Kodėl daugelis turtingų ir įžymių žmonių save susinaikina?

TEMOS: Izraelio politikos kritikavimas nėra antisemitizmas – žydai nesukėlė visų karų; juos sukėlė valdžios elitas – daugelis krikščionių turi negatyvų požiūrį į žydus – psichologinis mechanizmas, kuris verčia žmones save naikinti – prioritetas turėtų būti dvasinis augimas, o ne pasaulietiški dalykai – tapkite savo sielos šeimininku – savęs lyginimas su kitais – skilimas psichikoje atima vientisumą – nieko niekada nėra gana – tikslas gali pateisinti priemones, išžudant kitus žmones – mėginimas įveikti būseną, kurioje atsiduriate po kitų žmonių nužudymo – smurto išaukštinimas kaip būdo problemoms spręsti – filmo apie Kristų sukūrimas antikristo filosofijai pateisinti – darosi vis sunkiau pateisinti tikėjimą, kad tikslas gali pateisinti priemones – net ir kai kurios krikščionių bažnyčios tuo tiki – siekimas pritraukti narius į bažnyčią, skleidžiant antikristo filosofiją

Klausimas: 2006 m. liepos 28 dieną aktorius ir režisierius Melas Gibsonas buvo sulaikytas Malibu, Kalifornijoje, įtarus, kad vairavo neblaivus. Pasak žiniasklaidos, Melas Gibsonas išsakė tam tikrus komentarus apie žydus, tokius kaip: „Eina tie žydai velniop… Žydai yra atsakingi už visus karus pasaulyje.“ Kodėl taip dažnai atrodo, kad visi tie turtingi ir įžymūs žmonės, kurie turi viską, negali tiesiog mėgautis gyvenimu, bet turi nueiti į kokį nors kraštutinumą, priverčiantį juos save susinaikinti?

Atsakymas iš pakylėtojo mokytojo Jėzaus per Kim Michaels:

Suprantu, kad aktoriaus Holivude sulaikymas nėra pati svarbiausia šiuo metu egzistuojanti problema pasaulyje, tačiau norėjau tai pakomentuoti, nes ši istorija atskleidžia svarbią pamatinę problemą. Naudojuosi Melu Gibsonu kaip pavyzdžiu šios problemos iliustracijai, kadangi jo gyvenimas yra tapęs labai viešas ir todėl nepažeidžiu jo teisės į privatumą.

Pirmiausia noriu pasakyti, kad, nors žiniasklaida išpūtė didelį burbulą iš Melo Gibsono tariamo antisemitizmo, aš palaikau jo teisę į žodžio laisvę. Nesutinku su tuo, ką jis pasakė; sutinku su jo teise tai pasakyti – girtam ar ne. Nuomonės išreiškimas, kuri nesutinka su Izraelio valstybės vykdoma politika, nėra antisemitizmas.

Kas liečia aukščiau pateiktą citatą, noriu aiškiai pasakyti, kad žydai nėra atsakingi už visus karus pasaulyje. Valdžios elitas – savo įvairiose frakcijose – yra atsakingas už visus karus pasaulyje. Kai kurie šio valdžios elito nariai yra ir buvo žydai, tačiau daugelis jų nėra žydai. Galėtume netgi sakyti, kad dauguma valdžios elito narių išeina už rasės, tautybės ar religijos ribų, nes elitu jie save laiko, remdamiesi kitais kriterijais. Jie tiki turintys teisę kontroliuoti plačiąją visuomenę ir kada panorėję įstumti šalis į karą, lyg pasaulis būtų jų asmeninė šachmatų lenta.

Taip pat norėčiau pasakyti, kad Gibsono požiūris į žydus ne taip jau ir skiriasi nuo daugelio krikščionių požiūrio, ar šie krikščioniai būtų katalikai ar evangelikai. Daugelis krikščionių laiko žydus atsakingus už Kristaus nužudymą, tačiau realybė yra tokia, kad tie, kurie mane nužudė, tai padarė ne dėl to, kad buvo žydai, o dėl to, kad turėjo priėmę specifinį požiūrį į religiją. Jie pasidarė sustabarėję ir atsisakė keistis, tapdami pasiryžę padaryti viską, kad nutildytų pasiuntinį, reikalavusį pokyčių. Deja, daugelis šiuolaikinių krikščionių tapo tokio paties požiūrio aukomis, ir būtent dėl to jie atstumia šią svetainę ir pokyčių žinią, kuri čia pateikiama.

