimo raktu mokymui integruoti – kai išorinis mokymas yra paverčiamas pats sau tikslu – negalite poveikio padaryti per išorinį mokymą – tiktai dirbdami tiesiogiai su mokytojais padarysite poveikį – mokiniai turi pažvelgti, kodėl jie netaiko įstatymo – kai naudojatės mokymu užburtam ratui sustiprinti – Kristiškumas nėra savojo ego išaukštinimas, mėginant išgelbėti pasaulį – Šventosios Dvasios bendruomenė – kai esate suparalyžiuoti baimės padaryti klaidą – pranašumo troškimas – pusiausvyra ir neprisirišimas – nugrimzdimas į save – mėginate išaukštinti atskirąjį aš ar mėginate kelti aukštyn visą gyvybę – pasauliui išgelbėti reikia daug žmonių – skleiskite universalias idėjas, užuot reklamavę vieną kažkurią organizaciją – gelbėtojo kompleksas – ką reiškia tapti tikru mokiniu – ką reiškia iš tiesų laikyti dvasinę pusiausvyrą – tikrojo kelio supratimas – demonstruokite kelią – tikslas nėra sukurti išorinius pokyčius – mokymų pritaikymas žemesniam lygiui – ką reiškia tapti savarankišku – jūsų asmeninė misija yra pademonstruoti savo asmeninį Kristiškumą – individualumas ir bendruomenė – aukso amžius yra orientuotas į procesą, o ne į rezultatus – pakilkite virš dualistinės kovos

Klausimas: Noriu paklausti, kodėl pakylėtųjų mokytojų mokiniai nepadarė didesnio poveikio pasauliui? Kodėl žmonės nepaėmė mokymų ir nepradėjo apie juos kalbėti įvairiuose kontekstuose? Kodėl jie nepademonstravo, kad pakylėtųjų mokytojų mokymai gali suteikti unikalią perspektyvą visoms mūsų gyvenimo sritims? Ko gi žmonės laukia?

Atsakymas iš pakylėtojo mokytojo Jėzaus per Kim Michaels:

Galiu jums pasakyti, kad šis tavo iškeltas klausimas dažnai yra aptariamas pakylėtoje karalijoje mūsų rengiamuose susirinkimuose. Tačiau taip pat galiu jums pasakyti, kad mes, pakylėtieji mokytojai, turime kitokią perspektyvą į šį klausimą, nei dauguma save pakylėtųjų mokytojų mokiniais laikančių žmonių.

Egzistuoja atotrūkis tarp nepakilusių mokinių ir jų pakylėtųjų mokytojų perspektyvos. Akivaizdu, kad mūsų perdavinėjamų mokymų, kuriuos gali studijuoti nepakilusios būtybės, tikslas yra sumažinti šį atotrūkį. Tačiau, kaip demonstruoja čia užduotas klausimas, tai nėra lengva užduotis – nes jeigu ši užduotis būtų buvusi lengva, tuomet mūsų mokiniai iš tiesų būtų padarę didesnį ir labiau regimą poveikį pasauliui. Tad mes iš tiesų matome, kad mūsų mokiniai šiuo metu nepildo savo aukščiausio potencialo, ir norėtume sumažinti atotrūkį tarp potencialo ir realybės, idant žmonės galėtų pilnai įvykdyti savo dangiškąjį planą.

Tad leiskite man pamėginti jums duoti šiek tiek mokymų apie tai, ir pradėti norėčiau perfrazuodamas aukščiau iškeltą klausimą. Tikrasis klausimas yra toks: kodėl kai kurie žmonės gali studijuoti mokymą, kuris buvo tiesiogiai perduotas pakylėtųjų mokytojų – ir todėl yra gyvasis mokymas, Gyvasis Žodis – tačiau šis mokymas netampa gyvu jų viduje ir jie nesiekia spontaniškai jį išreikšti pasaulyje?

Pilnas paaiškinimas yra sudėtingas, ir išsamiau tai aptariu knygoje apie kelią į Kristiškumą. Tačiau pradžiai pažvelkime į šioje situacijoje veikiantį mechanizmą. Mūsų per praėjusį šimtmetį perduoti mokymai iš tiesų buvo perduoti labai panašiai kaip ir visi kiti tikrieji amžių bėgyje atnešti dvasiniai ir religiniai mokymai. Juose tiesioginio apreiškimo procesas yra pakeliamas į naują ir aukštesnį lygmenį, tačiau pats procesas iš esmės yra toks pat. Žmogus pakelia savo sąmonę iki pakylėtųjų mokytojų sąmonės lygmens ir tampa atviromis durimis mokymui perduoti, kurį gali studijuoti žmonės, dar NETURINTYS gebėjimo pakelti savo sąmonės iki mūsų lygmens.

Kitaip tariant, šis procesas gimė iš fakto, kad tarp daugumos žmonių sąmonės ir pakylėtųjų mokytojų sąmonės egzistuoja atotrūkis. Atsiranda žmogus, kuris įveikia šį atotrūkį, ir tuomet mes perduodame gyvąjį mokymą, tai yra, tokį mokymą, kuris ateina iš aukštesnio sąmonės lygmens nei kolektyvinio proto lygmuo. Tai yra priešinga mokymams, atėjusiems iš to paties sąmonės lygmens ar tik šiek tiek aukščiau esančio lygmens, tačiau ne iš pakylėtosios karalijos lygmens.

Tačiau, nors mokymas yra gyvas jo perdavimo momentu, vos tik mokymas tampa išreikštas žodžiais, kurie gali būti perduodami kitiems žmonėms, jis pavirsta tik dar vienu išoriniu mokymu. Iš tiesų nėra jokios magijos, galinčios atskirti pakylėtųjų mokytojų mokymus nuo visų kitų mokymų, tokių kaip Biblija (kurios tam tikros dalys taip pat buvo perduotos tiesioginiu apreiškimu). „Magija“ įvyksta tuomet, kai žmonės, studijuodami išorinį mokymą, pasinaudoja mano taip vadintu „pažinimo raktu,“ peržengdami mokymo ribas. Jie tuomet integruoja mokymą, ir šis mokymas tampa gyvu jų viduje. Ir kai mokymas tampa gyvu jumyse, jis siekia būti išreikštas per jus, kad padėtų ne tik jums, bet per jus padėtų ir kitiems.

Tad mechanizmas čia yra paprastas. Priežastis, dėl kurios turime perduoti mokymus, yra ta, kad tarp mūsų sąmonės ir daugumos žmonių sąmonės egzistuoja atotrūkis, tad jie nesugeba gauti mūsų vedimo iš vidaus. Jie neįžengė į Dievo karalystę, kuri – kaip galbūt jau minėjau – yra jumyse. Tačiau būtent dėl šio egzistuojančio atotrūkio žmonėms yra sunku pasinaudoti mokymais taip, kaip jais yra skirta naudotis. Jie dažnai pasiduoda pagundai, egzistuojančiai daugumoje religijų, kuomet visas jų dėmesys yra sutelkiamas į išorinį mokymą, paverčiant šį mokymą esminiu tikslu, užuot į mokymą žiūrėjus kaip į priemonę tikslui pasiekti – tiesioginiam ryšiui su mumis užmegzti.

