Te latviai būna išmintingi kaip žalčiai, netapdami neryžtingi
TEMOS: Kaip statyti šalį be lyderių? – Latvijos tradicija ieškoti taikių sprendimų – Trilypė Baltijos šalių liepsna – Tarptautinis valdžios elitas sukūrė Geležinę Uždangą – Finansų krizė buvo tyčinis atsitiktinumas – Būtinybė kalbėti apie sovietinę okupaciją – Viskas yra potencialas augti
Pakylėtasis Mokytojas Lanto, 2011 spalio 30 d. per Kim Michaels. Šis diktavimas buvo perduotas pasiuntiniui važiuojant automobiliu link Rygos, Latvijoje.
Viešpats Lanto AŠ ESU, ir ateinu įtvirtinti ypatingą liepsną čia, Latvijos sostinėje Rygoje, idant išdidinčiau Latvijos žmonių potencialą vaidinti savo vaidmenį Baltijos regione, bet taip pat tarp trijų Baltijos šalių.
Žinoma, egzistuoja skirtingi būdai klasifikuoti šalis, ir vienas iš būdų – nors tikrai ne vienintelis būdas – yra žiūrėti į tris Baltijos šalis kaip atstovaujančias trilypę galios, išminties ir meilės liepsną. Tad, kaip mano mylimas kolega ir brolis, Mokytojas MOR, taip nuostabiai pasakė, Lietuvos žmonės akivaizdžiai neša mėlynąją liepsną. O tiems, kurie pažįsta Latvijos žmones, taip pat yra akivaizdu, kad jie neša geltonąją liepsną, kuri turi potencialą tapti išmintimi.
Tačiau, kad ji galėtų išsiskleisti į tą potencialą, Latvijos žmonėms iš tiesų yra būtina suvokti, kad jie susiduria su subtiliu iššūkiu savo šalyje. Ir šis iššūkis yra, kaip būti pakankamai ryžtingiems, kad išvystytumėte aiškią viziją savo šalies ateičiai, tuo pat metu nepasiduodami per dideliam intelektualizmui ir linijiškumui savo mąstyme.
Kaip statyti šalį be lyderių?
Tie iš jūsų, kurie kažką žinote apie Baltijos šalių istoriją, ir daugelio kitų šalių, kurios buvo okupuotos Sovietų Sąjungos, istoriją, žinosite, kad pirmaisiais Sovietų okupacijos metais po Antrojo Pasaulinio Karo, beveik visas šių šalių elitas buvo išnaikintas. Jie buvo likviduoti savo pačių šalyse, arba, daugumoje atvejų, buvo susodinti į gyvulinius vagonus ir išvežti į koncentracijos stovyklas įvairiose tuometinės Sovietų Sąjungos, bet dabartinės Rusijos, dalyse. Tad iššūkis, su kuriuo susiduria visos trys Baltijos šalys ir visos buvusios sovietinės respublikos, yra, kaip statyti šalį, jeigu tie žmonės, kurie turėjo viziją ir iniciatyvą statyti šalį, išnyko.
Jūs, žinoma, matėte, kad iš karto po to, kai baigėsi sovietinė okupacija, atsirado priekin išėjusių žmonių. Ir todėl yra akivaizdu iš šio pastebėjimo, kad nors Sovietų Sąjunga mėgino plauti smegenis ir programuoti žmones būti „gerais komunistiniais piliečiais“ – tai reiškia, jog jie niekada neturėtų imtis iniciatyvos, niekada neturėtų kvestionuoti sistemos, niekada neturėtų kvestionuoti autoritetų, – vis dar buvo daug žmonių, kurie nepasidavė šiam programavimui, bet iš karto griebė galimybę pasiekti laisvę ir teisę patiems spręsti, kai pamatė, jog tai yra įmanoma padaryti be didelio kraujo praliejimo.
Latvijos tradicija ieškoti taikių sprendimų
Tad, iš tiesų, Latvijos šalis turi tradiciją taikiai veikti, būti taikia šalimi. Ir yra svarbu atpažinti ir pripažinti šį troškimą ieškoti taikių sprendimų. Visi, kurie ieško taikių sprendimų, taip lengvai nenueis į kraštutinumus, kurie visada egzistuoja bet kokioje situacijoje. Ir todėl, nors matote, kaip Lietuvos žmonės daug lengviau pasiduoda juodai baltam mąstymui – kaip tai galite matyti iš katalikų bažnyčios ir jos įtakos pavyzdžio – taip pat matote, kad Latvijos žmonės neturi šios tendencijos tokiu pačiu laipsniu.