O dabar sugrįžkime prie svarbiausios problemos, apie kurią norėjau pakalbėti. Šią problemą prieš 2000 metų išreiškiau šiais žodžiais:

Kokia gi žmogui nauda laimėti visą pasaulį, bet prarasti savo sielą? (Morkaus 8,36)

Melas Gibsonas yra pavyzdys žmogaus, kuris turi viską, ką gali pasiūlyti pasaulietiška sėkmė – tai yra žmogus, kuris, tam tikra prasme, „laimėjo visą pasaulį.“ Melas Gibsonas yra žymus, Oskaro laimėtojas ir turi tiek pinigų, kiek tik įmanoma norėti – ypač po finansinės filmo Kristaus kančia sėkmės. Tačiau kaip šis paskutinis incidentas – kuris tėra tik vienas epizodas jo visą gyvenimą besitęsiančioje kovoje su alkoholizmu – atskleidžia, Melas Gibsonas nėra savo paties sielos šeimininkas. Keletas jo draugų pastebėjo, kad, kai jis geria, pavirsta visiškai kitu asmeniu, kas dažnai nutinka įvairias priklausomybes turintiems žmonėms.

Melo Gibsono gyvenimas ėjo ta pačia vaga, kuria einant matote daugelio turtingų ir įžymių žmonių gyvenimus, kurie tiesiog negali mėgautis savo šlove ir sėkme, ir galiausiai baigia savo gyvenimą save susinaikindami. Dabar norėčiau paaiškinti psichologinį už šio sindromo slypintį mechanizmą. Ir pradėkime nuo pavyzdžio iš mano istorinio gyvenimo:

8 Velnias vėl paėmė Jį į labai aukštą kalną ir, rodydamas viso pasaulio karalystes bei jų šlovę,
9 tarė Jam: „Visa tai aš Tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane“.
10 Tada Jėzus jam atsakė: „Eik šalin nuo manęs, šėtone! Nes parašyta: ‘Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir Jam vienam tetarnauk!’ „
11 Tuomet velnias nuo Jo atsitraukė, ir štai angelai prisiartino ir Jam tarnavo. (Mato, 4 skyrius)

Šiuo atžvilgiu nėra svarbu, ar tikite įasmenintu velniu, agresyviai gundančiu žmones. Svarbiausia čia yra tai, kad pats pasaulis pateikia žmonėms gundymus, ir turite rinktis, ar sieksite pasaulio apibrėžtos sėkmės ar sieksite Dievo realybės apibrėžtos sėkmės. Tai yra amžinoji žmogaus dilema, kurią apibūdinau šiais žodžiais:

Niekas negali tarnauti dviems šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba vienam bus atsidavęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai. (Mato 6,24)

Mamona simbolizuoja pasaulietinę sėkmę, nesvarbu, ar ją apibrėžtumėte šlove, turtais, valdžia ar malonumais. Bet štai čia priėjome prie subtilios minties. NESAKAU, kad negalite turėti to, ką pasaulis jums gali pasiūlyti. Tai yra dažnai pasitaikantis klaidingas tikėjimas, kad, jeigu norite būti dvasingu žmogumi, privalote atsisakyti VISŲ pasaulietiškų atrakcijų. Tai nėra tiesa. Materialus pasaulis yra sukurtas iš Motino Šviesos, kuri yra paties Dievo substancija. Jūs esate bendrakūrėjas, kuriam yra skirta viešpatauti Žemėje, ir viešpatauti jai negalėsite, pasitraukdami iš pasaulio. Kaip sakiau:

Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo duoti jums karalystę! (Luko 12,32)

Nors šiais žodžiais pagrinde yra kalbama apie sąmonės būseną, į tai taip pat įeina ir materialūs Dievo karalystės aspektai. Svarbiausias dalykas čia yra tai, kad teisingai susidėliotumėte savo prioritetus, idant dalykų materialiame pasaulyje siekimas jums netaptų svarbesnis už dvasios „dalykų“ siekimą:

Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa kita jums bus pridėta. (Mato 6,33)

Dievo karalystė yra Kristaus sąmonės simbolis, ir tai yra ta proto būsena, kurioje esate pasiekę psichologinį ir dvasinį vientisumą. Nebesate suskilęs namas, nes jumyse nebėra konfliktuojančių arba vienas su kitu nesuderinamų troškimų ir prisirišimų. Tad galima sakyti, jog tuomet esate tapę tikru savo sielos šeimininku.