Dauguma pakylėtųjų mokytojų mokinių užaugo kultūroje, kuri yra labai stipriai veikiama masinės sąmonės – įkūnytos vyraujančiose religijose, – kuomet išorinis mokymas, organizacija ir lyderis yra paverčiami stabais. Tad užuot savo stabu laikę mane kaip vienintelį Dievo sūnų, jie dabar savo stabu paverčia pasiuntinį, tikėdami, kad jis vienintelis gali tiesiogiai bendrauti su pakylėtaisiais mokytojais. Tad jie ima tikėti, kad kito pasiuntinio daugiau niekada nebus, arba kad jie asmeniškai negali su mumis bendrauti. Ši sąmonė yra nepaprastai galinga šioje planetoje, ir daugelis pakylėtųjų mokytojų mokinių dar nėra nuo jos išsilaisvinę, šitaip neišvengiamai paversdami gyvąjį mokymą dar viena mirusia doktrina ar organizacija.

Tad čia matome, jog mūsų laipsniškam apreiškimui vadovauja tikslus įstatymas, aprašytas mano palyginime apie tarnus, kurie daugino savo talentus. Mes, pakylėtieji mokytojai, galime perduoti mokymą tiesioginiu apreiškimu, tačiau, jeigu neatsiranda kritinės mokinių masės, kurie šį mokymą padaugintų, tuomet apreiškimas per tą organizaciją negali toliau būti tęsiamas. Ir, žinoma, jeigu mokiniai nedaugina mokymo, tuomet mums nėra ką dauginti, ir tai paaiškina faktą, kodėl daugelis mūsų mokinių yra pilni didingų idėjų, tačiau niekaip nesugeba jų įgyvendinti materialioje karalijoje. Priežastis yra ta, kad žmonėms tai yra neįmanoma, tačiau su Dievu viskas yra įmanoma.

Tad tuo noriu pasakyti, kad negalite padaryti poveikio pasauliui, paimdami išorinį mūsų perduotą mokymą ir taikydami jį savo jėgomis. Poveikį padarysite tik padaugindami mokymą, kuomet galėsime padauginti jūsų auką, kurią jūs tuomet padauginsite dar kartą – ir taip toliau, kol mūsų suvienytos pastangos pralauš masinės sąmonės inerciją ir šią sąmonę pakeis. Mūsų mokiniai negali pasaulio pakeisti vieni – tai privalo būti suvienytos pastangos. Tačiau šios suvienytos pastangos priklauso nuo mūsų mokinių padauginimo, kuomet jie padaugintų tai, ką mes duodame – ir nepaliaujame duoti.

Žinau, kad dabar daugelis mokinių galvos, jog jie tikrai padarė tokius tai ir tokius išorinius dalykus, palaikydami remiamą organizaciją, kalbėdami šaukinius, studijuodami mokymus ir taip toliau, ir kodėl visa tai „nedavė rezultatų?“ Na, mano mylimieji, norėčiau, kad suvoktumėte, jog įstatymas veikia absoliučiai be priekaištų.

Visata yra veidrodis, ir kai jūs padauginsite savo talentus, mes IŠ TIESŲ išliesime savo padauginimą jūsų pastangoms ir fiziniai rezultatai bus materializuoti. Iš mūsų pusės negali būti jokių užstrigimų, tad vienintelis įmanomas paaiškinimas yra tai, kad mūsų mokiniai – nepaisant jų gerų intencijų ir pastangų – iš tiesų nepritaikė įstatymo. Jie gali manyti, jog įstatymą pritaikė, tačiau, jeigu jie tai būtų padarę, tuomet rezultatai būtų akivaizdūs ir nepaneigiami. Tad, jeigu nėra rezultatų, turite prisiminti Alberto Einšteino posakį: „Jeigu nepaliaujate daryti tą patį dalyką, tikėdamiesi kitokių rezultatų, esate pamišę.“

Tad dabar kyla klausimas, ar tie, kurie save vadina pakylėtųjų mokytojų mokiniais, išdrįs pamąstyti apie tai, kad galbūt jie ne iki galo suvokė įstatymą. Tai iš jų pareikalaus pažvelgti į rąstą savo akyje, kaip sakiau prieš 2000 metų. Tačiau, kai kurie šiandieniniai mokiniai samprotauja, kad jiems tai negali būti taikoma – kadangi jie yra pakylėtųjų mokytojų mokiniai ir turi aukščiausią mokymą planetoje, tai reiškia, kad jie jau tikrai yra peržengę šią pakopą. Na, mano mylimieji, jeigu esate įsikūnijime Žemėje, jūs NESATE pakilę virš būtinybės ieškoti rąsto savo akyje.

Šis procesas, per kurį įveikiate dvasinį aklumą, užkertantį kelią įstatymo veikimui, galėtų būti žymiai pagreitintas, jeigu žmonės pasinaudotų naujais mokymais apie ego, o taip pat Motinos Marijos naujais rožiniais ir invokacijomis.

Situacija yra paprasta. Įstatymas veikia neužsikirsdamas, lygiai taip pat kaip veikia paprastas veidrodis. Jeigu veidrodžiui nusišypsosite, jis jums nusišypsos atgal. Jeigu iš tiesų padauginsite pakylėtųjų mokytojų mokymus, grįžtamasis srautas iš mūsų oktavos IŠ TIESŲ ateis, ir tai IŠ TIESŲ padarys akivaizdų poveikį pasauliui. Todėl, jeigu grįžtamojo ryšio nėra, jūs iš tiesų nepadauginote mokymų. O VIENINTELIS mokymus padauginti trukdantis veiksnys yra ego. Tačiau ego jums gali trukdyti tik tol, kol nesate pamate jo tikrojo veido – vedini baimės arba puikybės (tiek viena, tiek kita kyla iš atskirties iliuzijos), dėl kurių galvojate, kad jums nereikia pažvelgti į save.

Tad grįžtame prie senosios problemos, kad dualistinė sąmonė sukuria uždarą ratą, dvasinį užburtą ratą. Mokymą duodame dėl to, kad egzistuoja atotrūkis, tačiau pats šio atotrūkio egzistavimo faktas neleidžia žmonėms pasinaudoti mokymais atotrūkiui panaikinti. Koks yra VIENINTELIS būdas ištrūkti iš šios aklavietės? Vienintelė išeitis yra mokiniams nubusti ir pradėti nuoširdžiai ieškoti rąsto savo akyje. Kai sąmoningai pamatote savo ego aspektą ir nusprendžiate jį atiduoti, TUOMET žengiate žingsnį pirmyn kelyje – ir TUOMET padauginate mokymą.

Leiskite man aiškiai pasakyti, ką trokštame pamatyti įvykstant. Trokštame, kad mūsų mokiniai išvystytų savo vidinį, asmeninį bendravimą, idant galėtų gauti vedimą iš savo aukštesniojo aš ir mūsų. Tai yra VIENINTELIS būdas jums įvykdyti savo dangiškąjį planą, nes jis negali būti atskleistas jums iš išorės. Jeigu motyvacija neateis jums iš vidaus, tuomet neįveiksite iš masinės sąmonės ateinančio pasipriešinimo. Negalėsite įvykdyti savo dangiškojo plano darydami, jį įvykdyti galėsite tik BŪDAMI.

Tad tikrasis bet kurio mokymo tikslas yra tarnauti tiltu mokiniams, kol šie išsiugdys dvasinį savarankiškumą – asmeninį Kristiškumą. Tačiau tai NEREIŠKIA, kad žmonės dabar gali panirti į ego fantazijas, mėgindami vieni patys išgelbėti pasaulį. Tai reiškia, kad, kai mokiniai taps nepriklausomi nuo savo ego, ir TIKTAI tuomet, jie galės susiburti drauge ir sukurti tikrąją Šventosios Dvasios bendruomenę. Ši bendruomenė bus grįsta narių turima (horizontalia arba Omega) tarpusavio vienove ir (vertikalia, Alfa) vienove su pakylėtaisiais mokytojais viršuje. Kitaip tariant, mokinių ir jų bendruomenės Žemėje sėkmė priklauso nuo padauginimo iš pakylėtosios karalijos, tačiau šio padauginimo nebus tol, kol kritinė masė mokinių nebus įveikusi savo ego ir nebus suformavusi tikrosios vienovės bendruomenės.