Tiesą sakant, pas juos ši tendencija yra labai menka, lyginant su daugeliu kitų šalių, ir tai iš tiesų jiems suteikia potencialą būti sunkių derybų tarpininkais. Tačiau taip pat turi būti pripažinta, kad, taip sakant, kita monetos pusė yra tokia, kad tie, kurie yra labiau subalansuoti ir atviresnio proto, taip pat turi tendenciją būti neryžtingi.
Nes iš tiesų yra taip, kad tie, kurie yra pusiausvyroje, pusiausvyroje yra dėl to, kad dažnai gali matyti abi problemos puses. Ir todėl jie gerai moka suprasti argumentus už ir prieš tą ar aną poziciją, tą ar aną teoriją. Tačiau, kai tai nėra atsveriama tam tikru mėlynosios liepsnos ir rausvosios meilės liepsnos kiekiu, tuomet tai gali atvesti į sumišimo būseną, kurioje nėra aiškios vizijos, kadangi daugelis galimybių atrodo lygiavertiškai vertingos arba galbūt jokia pasirinkimo galimybė neatrodo tinkama.
Ir tai tuomet atveda prie neryžtingumo, kuomet šalis iš tiesų nesugeba apibrėžti aiškios struktūros, kaip ji turėtų funkcionuoti, pradedant nuo aiškių įstatymų, aiškios konstitucijos ar netgi pasiryžimo mokėti mokesčius, tuo būdu suteikiant valdžiai solidžius ekonominius pagrindus, kurių dėka ji galėtų teikti visuomenines paslaugas – užuot turėjusi finansuoti tai per paskolas, kas negali būti tvaru ilgalaikėje perspektyvoje.
Tad turėtų būti akivaizdu, jog šiuos ženklus galima aiškiai matyti nesenoje Latvijos istorijoje, ypač kas nutiko smogus finansų krizei ir sprogus burbulo ekonomikai, kuri buvo pastatyta ankstesniais metais, kuomet Baltijos Tigras parklupo ant kelių, kaip tai buvo lemta nuo pat pradžių įvykti.
Tad taip pat matysite, jog dėl šio gebėjimo įtikinimai argumentuoti bet kurią problemos pusę, Latvijos žmonės sugebėjo įtikinti – bent jau patys save, – kad ekonomika nežlugs. Tad jie iš tiesų buvo dar labiau nustebę, kai ji žlugo, nei būtų buvę, jeigu neturėtų šios ekstremalesnės tendencijos ginčytis už arba prieš bet kokį klausimą, iš tiesų nebūdami pasiryžę pripažinti, kad visada egzistuoja kažkokia pozicija, kuri yra – nors nebūtinai absoliuti tiesa – geresnis veiksmų kursas šiai konkrečiai šaliai, atsižvelgiant į jos kultūrą, istoriją ir žmonių psichologiją.
Trilypė Baltijos šalių liepsna
Nes, žinoma, nėra taip, kad tėra tik vienas veiksmų kursas, kurio visos šalys turėtų laikytis. Kiekviena šalis turi individualumą, turi savitą kultūrą. Ir todėl, kiekviena šalis privalo atrasti savo kelią. Ir mes jokiu būdu nemėginame iškelti standarto, kurio visos šalys turėtų laikytis – tai daryti paliekame puolusioms būtybėms.
Ir, žinoma, turėtų būti pripažinta, kad puolusios būtybės Žemėje turi nepasotinamą valdžios troškimą. Ir šį troškimą nėra lengva pasotinti mažoje šalyje, ir būtent dėl to matote, tiek Europoje, tiek pasauliniu mastu, kad mažose šalyse puolusių būtybių įsikūnija mažiau. Ir būtent tai mažesnėms šalims suteikia svarbų vaidmenį, kurį jos gali suvaidinti atnešdamos taiką, bendradarbiavimą ir pusiausvyrą didesniu mastu.
Tad liepsna, kurią aš įtvirtinu, iš tiesų yra liepsna, kuri gali padėti Latvijos žmonių natūraliam polinkiui sugebėti permatyti įvairias dūmų uždangas ir problemas, iškeltas žaltiško proto ir dualistinės sąmonės. Tačiau ji privalo būti subalansuota, ir subalansuota ji turi būti pasiryžimu priiminėti sprendimus ir meile, kuri jums suteikia vidinį pajautimą, kas yra teisinga, nors ne visada galėtumėte tai paaiškinti intelektualiu, linijišku būdu.
Ir todėl matote, jog tai nėra joks atsitiktinumas, kad Latvija yra tarp Estijos ir Lietuvos. Nes Lietuvos žmonės turi apsčiai mėlynosios liepsnos ir veržlumo, tačiau Estijos žmonės turi meilės liepsną – nors tik keletas jų tai pripažįsta. Ir todėl, trys Baltijos šalys galėtų daug ko viena iš kitos pasimokyti – jei tik ryžtųsi komunikuoti tarpusavyje atviresniu būdu.