Su daugeliu turtingų ir įžymių žmonių dažnai yra nutikę taip – ir tai dažnai įvyko tolimame ankstesniame gyvenime – jog jie pasidavė pagundai atsisakyti pirmiausia ieškoti savo gyvybės srauto vientisumo, vietoj to siekdami gauti savo atlygį Žemėje:

Todėl, duodamas išmaldą, netrimituok sinagogose ir gatvėse, kaip daro veidmainiai, kad būtų žmonių giriami. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė savo atlygį. (Mato 6,2)

Tai darydami, jie pasidavė ego pagundai lyginti save su kitais, išsiugdydami troškimą būti „geresniais“ už kitus pagal pasaulietišką standartą. Tai neišvengiamai juos paskatina pasiduoti pagrindinei ego ir velnio pagundai – tikėjimui, kad tikslas gali pateisinti priemones. Tikslas pasiekti kažkokį dalyką Žemėje gali pateisinti Dievo įstatymų ignoravimą.

Tai nuveda žmones į žemyn traukiantį sūkurį, kuriame jie siekia išaukštinti save virš kitų žmonių. Jie siekia iškelti save virš kitų žmonių, žemindami kitus žmones, arba visiškai nemąstydami, kokias pasekmes jų veiksmai turės kitiems. Neišvengiama to pasekmė yra ta, kad tai sukurs skilimą šių žmonių psichikoje, ir kuo labiau jie sieks iškelti save, tuo gilesnis darysis šis skilimas. Štai kodėl matote, kad daugelis šių žmonių peržengią ribą į beprotybę, nepaisant to, kad regimai turi viską, ką pasaulis gali pasiūlyti.

Jie iš tiesų turi viską, ką pasaulis gali pasiūlyti, tačiau neturi psichikos vientisumo, ir todėl negali pasiekti proto ramybės. Tad, kad ir kiek jie bebūtų pasiekę, jiems niekada neatrodo gana ir jie niekada negali jaustis ramybėje. Tai skatina juos norėti vis daugiau, kol galiausiai su tuo nueina per toli ir patiria vienokią ar kitokią katastrofą. Kartais jie tuomet pabunda ir pakeičia savo gyvenimą, tačiau daugeliu atveju nepaliauja eiti šia kryptimi, kol galiausiai visiškai save susinaikina. Manau, kad Holivudas pateikė pakankamai tokių pavyzdžių, tačiau dar daugiau jų galite atrasti istorijos knygose.

Tačiau dabar tikrasis mano tikslas yra parodyti jums, kad Melas Gibsonas įkūnija specifinę tikėjimo, kad tikslas gali pateisinti priemones, versiją. Jeigu pažiūrėsite Melo Gibsono filmus, pamatysite, kad jis dažnai vaidina žmogų, kurį galima charakterizuoti sekančiu būdu:

  • Jis yra ant ribos arba jau peržengė ribą į beprotybę.

  • Jis yra situacijoje, kurioje atrodo, kad kitų žmonių išžudymas yra vienintelis būdas išspręsti problemą.

  • Pradėjęs žudyti, jis negali sustoti, panašiai kaip lapė vištidėje, kuri nužudo daugiau nei pajėgia suėsti.

Mano mintis yra ta, kad Gibsonas dažnai vaidino žmogų, kuris tiki pačia ekstremaliausia šios filosofijos, kad tikslas gali pateisinti priemones, versija, tai yra, kad, esant tam tikroms sąlygoms, yra priimtina žudyti kitus žmones. Tačiau pradėjęs žudyti – kaip filmuose Narsioji Širdis ir Patriotas – jis nebegali sustoti. Lyg būtų peržengęs ribą į beprotybę ir pavirtęs – arba užvaldytas – būtybės, kuri žudo visus iš eilės, žudo tam, kad žudytų arba žudo be jokios regimos priežasties.