Bus žmonių, kurie tarnaus labiau oficialiame arba viešame vaidmenyje, perduodami naujus mokymus ir idėjas, tačiau kiekvienas bendruomenės narys sugebės gauti vidinį vedimą apie savo asmeninį dangiškąjį planą. Žmonės naudosis išoriniais mokymais kaip kelrode žvaigžde, suharmonizuodami save su savo aukštesniuoju aš ir praregėdami iš ego iliuzijų. Todėl žmonės gali susirinkti drauge tikroje vienovės dvasioje, padaugindami vienas kito pastangas ir kartu pasiekdami nepalyginamai daugiau, nei kiekvienas iš jų galėtų pasiekti pats vienas. Vandenio amžius nėra individualaus didvyrio amžius – tai yra bendruomeninių pastangų amžius. Tačiau tam, kad galėtų atsirasti bendruomenė, nariai privalo įžengti į vienovę, atsiskirdami nuo savo ego ir nuo masinės sąmonės.

Ką tai reiškia praktikoje? Na, egzistuoja tendencija, kurią pastebime daugelyje savo mokinių, kuomet jiems yra labai sunku atrasti subalansuotą požiūrį mokymų pritaikyme ir įgyvendinime. Jie paprastai yra linkę nueiti į vieną iš dviejų kraštutinumų:

  • Pirmasis kraštutinumas yra tuomet, kai žmonės pradeda taip stipriai bijoti padaryti klaidą, jog nieko nedrįsta daryti. Jie tampa pasyvūs ir atsisako užmegzti ryšį su savo vidiniu kūrybiškumu, norėdami, kad mes arba pasiuntinys pasakytų jiems, ką daryti. Tačiau mes negalime jums pasakyti, ką daryti, jeigu nenorite eksperimentuodami dauginti to, ką mes jums jau davėme. Šie žmonės tampa mokymų pasekėjais, tačiau niekada nenori išsiskirti iš minios arba imtis asmeninės iniciatyvos. Jie gali rodyti net labai didelį norą daryti tai, kas jiems buvo pasakyta daryti, tačiau labai nenori prisiimti asmeninės atsakomybės. Jie dažnai yra linkę pasiduoti mano taip vadinamam pilkam mąstymui. Kadangi nesiima jokios iniciatyvos, jie negali iš tiesų padauginti talentų.

  • Kitas kraštutinumas yra žmonės, kurie rodo net labai didelį norą imtis iniciatyvos ir kažką daryti, tačiau jie tai daro iš troškimo pademonstruoti savo pranašumą. Jie nori išsiskirti iš minios ir sulaukti pripažinimo iš mūsų ir pasaulio. Tai atveda prie pamatinio disbalanso, ir nors tokie žmonės gali daug daryti, jie iš tiesų taip pat nedaugina talentų. Šie žmonės dažnai būna labai aktyvūs ir siekia vadovaujančių postų. Jeigu jie tokių postų negauna, pradeda labai kritikuoti vadovybę, visą laiką kalbėdami, kaip viskas iš tiesų turėtų būti daroma. O jeigu gauna tokį postą, jie tuomet elgiasi taip, tarsi žinotų geriau už visus kitus, kaip viskas turėtų būti daroma. Jie dažnai yra linkę pasiduoti mano taip vadinamam juodai baltam mąstymui, būdami įsitikinę, jog yra teisūs, o visi su jais nesutinkantys klysta. Tiesą sakant, jie mėgsta save laikyti kitų žmonių priešais, ar šie žmonės būtų organizacijoje ar platesnėje visuomenėje. Tad jie dažnai priima nesubalansuotus sprendimus, atvedančius prie katastrofiškų rezultatų arba neduodančius jokių rezultatų.

Pirmoji reakcija verčia žmones galvoti, kad jie negali turėti tiesioginio ryšio su mumis, arba verčia abejoti, kad jų vedimas yra tikslus. Antroji reakcija verčia žmones galvoti, kad jie iš tiesų turi šį ryšį, ir jie dažnai naudojasi tuo, mėgindami priversti kitus žmones jiems paklusti. Jie paprastai būna labai stipriai įsitikinę, kad jų komunikacija yra tiksli, tačiau, kadangi nėra subalansuotame požiūryje, tai retai būna tiesa. Tai reiškia, kad ši komunikacija, kurią žmonės skelbiasi turintys, ateina iš jų pasąmonės arba iš žemesniųjų jėgų. Ir ji sako jiems tai, ką jie nori girdėti – priešingai pakylėtiesiems mokytojams, kurie jums sakys tai, ką jums reikia išgirsti.

Tad tikroji problema čia yra ta, kad jums reikia siekti pusiausvyros, kuri veda prie neprisirišimo. Ir tik tuomet, kai būsite neprisirišę, galėsite turėti tikslų vidinį bendravimą su tikrais pakylėtaisiais mokytojais. Nes, jeigu būsite išsibalansavę ir nuėję į kažkurį iš mano aprašytų kraštutinumų, jūsų į save sukoncentruota pasaulėžiūra paveiks jūsų vidinį vedimą. Todėl tie, kurie neturi pusiausvyros, negali turėti tikslaus įžvalgumo, o be įžvalgumo negalite eiti tiesiu ir siauru keliu, užmegzdami ir išsaugodami ryšį su mumis.

Jeigu pažvelgsite, kas slypi už šių abiejų reakcijų, pamatysite tą pačią pamatinę psichologiją – koncentravimąsi į save, tam tikrą nugrimzdimo į save formą. Problema čia yra ta, kad tokie žmonės yra susikoncentravę į savo atskirąjį aš ir nesiekia kelti aukštyn Visumos, Vieningojo AŠ. Tai yra fundamentalus disbalansas, pritraukiantis juos prie vieno iš dviejų kraštutinumų. Panirimas į save atveda prie ego-sąmonės. Kai kuriuose tai pasireiškia baime daryti klaidas, tad jie jau verčiau renkasi nedaryti nieko, nei padaryti klaidą. Kitiems tai pasireiškia troškimu išaukštinti save, kas verčia juos būti labai aktyviais, nematant, kad jų veiksmai yra nesubalansuoti ir negali atvesti prie trokštamo rezultato. Jeigu sąžiningai pažvelgsite į savo pažįstamus pakylėtųjų mokytojų mokinius, pamatysite šią tendenciją. O jeigu pažvelgsite į save, na tai…

TIKTAI tuomet, kai žmonės virš to pakils, jie galės įžengti į vienybę tarpusavyje ir į vienybę su mumis. Ir TIKTAI per šią vienybę jie galės padauginti savo talentus. Kodėl taip yra?

Antikristo sąmonė siekia išaukštinti atskirąjį aš iki aukščiausią pranašumą Žemėje rodančio statuso, kad Dievas tiesiog privalėtų įleisti šį atskirąjį aš į savo karalystę – ar bent jau taip samprotauja ego. Realybėje, to niekada nebus, ir pakylėtųjų mokytojų tikslas yra pažadinti žmones iš šio netikro kelio ir jo sukuriamos dualistinės kovos beprasmiškumo.