Realybėje tokius žmones dažnai yra užvaldę demonai, kurie žudo tam, kad būtų pralietas kraujas, kuris tuomet išlaisvina dvasinę šviesą, reikalingą jų išgyvenimui. Kai demonas pasisotina, jis palieka žmogų (kuriam laikui) ir žmogus tuomet sugrįžta į savo įprastinę sąmonės būseną. Žmogus tuomet suvokia, ką ką tik padarė ir toliau turi gyventi savo gyvenimą kankindamasis dėl savo veiksmų. Tai verčia jį mėginti pateisinti savo veiksmus samprotavimais, kad žudymas buvo būtinas ar kad jį kaip nors galima pateisinti. Ir tai tampa nesibaigiančia kova, kuri gali praryti visą žmogaus gyvenimą.

Noriu jus užtikrinti, kad kito žmogaus nužudymas yra ribos peržengimas, kuris nė vieno nepalieka nepaliesto. Atėmę kažkam gyvybę, negalite to tiesiog ignoruoti. Turite atrasti būdą su tuo susigyventi. Lengviausias būdas iš to ištrūkti yra filosofija, kad tikslas gali pateisinti priemones, ir viena iš efektyviausių velnio gudrybių yra priversti žmones akimirkai prarasti kontrolę ir kažką nužudyti, ir tuomet praleisti ištisus gyvenimus, siekiant sustiprinti tikėjimą, kad tikslas gali pateisinti priemones. Beje, vienintelis tikras būdas iš to išeiti yra pripažinti, kad žudymas nebuvo pateisinamas Dievo akyse, ir kad jis buvo įvykdytas ekstremalios antikristo sąmonės būsenos įtakoje. Ir tuomet galite pradėti siekti Kristaus sąmonės, kurioje žudymas tampa neįmanomas.

Esmė ta, kad Melas Gibsonas yra vienas iš daugelio gyvybės srautų šioje planetoje, kuris ištisus gyvenimus praleido mėgindamas pateisinti – sau pačiam ir viešai – filosofiją, kad tikslas gali pateisinti priemones. Dauguma jo motyvų šiame gyvenime yra skirti – didžiąja dalimi sąmoningai to nesuvokiant – aukštinti smurtą, vaizduojant jį vieninteliu būdu išspręsti tam tikras problemas.

Ir čia priėjome prie Gibsono galutinio mėginimo pasiekti šį tikslą – prie filmo, kuris – tariamai – yra apie mane, prie filmo Kristaus kančia. Esminė šio filmo žinia yra ta, kad Kristaus nužudymas ant kryžiaus yra absoliučiai pateisinamas, nes TIKTAI per mano kraujo praliejimą žmonija galėjo būti išlaisvinta nuo nuodėmių. Kitaip tariant, subtiliai mėgindamas pateisinti esminę antikristo filosofiją, Melas Gibsonas sukuria filmą apie Kristų. O filmo žinia yra ta, kad antikristo filosofiją galima pateisinti būtinybe išlaisvinti žmoniją nuo nuodėmių. Ir Kristus dabar – regimai – atpirko antikristą.

Egzistuoja daugybė problemų su šia žinia, tačiau leiskite man paminėti akivaizdžiausias iš jų:

  • Tai yra netiesa. Mano kraujo praliejimas ant kryžiaus NEBUVO būtina ar aukščiausia auka žmonijai nuo nuodėmių „išpirkti.“ Žinau, kad daugelis krikščionių sakys, jog tai prieštarauja Biblijai, tačiau metu jiems iššūkį atrasti nors vieną teiginį, kurį aš būčiau pasakęs ir kuris palaikytų šį požiūrį. Yra Pauliaus išsakytų teiginių, kurie palaiko šį požiūrį, tačiau šie teiginiai buvo duoti specifiškai žydams, tvirtai tikėjusiems kraujo auka, su tikslu padėti jiems palikti savo gyvūnų aukojimo praktikas.

  • Realybėje, VIENINTELIS kelias į išganymą yra kiekvienam žmogui pasiekti Kristaus sąmonę – vestuvinį rūbą – kuri yra VIENINTELIS būdas įžengti į Dievo karalystę. Štai kodėl sakiau, kad Dievo karalystė yra jumyse (Luko 17,21), tai reiškia, jog JOKIE IŠORINIAI KRITERIJAI nėra būtini ir negali garantuoti jūsų išganymo. Kitaip tariant, net ir mano mirtis ant kryžiaus yra išorinis įvykis, kuris nebūtinai pakeis jūsų sąmonės būseną.