Mes siekiame kelti aukštyn visą gyvybę, kadangi matome už visų regimybių glūdinčią pamatinę vienovę. Netikros hierarchijos mokiniai siekia išaukštinti save – arba savo grupę – iki pranašesnio statuso, lygindamiesi su kitais žmonėmis. Tai yra rūsti realybė, kad žmonėms yra visiškai įmanoma priklausyti pakylėtųjų mokytojų organizacijai ir naudotis mūsų mokymais, mėginant išaukštinti atskirąjį aš. Tokie žmonės gali – stumiami baime-puikybe paremto dualizmo, kuris yra ego šešėlis – dėti dideles pastangas, NĖ TRUPUČIO nepadaugindami talentų.

Daugelyje savo mokinių aiškiai matome netyrą motyvaciją. Jie gali teigti kažką dėl mūsų darantys, tačiau tikrasis jų motyvas yra tas, kad jie mano, jog mes tuomet privalėsime kažką padaryti dėl jų. Tai yra pamatinės ego iliuzijos išraiška, amžių bėgyje daugelį religingų žmonių paskatinusi galvoti, kad jie galės nusipirkti bilietą į dangų arba jėga išlaužti dangaus vartus, darydami tai, ką jų religija liepia jiems daryti Žemėje. Tačiau, kaip sakiau tarp eilučių prieš 2000 metų, ir kaip buvo pasakyta tarp eilučių mūsų šiuolaikiniuose mokymuose, šis metodas niekada nebus veiksmingas.

NIEKADA neįeisite į vestuvių puotą, jeigu nebūsite apsivilkę Kristaus sąmonės vestuvinio drabužio. Kas yra Kristaus sąmonė? Tai yra tai, kad save matote vienovėje su Dievu Viršuje ir su visais žmonėmis apačioje. Todėl jūsų pastangos nebėra sutelktos atskirajam aš išaukštinti. Vietoj to, esate susitelkę į visos gyvybės kėlimą aukštyn. Jūs dabar mylite savo artimą kaip save patį, kadangi savo artimą laikote savimi – Vieningojo AŠ dalimi. Tik tuomet, kai sieksite kelti aukštyn Visumą, dauginsite talentus, ir tiktai tuomet sulauksite grįžtamojo ryšio iš mūsų. Matėme mokinius, kurie ne vieną dešimtmetį dėjo dideles išorines pastangas, grįstas šia netikra motyvacija, tačiau, kadangi jie iš tiesų nė kiek nepadaugino talentų, mes nieko negalėjome jiems pasiųsti mainais. Įstatymas veikia nepriekaištingai.

Daugelis mokinių pasinaudojo mūsų mokymais, išsiugdydami mentalitetą, kuriame save laiko atskirtais nuo pasaulio, persekiojamais arba geresniais už kitus žmones. Visa tai gali kilti TIKTAI iš atskirojo aš, kuris sugeba iškreipti bet ką, net ir pakylėtųjų mokytojų mokymą. Tie, kurie iš tiesų įsisąmonins mūsų mokymus, įveiks atskirąjį aš ir pradės jausti vis didesnę vienovę su visa gyvybe, ir todėl liausis save ar savo organizaciją matyti atskirtus nuo kitų.

Ego amžinai galvos galintis apgauti Dievą, kadangi ego niekada nesugebės praregėti iš savo paties melo. Tačiau pakylėtųjų mokytojų neapgaus jokie ego žaidžiami žaidimai. Jūs NEPADAUGINSITE talentų tol, kol nepradėsite nesavanaudiškai siekti kelti aukštyn visą gyvybę. Ir NEGAUSITE grįžtamojo srauto – padauginimo – iš mūsų tol, kol nesuharmonizuosite savęs su tikslu kelti aukštyn Visumą.

Pažvelkite, kaip visų religijų fundamentalistai yra absoliučiai įsitikinę, kad jie vieninteliai bus išganyti, šitaip iš esmės tikėdami, kad Dievas 99 procentus žmonijos pasiųs į pragarą. Pakylėtųjų mokytojų mokiniams būtų labai išmintinga neįkliūti į šiuos spąstus, galvojant, kad mums rūpi išgelbėti tik tuos, kurie mus tiesiogiai pripažįsta. Dievas neatsižvelgia į asmenis, kaip į juos neatsižvelgiame ir mes. Kaip sakiau, tegul didžiausias tarp jūsų būna visų žmonių tarnas.

Tad jeigu reikėtų pasakyti tik vieną faktorių – pagrindinę priežastį, dėl kurios pakylėtųjų mokytojų mokiniai nepadarė didesnio poveikio pasauliui, tai šis faktorius būtų pasinėrimas į save, tendencija naudotis mūsų mokymais atskirojo aš išaukštinimui. Žinoma, tai yra sudėtinga tema, ir apie tai galima pasakyti dar daug daugiau dalykų. Pilnas paaiškinimas buvo duotas ir dar bus duotas ateityje, tačiau leiskite pakomentuoti keletą dalykų.

Daugelyje savo mokinių matome tikrą troškimą padėti išgelbėti pasaulį, tačiau jie taip pat trokšta sulaukti pripažinimo už tai, ką daro. Kitaip tariant, jie norėtų, kad pasaulis pripažintų pakylėtųjų mokytojų ir jų organizacijos svarbą – kartu pripažindamas ir jos narius. Jeigu būsite nuoširdūs su savimi, pamatysite, kad tai yra savanaudiška motyvacija, ir jos tikslas NĖRA kelti aukštyn Visumą.

Ir priešingai, mes, pakylėtieji mokytojai, turime tik vieną troškimą: pamatyti pasaulį išgelbėtą. Mes neteikiame pirmumo nei vienai žmonių grupei ir nedarome jokių vertybinių vertinimų, kas turėtų tai padaryti ar kas turėtų sulaukti pripažinimo už tai. Tiesą sakant, labai aiškiai matome, jog norint, kad pasaulis būtų išgelbėtas, tame turi dalyvauti labai didelė žmonijos dalis. Todėl mes NIEKADA nesilaikome tikėjimo – taip plačiai paplitusio tarp religingų žmonių – kad viena kažkuri grupė (didelė ar maža) gali išgelbėti pasaulį ir nusipelno už tai būti pripažinta. Tai nereiškia, kad esame nedėkingi daugybei nuoširdžių žmonių (nesvarbu, ar jie būtų buvę religingi ar ne), prisidėjusių prie žmonijos progreso. Tai tiesiog reiškia, kad mes neatsižvelgiame į asmenis.

Pasaulį išgelbės kolektyvinės sąmonės pakėlimas aukštyn. Tai įvyks tik tuomet, kai aukščiausi dešimt procentų pagaus esmines idėjas, kurias mes perduodame iš pakylėtosios karalijos, įsisavins jas ir išreikš jas įvairiais būdais savo gyvenime. Esminė mano mintis yra ta, kad daugelis pakylėtųjų mokytojų mokinių turi susikūrę išvirkščią požiūrį į šį procesą. Jie mano, kad jiems pirmiausia reikia pamėginti atversti visą pasaulį, padarant juos savo organizacijos nariais, ir TUOMET pasaulis bus išgelbėtas. Realybė yra ta, kad pasaulį išgelbės universalios idėjos. Todėl tikrasis būdas išgelbėti pasaulį yra skleisti šias idėjas visuose įmanomuose kontekstuose, NEMĖGINANT paversti jų išskirtine savo organizacijos nuosavybe.

Būtent dėl to pakylėtųjų mokytojų mokiniai NEPASIEKĖ sėkmės knygų rašyme. Jų varomoji jėga buvo į save sukoncentruotas troškimas reklamuoti savo organizaciją, kas iš tiesų yra užmaskuotas mėginimas prisiimti nuopelnus už pasaulio gelbėjimą. Tie, kurie susiderino su būtinybe skleisti universalias idėjas, pasiekė sėkmę, nors ir neturėjo tokio gilaus supratimo, kuris yra prieinamas tiesioginiams mūsų mokiniams. Vis dėlto, jie mėgina padėti visiems žmonėms universaliu būdu, ir tai darydami daugina savo talentus.