  • Ji vaizduoja Dievą piktu, kerštingu ir žiauriu Dievu, reikalaujančiu vienintelio savo sūnaus nužudymo, kaip išpirkos už žmonijos nuodėmes. Tai yra toks piktžodžiavimas prieš tikrąjį Meilės Dievą, kad man yra nesuvokiama, kaip šiuolaikiniai žmonės vis dar gali tikėti šiuo paklydimu, jau nekalbant apie šios žinios skelbimą iš sakyklų ar kino ekranų.

Realybėje, mano mirtis ant kryžiaus nebuvo kažkokia aukščiausia būtinybė ar dalykas, kurio Dievas būtų reikalavęs. Atėjau į Žemę suteikti žmonėms – o ypač tam tikriems užsispyrusiems gyvybės srautams – galimybę sutikti Gyvąjį Kristų ir tuomet priimti jį arba jį atstumti. Jeigu tam tikri gyvybės srautai būtų priėmę mane kaip Mesiją, man nebūtų buvę būtina būti nukryžiuotam. Tačiau, kadangi šie gyvybės srautai pasiliko uždaro proto, aš leidausi jų nužudomas, paskutinį kartą pamėgindamas atverti jų protus jų veiksmų paklydimui, įskaitant ir jų tikėjimą filosofija, kad tikslas gali pateisinti priemones:

Tai tas pats Kajafas, kuris buvo žydams pataręs: „Geriau, kad vienas žmogus mirtų už tautą. (Jono 18,14)

Tikiuosi, jog jau suvokėte esminę mano mintį. Pati idėja, kad vieno žmogaus nužudymas – nesvarbu, tikite ar netikite jį buvus Dievo sūnumi – yra būtinas žmonijos išganymui, pateisina žudymą kaip būtiną blogį. Ir tuo būdu ji pateisina pagrindinį velnio melą – kad tikslas gali pateisinti priemones. Tikslas pasiekti kažkokį dalyką šiame pasaulyje (išgelbėti žmoniją) gali pateisinti Dievo įstatymo pažeidimą (Nežudyk).

Esmė ta, kad priežastis, dėl kurios jums yra reikalingas išganymas, yra ta, kad paragavote antikristo sąmonės, kaip išsamiai paaiškinu savo mokymuose apie ego. Todėl VIENINTELIS kelias į išganymą yra transcenduoti antikristo sąmonę ir apsivilkti Kristaus protą. PAPRASČIAUSIAI NEGALITE ĮVEIKTI ANTIKRISTO SĄMONĖS, NAUDODAMIESI PAGRINDINIU ANTIKRISTO SĄMONĖS PAGIMDYTU MELU. Negalėsite ištrūkti iš velnio pagundų, kol tikėsite ir sieksite pateisinti velnio filosofiją.

Melo Gibsono atveju, pagrindinė jo motyvacija kurti šį filmą buvo pasąmonėje slypintis tikėjimas, kad tai išpirks jo praeities veiksmus, nes įrodys jo įsitikinimus esant teisingais. Praeituose gyvenimuose Gibsonas būtent ir buvo toks žmogus kaip vaizduoja savo filmuose ir jis iš visų jėgų stengėsi pateisinti savo veiksmus, kuriais sukėlė tūkstančių žmonių nužudymą. Akivaizdu, jog jis nėra vienintelis įsikūnijime esantis žmogus, kuris būtų buvęs atsakingas už daugelio žmonių mirtį, ir būtent dėl to daugelis žmonių siekia pateisinti filosofiją, kad tikslas gali pateisinti priemones.

Melas Gibsonas manė galėsiantis „nusipirkti“ proto ramybę, sukurdamas šį filmą, tačiau, kadangi nieko nepadarė pamatinei problemai spręsti (išsilaisvindamas nuo antikristo melų), jis neįgijo šios proto ramybės, ką aiškiai rodo jo paskutiniai veiksmai. Ir tai, žinoma, įrodo mano mintį, kad negalėsite pasiekti proto ramybės tol, kol pirmiausia nepradėsite ieškoti Dievo karalystės ir Jo teisumo – Kristaus sąmonės, kurioje visiškai ir galutinai būtumėte palikę velnio melus.