Mūsų naujų idėjų perdavimas nėra pririštas prie vieno kažkurio individo ar grupės. Kiekvienas jautrus žmogus gali susiderinti su šiomis idėjomis, ir jeigu turės noro jas padauginti, galės įnešti tikrą indėlį į progresą. Nėra JOKIŲ garantijų, kad buvimas pakylėtųjų mokytojų organizacijos nariu suderins jus su mūsų idėjomis, nes, jeigu jūsų protas bus uždaras, jūs nebūsite atviromis durimis (kaip tą įrodo faktas, jog mūsų tiesioginiai mokiniai nepadarė didesnio poveikio pasauliui). Lygiai taip pat, niekas negali sukliudyti žmonėms įsisąmoninti idėją, net jeigu jie niekada nebūtų girdėję apie pakylėtuosius mokytojus ar jų organizacijas.

Pavyzdžiui, mums yra didelis džiaugsmas, kai žmogus, įsisąmoninęs esmines mūsų idėjas, tampa šalies lyderiu (kas iš tiesų nutiko daugelį kartų). Tačiau, ar šis žmogus sąmoningai žino apie pakylėtuosius mokytojus, ir ar jis yra tam tikros organizacijos narys, mums yra visiškai nesvarbu. Kitaip tariant, mūsų mokiniams reikia labai atidžiai pažvelgti į veidrodį ir pažiūrėti, ar jie neturi savyje sąmoningai nesuvokto gelbėtojo komplekso. Troškimas išgelbėti pasaulį ir prisiimti už tai nuopelnus arba sulaukti už tai pripažinimo yra netikros hierarchijos mokinių skiriamasis bruožas – ir kas gi jiems gali sutrukdyti siekti narystės išorinėje organizacijoje, tuo būdu padarant poveikį šios organizacijos kultūrai?

Taip pat būtų išmintinga suprasti, kad mes tikrai nenorime kurti dar vienos dogmatiškos religijos, skleidžiančios išorinį kelią. Tad mes tikrai neturime troškimo, kad mūsų mokymai būtų „išaukštinti“ iki kažkurios šalies ar netgi viso pasaulio valstybinės religijos statuso. Mes norime savo mokymus išlaikyti tyrais, o tai bus įmanoma padaryti tik tuomet, jeigu jie nebus uždaryti į vienos kažkurios šalies, visuomenės ar institucijos rėmus. Bažnyčios ir valstybės atskyrimas yra sukurtas ne tik apsaugoti šalį nuo vienos bažnyčios dominavimo, kaip tą matėte su katalikų bažnyčia viduramžiais. Jis taip pat yra skirtas apsaugoti tikrą dvasinį mokymą, kad šis netaptų įrankiu, kurio pagalba būtų siekiama sekuliarių tikslų.

Ar suvokiate, ką sakau? Kai kurie mokiniai atrodo galvojantys, kad mes norime, jog tam tikras mokymas būtų išaukštintas iki vienos tikrosios religijos statuso ar kad taptų viso pasaulio valdymo pamatu. Kai kurie galvoja, kad mes norime, jog mūsų mokiniai – o specifiškai jie patys – būtų pasaulio lyderiais. Kai kurie galvoja, kad mes norime, jog visi žmonės būtų atversti į mūsų mokymus, tačiau tai paprasčiausiai nėra realistiškas tikslas.

Taip pat būtų galima pamąstyti ir apie tai, ką reiškia būti pakylėtųjų mokytojų mokiniu? Turėtų būti akivaizdu, kad mes, vėlgi, turime atotrūkį. Daugelis žmonių galvoja, kad, jeigu priklausote organizacijai, kuri yra – arba buvo praeityje – mūsų remiama, automatiškai tampate mūsų mokiniu. Žvelgiant iš mūsų perspektyvos, tai NĖRA tiesa. TIKTAI tie, kurie įsisąmonina mūsų mokymus ir įkūnija juos nesavanaudiškame troškime padėti kitiems yra mūsų mokiniai. Ir juos galima atrasti visame pasaulyje, o daugelis jų niekada net nėra girdėję apie mus ar specifinę organizaciją savo išoriniu protu.

Tad žvelgiant iš šios perspektyvos, galėtume sakyti, kad tikrieji mūsų mokiniai – tie, kurie yra vidiniai mokiniai – iš tiesų padarė poveikį pasauliui. Tačiau, tai nepakeičia fakto, kad norėtume, jog jie padarytų netgi dar didesnį poveikį pasauliui. Todėl norėtume, kad visi, kurie turi susiderinimą su mumis, pradėtų sąmoningai tai suvokti ir pasinaudotų kai kuriais mūsų išoriniais mokymais. O taip pat norėtume, kad tie, kurie jau apie mus žino, įsisąmonintų ir išreikštų mokymus.

Noriu aiškiai pasakyti, kad kai kurie pakylėtųjų mokytojų mokiniai turi tendenciją tikėti, kad, nors ir nematė išorinių savo pastangų rezultatų, jie vis tiek padarė labai vertingą darbą vidiniuose lygmenyse, tame tarpe „laikydami pusiausvyrą planetai“ (kad ir kaip ši miglota sąvoka būtų suprantama). Tačiau turėtų būti aišku, kad vidinis darbas, kurį galite atlikti, taip pat priklauso nuo to, kokiu laipsniu įsisavinote mokymus. Kai kurie žmonės atrodo galvojantys, kad grįžtamasis ryšys iš mūsų yra mechaniškas procesas, ar kad kiekvieną kartą jiems atvėrus burną kalbėti šaukinį, mūsų padauginimas yra duodamas akimirksniu ir nėra priklausomas nuo jų pasiekto įsisąmoninimo lygmens. Akivaizdu, kad taip NĖRA.

VISKAS priklauso nuo jūsų sąmonės būsenos ir – nepaisant to, ką kai kurie mokiniai yra linkę galvoti – jūs nieko negalite nuslėpti nuo pakylėtųjų mokytojų. Jeigu nebus įsisąmoninimo, galėsite kalbėti šaukinius amžinai, neatlikdami jokio reikšmingo vidinio darbo. Tad kai kuriems žmonėms tai tiesiog yra „galvos įkišimo į smėlį“ mechanizmas, kuriuo jų ego naudojasi kaip pretekstu nežiūrėti į veidrodį ir nepripažinti, kad neįsisavinote mokymų. Jie mano neturintys laiko dirbti su savo psichika, kadangi yra labai užsiėmę pasaulio gelbėjimu Sen Žermenui. Tad išorinių rezultatų trūkumas taip pat rodo vidinių rezultatų nebuvimą.

Tai pasakius, visgi tai yra tiesa, kad mes dirbame paleisdami idėjas ir energiją. Ir mūsų mokiniai iš tiesų suvaidino reikšmingą vaidmenį, pagaudami šias idėjas ir energijas, ir šitaip sukurdami įskilimus sustabarėjusiose masinės sąmonės sienose. Tai iš tiesų paslinko kolektyvinę sąmonę pozityvia kryptimi per praėjusį šimtmetį. Mūsų mokiniai nusipelno už tai pagyrimo – nors čia apie mokinius kalbu plačiąja prasme, o ne tik kaip apie tam tikrų organizacijų narius.