Žinoma, mano tikslas nėra koncentruotis į Melą Gibsoną, jo situacija aš noriu pasinaudoti tik kaip pavyzdžiu, parodydamas mintį, kuri galioja visam pasauliui. Daugelis žmonių yra įstrigę tikėjime, kad tikslas gali pateisinti priemones, tačiau mes dabar įžengėme į pereinamąjį laikotarpį, kuriame žmonėms darysis vis sunkiau laikytis įsikibus į šį tikėjimą. Jie turės arba transcenduoti šį tikėjimą arba šį tikėjimą turės įkūnyti tokiu ekstremaliu būdu, kad atsiras vilties, jog jie ir patys išvys šio tikėjimo paklydimą.

Akivaizdus pavyzdys – taip pat prisidėjęs prie Gibsono teiginių – yra Izraelio karas Libane. Kaip jau paaiškinau, Izraelio lyderiai tiki, kad jų politiniai tikslai gali pateisinti visų iš eilės žmonių žudymą, ir jie tęs šiuos savo veiksmus, nueidami iki kraštutinumo, kol Izraelio žmonėms galiausiai tai pasidarys akivaizdu ir jie išsirinks kitus lyderius.

Taip pat norėčiau pasakyti, kad Kristaus kančia sėkmingu filmu tapo tik todėl, kad keletas krikščioniškų bažnyčių buvo tapusios Melo Gibsono reklamos skleidimo mašinomis. Jie žinojo, kad filmas šlovina smurtą ir kraujo praliejimą, tačiau jiems tai nerūpėjo, nes tikėjo, kad tai pasitarnaus jų reikalui. Kitaip tariant, jie taip pat tikėjo, kad tikslas gali pateisinti priemones. Jie buvo pasirengę naudotis smurtiniu filmu, kad šokiruotų žmones ir priverstų juos „ateiti pas Kristų.“ Tačiau turiu jums pasakyti, kad šis filmas nė vieno žmogaus neprivertė ateiti pas Gyvąjį Kristų, kuris AŠ ESU. Jis teprivertė žmones ateiti pas netikrą kristų, sukurtą šių netikrų religijų, tuščiai kartojančių Viešpaties Vardą.

Jeigu šių bažnyčių vadovai būtų bent kažkiek atviri Pakylėtajam Jėzui Kristui, kuris AŠ ESU, jie turėtų labai sunerimti, kad jų bažnyčios remia filmą, kuris skleidžia antikristo filosofiją. Tačiau realybė yra tokia, kad jie yra taip apakinti savo pačių filosofijos, jog nebesugeba matyti realybės. Todėl jie yra tapę aklais vadais, ir tiek jie, tiek ir jų pasekėjai tikrai įkris į duobę ir susinaikins iš vidaus. Vienas akivaizdus pavyzdys yra Pat Roberston per keletą pastarųjų mėnesių išsakyti teiginiai.

Man yra visiškai ne prie širdies, kad judėjimas, kuris teigia atstovaujantis mane Žemėje, tapo taip stipriai apakintas antikristo sąmonės, jos yra pasirengęs siekti žemiškos šlovės – narių, pinigų ir valdžios – užuot siekęs išlikti ištikimas Gyvajam Kristui. Tačiau svarbiausias mano tikslas šiuo mokymu yra padėti nuoširdiems dvasios ieškotojams pamatyti paklydimą, kuomet savo gyvenimą statote ant žemiškos šlovės paieškų.

Atkreipkite dėmesį, jog tuo nenoriu pasakyti, kad turėtumėte atsisakyti bet kokių veiksmų ar bet kokios nuosavybės šiame pasaulyje. Neįkliūkite į juodai baltą ar pilką ego mąstymą. Vietoj to ieškokite Kristaus proto vidinio vientisumo ir tuomet leiskite Dievui suteikti jums žemiškus dalykus, kurie jums bus reikalingi jūsų misijai šiame gyvenime įvykdyti. Tai yra VIENINTELIS būdas pasiekti proto ramybę. Jokie turtai ir jokie pasiekimai šiame pasaulyje nenupirks jums ramybės Žemėje ir neatvers vartų į dangų.

Versta iš www.ascendedmasteranswers.com