Taip pat reikia pripažinti ir tai, kad materiali karalija turi keturis lygmenis, tad iš tiesų reikia laiko idėjoms ir energijoms persifiltruoti iki fizinės oktavos ir įkūnyti regimus rezultatus. Todėl didelė dalis vidinio darbo, atlikto per praėjusį šimtmetį, tiesiog dar nepasiekė fizinio pasaulio. Tačiau didelė dalis priežasties yra ta, kad nebuvo pakankamai žmonių, turėjusių gebėjimą ir ryžtą būti šių pokyčių įtvirtinimo fizinėje plotmėje instrumentais. Reikalingi tam tikrą Kristiškumo lygį pasiekę žmonės, kad pokyčiai galėtų persilaužti į fizinę karaliją, nesukeldami kataklizmų visuomenėje ar planetos kūne. Ir būtent čia, žinoma, mūsų mokiniai turi milžinišką potencialą padaryti poveikį pasauliui ateinančiais metais – jeigu sugebės įveikti savo atskirąjį aš ir pradės dirbti dėl Visumos kėlimo aukštyn.

Taip pat pamąstykite ir apie tai, kaip matuojate sėkmę. Kaip mėginau aiškiai pasakyti, mes sėkmę matuojame ne išoriniais rezultatais, o pagal individualų įsisąmoninimą ir kolektyvinėje sąmonėje įvykusius pokyčius. Tad tai, ką sakiau apie pakylėtųjų mokytojų mokinius, taip pat galioja ir visuomenei. Iš tiesų atsiranda vis didėjantis atvirumas dvasinėms temoms. Tačiau pats savaime jis nepadarys didelio poveikio pasauliui, jeigu šalia to neatsiras vis didėjančio tikrojo kelio supratimo. Kitaip tariant, žmonėms yra visiškai įmanoma tapti atviriems dvasinėms temoms, neįgyjant nė menkiausio supratimo, ką reiškia tikrasis kelias. Todėl jų atvirumas tiesiog yra nukreipiamas klaidinga linkme į gudriau užmaskuotą netikrą kelią, nei matote jį tradicinėse religijose.

Jeigu pažvelgsite į pakylėtųjų mokytojų mokymus, pamatysite, kad vienas iš pagrindinių mūsų tikslų buvo aprašyti skirtumus tarp netikro (išorinio) kelio ir tikrojo (vidinio) kelio. Jeigu žmonija bus pažadinta tikrajam keliui, pasaulyje išvysite didžiulius pokyčius. Tačiau, jeigu netikriems mokytojams pavyks žmones nukreipti į tiesiog gudriau užmaskuotą išorinio kelio versiją, tuomet mažai kas tebus pasiekta.

Todėl mūsų mokymai buvo duodami su viltimi, kad jie paskleis supratimą apie tikrąjį kelią. Tačiau kaip tą galima pasiekti? To negalima pasiekti tiesiog skleidžiant mokymus per knygas ar per internetą. Tikrojo kelio neįmanoma suprasti intelektualiai. Jis privalo būti pademonstruotas mūsų mokinių, įsisavinusių mokymus ir įkūnijančių kelią savo gyvenime. Būtent to kol kas trūko, ir būtent čia mūsų mokiniai turi didžiausią potencialą susiderinti su mumis ir padaryti didžiausią poveikį pasauliui.

Tuo nenoriu pasakyti, kad visi žmonės, rašantys didžiausio populiarumo sulaukiančias knygas, yra netikri mokytojai. Tiesiog sakau, kad egzistuoja skirtingi lygmenys žmonijos žadinimo pastangose. Populiaresni mokytojai apie kelią rašo labiau bendra forma, kurią visuomenei yra lengviau priimti. Tai yra būtina proceso dalis, tačiau pati savaime ji neatneš galutinės sėkmės. Sėkmė bus pasiekta TIKTAI tuomet, kai tie, kurie buvo pažadinti per populiariąsias knygas, galiausiai atras tikrąjį kelią ir ims juo eiti. O tai įvyks TIKTAI tuomet, kai kritinė mūsų mokinių masė įkūnys šį kelią.

Svarbiausias faktorius tiems, kurie žino apie pakylėtuosius mokytojus ir mūsų mokymus, yra pademonstruoti kelią į Kristiškumą. Jeigu į jūsų asmeninį kelią įeina dalyvavimas politikoje ar kiti būdai dirbti dėl pasaulio tobulinimo, tuomet, be jokių abejonių, darykite tai. Tačiau visada siekite tai daryti taip, kad pademonstruotumėte tikrąjį kelią – kuriame įveikiate ego ir dirbate dėl Visumos kėlimo aukštyn – kad ir ką bedarytumėte. Kitaip tariant, negalvokite, kad jūsų tikslas yra pakeisti pasaulį. Savo tikslu paverskite Dievo karalystės ir jo teisumo – Kristaus sąmonės – ieškojimą, ir tuomet visa kita jums bus pridėta.

Kaip jau daug kartų sakiau, pusiausvyra yra raktas, o tai iš tiesų reiškia, kad negalite tarnauti dviem šeimininkams. Yra mokinių, kurie mėgino padaryti poveikį politikai, tačiau negalite pasiekti rezultatų, jeigu mėginate tarnauti dviem šeimininkams. Tai sakydamas, turiu omenyje, kad negalite būti pakylėtųjų mokytojų mokiniu, tuo pat metu mėgindami pakeisti fizinį pasaulį fizinėmis priemonėmis.

Kaip mėginau paaiškinti, pagrindinis pakylėtųjų mokytojų tikslas yra pažadinti žmones tikrajam keliui ir išorinio kelio paklydimui. Tai reiškia, kad norime, jog mūsų mokiniai dalyvautų visose visuomenės srityse. Tačiau nenorime, kad visuomenėje dalyvautumėte tokiu pačiu būdu, kaip joje dalyvauja žmonės, kurie nėra mūsų mokiniai. Nenorime, kad dalyvautumėte su tikslu sukurti išorinius pokyčius, darydami tai, ką daro visi kiti.

Pavyzdžiui, kai kurie mūsų mokiniai Jungtinėse Valstijose patikėjo, jog pakylėtųjų mokytojų tikslas sutampa su labai konservatyvia politine kryptimi. Jie ėmė samprotauti, kad turėtų pradėti dalyvauti politikoje, mėgindami pasiekti įvairiuose konservatoriškuose judėjimuose ar filosofijose apibrėžtus tikslus. Tačiau tai darydami, mūsų mokiniai tiesiog įsitraukia į nuo neatmenamų laikų vykstančią dualistinę kovą tarp dviejų priešingų polių.

Tikrasis mūsų tikslas yra pažadinti žmones vidiniam keliui, o šio kelio esmė yra pakilti virš dualizmo ir atsisakyti toliau palaikyti kovą. Jeigu mūsų mokiniai įsitraukia į šią kovą, jie nedaugina savo talentų, ir todėl nėra nieko, ką mes galėtume padauginti, ir todėl jų pastangos nebus sėkmingos.

Vėlgi, pusiausvyra čia yra raktas, nes ji suteikia tikrą įžvalgumą. Būdami tikru pakylėtųjų mokytojų mokiniu visuomenėje dalyvaujate NE TAM, kad sukurtumėte kažkokius konkrečius pokyčius. Jūs tai darote, turėdami tikslą pademonstruoti, kad egzistuoja alternatyva dualistiniam mąstymui. Ir kai imsite tai daryti, rezultatai bus proporcingi sąmonės lygiui, iki kurio sugebėjote pakelti žmones. Deja, daugelis žmonių pasinaudojo mūsų perduotais mokymais, kad susikurtų organizacinę kultūrą, kuri iš tiesų trukdo jų Kristiškumui, užuot padėjusi jiems pasiekti šį Kristiškumą ir suteikusi jiems aplinką, kurioje jie šį Kristiškumą galėtų išreikšti. Vėlgi, pusiausvyra ir įžvalgumas čia yra svarbiausi dalykai. Yra priimtina mūsų per remiamus pasiuntinius perduotus mokymus „adaptuoti žemesniam lygiui,“ pritaikant juos specifinei sričiai arba specifinei auditorijai. Tačiau mūsų mokiniams reikia būti labai atsargiems, kad nepradėtų siekti kuo didesnio populiarumo, šitaip iš tiesų pradėdami daryti kompromisus su tikruoju keliu, iš esmės pradėdami skleisti netikro kelio iliuzijas. Yra priimtina adaptuoti mokymus, tačiau NEPADAUGINSITE talentų, praskiesdami tikrąjį kelią – kaip tą daro kai kurie populiaresni rašytojai. Tad pirmiausia siekite būti teisūs prieš Dievą, ir nesirūpinkite tapti populiariais tarp žmonių.

Tikrieji pokyčiai įvyks tik tuomet, kai žmonės įsisąmonins kelią, pakildami virš to, ką galėtume pavadinti „bulvariniu dvasingumu.“ Jeigu norėtumėte pažvelgti plačiau, pažvelgdami už pakylėtųjų mokytojų mokinių, iš tiesų galėtumėte paklausti, ar kitų dvasinių judėjimų žmonės padarė kokį nors didelį poveikį pasauliui? Ar žmonės, sekantis Naujojo Amžiaus mokymais, tarp jų ir įvairiausiais čenelingais perduotais mokymais, iš tiesų padarė poveikį pasauliui? Vėlgi, atsakymas čia yra toks, kad nebuvo pakankamo mokymų įsisavinimo ir todėl nebuvo grįžtamojo srauto iš Aukščiau.

Mokymų, kuriuos perdavėme apie tikrąjį Kristiškumo kelią, nereikia adaptuoti, kad jie būtų priimtini dideliam žmonių skaičiui. Mes nuo pat pradžių sukūrėme šiuos mokymus, atsižvelgdami į esamą žmonijos sąmonės lygį. Juos tiesiog reikia perduoti žmonėms, tai reiškia, kad jie turi būti skleidžiami, o ši užduotis viršija mūsų pasiuntinių jėgas, kurie negali visko padaryti vieni ir neturėtų visko daryti vieni. Pavyzdžiui, nauja knyga Nekaro menas turi potencialą pasiekti labai plačią auditoriją ir atlikti pokytį kolektyvinėje sąmonėje, atverdama jai akis būtinybei pakilti virš dualizmo visose žmonių asmeninio ir visuomeninio gyvenimo srityse.

Tai, žinoma, nereiškia, kad kiti žmonės negalėtų paimti šių mokymų ir įtraukti jų į savo knygas ar prezentacijas, turinčias tikslinę auditoriją. Noriu labai stipriai paraginti žmones tai daryti, tačiau taip pat noriu perspėti, kad negalvotumėte, jog turite adaptuoti mokymus iki to lygmens, kuriame šiuo metu yra žmonės. Tikslas NĖRA tapti populiariu, apeliuojant į žmonių dabartinį supratimo lygmenį. Tikslas yra pakelti žmones virš jų dabartinio supratimo lygmens, o tai galima pasiekti TIKTAI tuomet, kai mokymas yra aukštesnis už žmonių dabartinį lygmenį ir todėl meta jiems iššūkį kelti savo sąmonę. Žinoma, mokymas negali būti tiek daug aukštesnis, kad žmonės negalėtų su juo atrasti jokio ryšio, tad čia žmonės turi galimybę išreikšti mokymą, remdamiesi savo asmenine patirtimi. Žinosite, kaip tai konkrečiai žmonių grupei, kurioje užaugote, geriausiai galima pristatyti mokymą.

Tačiau, ieškokite pusiausvyros, kad neimtumėte daryti kompromisų su mokymu, siekdami tapti populiarūs ar priimtini. O norėdami atrasti šią pusiausvyrą, privalote įveikti į save sukoncentruotą poreikį sulaukti pripažinimo iš pasaulio ar iš kitų žmonių. O tai, vėlgi, reiškia, kad privalote eiti atskirojo aš iliuzijų įveikimo keliu. Nes tiktai atskirajam aš yra reikalingas pasaulio pripažinimams. Kai atkuriate ryšį su savo tikruoju aš, žinote egzistuojantys vienovėje su Dievu, tad pasaulio pripažinimas jums pasidaro nebesvarbus.

Daugelis mokinių iš tiesų laukia leidimo, ar tai iš organizacijos, iš pasiuntinio ar iš pakylėtųjų mokytojų. Tačiau mūsų tikslas yra padaryti savo mokinius dvasiškai savarankiškais, padedant jiems pasiekti Kristiškumą. O būdami Kristumi nelaukiate leidimo iš viršaus ar iš apačios – veikiate spontaniškai, pajausdami poreikį čia apačioje ir žinodami, kaip Dievas padės žmonėms transcenduoti šį poreikį.

Tad ko reikia, norint pasiekti savarankiškumą? Privalote įsisavinti mokymus, o kaip jums tai padaryti? Eksperimentuojant su mokymų išreiškimu pagalboje kitiems. Negalite padauginti savo talentų, jeigu nedrįstate eksperimentuoti. Kita vertus, jeigu sieksite padauginti talentus, kad išaukštintumėte savąjį ego, savo talentų taip pat nepadauginsite, tad vėlgi, pusiausvyra yra raktas.

Vėlgi, turite turėti stiprią pusiausvyrą. Kaip sakiau, Kristaus būtybė yra dvasiškai savarankiška, kas iš esmės reiškia, jog jūsų asmeninė misija ir Kristiškumas NIEKADA nėra priklausomi nuo kitų žmonių. NIEKADA netapsite Kristumi, kol turėsite net ir subtiliausią įsitikinimą, kad jūsų Kristiškumas priklauso nuo kažko už jūsų ribų. Tad VISADA turėtumėte koncentruotis į tai, kad kuo pilniau būtumėte tuo, kuo esate, visiškai nesirūpindami, ką kiti žmonės daro ar nedaro. Tiesiog nėra teisinga sakyti, kad „negaliu savo asmeninės misijos įvykdyti vien savo jėgomis.“ Jūsų asmeninė misija yra ASMENINĖ, tai reiškia, kad ji visiškai nepriklauso nuo kitų žmonių.

Jūsų asmeninės misijos esmė yra įkūnyti Kristiškumą ir tuomet pademonstruoti jį visose savo sutinkamose situacijose. Jūsų Kristiškumas yra dvasinis savarankiškumas, ir todėl jis jau pagal apibrėžimą negali būti priklausomas nuo kitų. Todėl niekas negali jums sutrukdyti pasiekti Kristiškumą. Ir kai jį pasieksite, būsite įvykdę didžiąją savo asmeninės misijos dalį. Ir visgi tai pasakius, egzistuoja ir kiti jūsų dangiškojo plano aspektai, į kuriuos įeina bendradarbiavimas su kitais. Tačiau, pirmiausia visą savo dėmesį sutelkdami į savo Kristiškumo siekimą, palaipsniui prisitrauksite būtent tuos žmones, kurie bus reikalingi jūsų dangiškajam planui išpildyti.

Tad tiktai šitaip Vandenio amžiaus judėjimas galės būti sėkmingas. Žmonės privalo pirma įgyti savarankiškumą, kad galėtų iš tiesų įžengti į vienovę ir sukurti bendruomenę, kuri būtų grįsta laisve nuo ego, užuot buvusi grįsta ego poreikiais.

Žmonės gali padėti vieni kitiems pasiekti šią nepriklausomybę, padėdami vieni kitiems praregėti iš ego, tačiau galiausiai, kiekvienas žmogus savo Kristiškumą privalės pasiekti savarankiškai. Niekas to negali padaryti už jus, ir yra įmanoma būti pasiekus Kristiškumą vidiniuose lygmenyse, nepareiškiant į jį teisių savo sąmoningu protu ir valia. Tiesą sakant, tai yra viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurios tiesioginiai mūsų mokiniai nepadarė didesnio poveikio pasauliui – tačiau tai gali greitai pasikeisti, jums priėmus sprendimą. Tiesą sakant, kai kuriose organizacijose buvo išvystyta kultūra, neleidusi žmonėms įkūnyti savo Kristiškumo ir išreikšti jo organizacijos aplinkoje.

Mus iš tiesų stebina, kad galime turėti mokinius, kurie turi tiek daug žinių, tuo pat metu neleisdami šioms žinioms pavirsti gyvosiomis žiniomis, kuomet jie jaustų impulsą iš vidaus jomis dalintis. Kaip sakiau, burna kalba tai, kuo pertekusi širdis. Tad, jeigu burna nieko nekalba, širdyje nėra pilnatvės. O tai iš tiesų yra meilės aukštesniajam aš trūkumas, kas tegali ateiti iš nesubalansuotos, savininkiškos meilės atskirajam aš. Tad, nors puikiai suprantame priežastį, mus vis tiek stebina, kad daugiau žmonių nėra įveikę šio koncentravimosi į atskirąjį aš.

Tad daugiausia, ką galite padaryti, yra BŪTI tuo, kuo esate. O kartais tai reiškia, kad turite palikti žmones, kurie nenori kilti aukščiau ir nenori, kad jūs kiltumėte aukščiau, nes tai kelia grėsmę jų komforto jausmui – skatinančiam galvoti, kad jiems nereikia transcenduoti savo dabartinio lygmens. Kodėl, jūsų manymu, sakiau: „Palikite mirusiems laidoti savo numirėlius?“ ir „O kas gi tau – tu sek manimi?“

Kaip jums tapti dvasiškai savarankiškais? Kurį laiką yra absoliučiai būtina sekti išoriniu mokytoju – tokiu mokytoju, kuris nebūtų jūsų ego sukurtos proto dėžutės viduje ir todėl sugebėtų matyti tai, ko jūs nesugebate matyti. Tačiau iš tiesų ateina toks momentas, kai turite palikti išorinį mokytoją ir pilnai pasikliauti savo vidiniu vedimu.

Kai kurie žmonės tai padaro, dar nebūdami pasiekę pusiausvyros ir įžvalgumo, ir jie tuomet tiesiog pasiduoda savo ego fantazijoms, dažnai imdami kaltinti mokytoją arba teigdami, kad mokytojas klysta. Kiti taip stipriai bijo padaryti klaidą, kad nenori palikti išorinio mokytojo. O kokia yra šių abiejų požiūrių problema? Problema yra nenoras prisiimti visišką ir absoliučią atsakomybę už savo kelią. Tiesiog negalėsite tapti savarankiškais, kol nepriimsite, jog JŪS ir TIKTAI jūs esate atsakingi už savo progresą. Todėl negalite remtis mokytoju ir negalite kaltinti mokytojo. Privalote tapti mokytoju.

Taip pat mūsų mokiniams būtų išmintinga permąstyti koncepciją, kas iš tiesų yra Aukso Amžius. Žinoma, jis atneš tam tikrus išorinius pokyčius, lyginant su šiandiena. Tačiau pagrindinis pokytis bus nubudimas sąmonei, kuri egzistuoja už dualizmo ribų ir nėra priklausoma nuo išorinių šio pasaulio sąlygų.

Kai tai suprantate, staiga imate suvokti, kad pagrindinis mūsų tikslas Aukso Amžiui NĖRA sukurti didžią civilizaciją auksu grįstomis gatvėmis. Tikrasis tikslas yra pažadinti žmones realybei, tad Aukso Amžiaus esmė iš tiesų yra šis vidinis nubudimas. Todėl tai yra į procesą orientuotas, o ne į rezultatus orientuotas tikslas (kai šie rezultatai yra apibrėžiami išorinėmis regimybėmis).

Tad liaukitės jaudintis dėl to, kas galėjo būti ar turėjo būti. Visą savo dėmesį sutelkite į savo asmeninio Kristiškumo vystymą ir išreiškimą, ir tuomet su džiaugsmu dalyvaukite šiame grandioziniame žmonijos pažadinimo procese. Nes jeigu nubusite patys, darysite viską, kas įmanoma žmonijai pažadinti. Kaip sakiau, jeigu aš būsiu pakylėtas, visus žmones patrauksiu link savęs.

Tad viskas yra gerai ta prasme, kad žmonijos žadinimo eksperimentas progresuoja teigiama linkme, kadangi mūsų mokiniai – plačiausia prasme – kelia savo sąmonę aukštyn. Tačiau mes, pakylėtieji mokytojai, iš tiesų tikimės, jog šis augimas galės būti dramatiškai akceleruotas ateinančiais metais ir dešimtmečiais.

Vėlgi, svarbu suvokti, kad jūsų asmeninio Kristiškumo negali sustabdyti jokia už jūsų tikrojo aš – Sąmoningojo AŠ – egzistuojanti jėga. Valdžios elitas negali sukliudyti tikriesiems pakylėtųjų mokytojų mokiniams pakeisti planetos, nes, kai pakankamai žmonių įkūnys reikalingą Kristiškumo laipsnį, kolektyvinė sąmonė IŠ TIESŲ pasikeis ir tai IŠ TIESŲ atves prie fizinių pokyčių. Jokie valdžios elitai ir joks puolusių angelų, esančių įsikūnijime ir nesančių įsikūnijime, kiekis negali sustabdyti šio proceso.

Tai tiesa, kad daugelis netikrų mokinių labai sunkiai dirba, tačiau jie tai daro dėl to, kad jų varomoji jėga yra puikybė arba baimė, ir todėl juos gena troškimas pamatyti rezultatus fiziniame pasaulyje, ir jie yra labai prisirišę prie šių rezultatų. Mes nenorime, kad mūsų mokiniai į tai įsitrauktų ir stiprintų šią dualistinę kovą. Norime, kad jie pakiltų virš šios kovos ir tuomet eitų į pasaulį demonstruoti savo Kristiškumo, šitaip pademonstruodami, kad egzistuoja aukštesnis kelias už dualistinį kelią.

Mums patinka matyti savo mokinių užsidegimą keliu, tačiau dar labiau mums patinka, kai šis užsidegimas yra pusiausvyroje ir todėl gali būti nukreiptas konstruktyviausia kryptimi. Tą galima pasiekti, tik susitelkiant į savo asmeninį Kristiškumą, ir pernelyg nesirūpinant ir neturint prisirišimų prie to, ką kiti žmonės (ar pasaulis) daro ar nedaro. Tad būkite tobuli, kaip ir jūsų Tėvas danguje yra tobulas. Būkite čia apačioje visu tuo, kuo esate Viršuje. Būkite tuo, kuo esate Viršuje, kad ir kokios būtų laikinos išorinės regimybės čia apačioje, nes tik tuomet, kai transcenduosite išorines regimybes, padėsite jas transcenduoti ir visai planetai. Kristumi būsite tik tuomet, kai nepriimsite, kad kas nors šioje Žemėje – įskaitant ir jūsų ego – galėtų jums sutrukdyti įkūnyti savo Kristiškumą.

Versta iš www.ascendedmasteranswers.com

Visos teisės saugomos © 2012 Kim Michaels