Ir, žinoma, mes, pakylėtieji mokytojai, puikiai suvokiame dilemą, kurioje yra Baltijos šalys. Po 50 metų trukusios brutalios sovietų priespaudos ir okupacijos, jos dabar galiausiai laimėjo savo laisvę tapdamos nepriklausomomis šalimis. Tad kai turite tokią istoriją, nėra lengva susėsti aplink stalą ir derėtis dėl trijų Baltijos šalių sujungimo į vieną šalį. Mes šitai aiškiai matome, ir todėl norime parodyti alternatyvą. Ir tai iš tiesų buvo šių diktavimų tema, apsupusių Baltijos Jūrą dvasinės ugnies žiedu.
O alternatyva yra, kad, užuot suliejus šalis į vieną, kuomet senosios šalys nustotų egzistuoti, jūs sukuriate regioną. Ir tai leistų individualioms šalims, bent jau artimiausioje ateityje, išsaugoti savo nepriklausomybę, išsaugoti savo nacionalines charakteristikas, savo kalbą. Ir tai iš tiesų yra vizija, kurią čia įtvirtinu, ir kurią mes įtvirtinome, kur tik įtvirtinome liepsnas šalyse, supančiose Baltijos jūrą.
Nes egzistuoja galimybė šioms šalims suformuoti regioną, kuris galėtų tapti modeliu, kas gali įvykti ir kitose pasaulio dalyse, kuriose geografinės charakteristikos leidžia šalims apsijungti bendradarbiavimo dvasioje, į regioną, tuo pat metu išsaugant savo individualumą, kuris dažnai turi stiprų emocinį rezonansą žmonėse. Tad mūsų pasiūlymas yra įkurti tokius regionus, prieš imantis drastiškesnio žingsnio sulieti šalis, kuomet tam tikros šalys nustotų egzistuoti.
Tarptautinis valdžios elitas sukūrė Geležinę Uždangą
Tuo, žinoma, nenoriu pasakyti, kad tai yra vienintelis kursas. Nes iš tiesų yra šalių, kurios galėtų gauti naudos ir iš tiesų gaus šią naudą, susiliedamos su kitomis, ar netgi būdamos padalintos į vieną ar keletą regionų. Ir vis dėlto, vizija, kurią duodu Baltijos regionui, iš tiesų yra bendradarbiavimo tarp nacionalinių sienų ir ribų vizija. Tai apjungs Rytus su Vakarais, ir tai iš tiesų akceleruos Rytų ir Vakarų susiliejimo procesą, kuris vyksta nuo pat to laiko, kai buvo nutraukta Geležinė Uždanga.
Nes iš tiesų, kaip jau anksčiau minėjome, tai buvo dirbtinai sukurtas Europos žemyno padalijimas. Ir reikia pasakyti tiesiai šviesiai, kad šis padalijimas akivaizdžiai nebuvo žmonių labui. Jį sukūrė ir įvykdė tarptautinis valdžios elitas, kuris tuo metu turėjo stiprią įtaką Sovietų Sąjungos, Anglijos ir Jungtinių Valstijų vyriausybėms. Ir tai, kas įvyko Maltos konferencijoje tarp Stalino, Čerčilio ir Ruzvelto iš tiesų nebuvo pakylėtųjų mokytojų planas.
Tai buvo puolusių būtybių planas suskaldyti ir šitaip susilpninti Europą, tuo būdu atidedant susivienijimo ir bendradarbiavimo procesą, kuris iš tiesų yra pakylėtųjų mokytojų planas ir buvo šis planas nuo pat to laiko, kai Sen Žermenas atėjo į fizinį įsikūnijimą turėdamas tikslą sukurti Jungtines Europos Valstijas. Vėlgi, jo mėginimams tai padaryti pakišo koją puolusios būtybės – karaliai ir tarptautinis elitas – kurie jau buvo pradėję mąstyti, kaip galėtų valdyti pasaulį užkulisiuose, kur jų niekas niekada nepastebėtų ir todėl žmonės negalėtų iš jų pareikalauti atsakomybės.
Finansų krizė buvo tyčinis atsitiktinumas
Tad taip pat turi būti pasakyta, kad finansų krizė nebuvo tiesiog įvykęs atsitiktinumas. Šis atsitiktinumas iš tiesų buvo padarytas tyčia, nes būtent tarptautinis valdžios elitas sukūrė burbulo ekonomiką, mėgindamas atidėti Europos susivienijimo procesą. Nes jie žinojo, kad dirbtinai pumpuodami pinigus į kai kurias iš šių naujai besivystančių ekonomikų Rytų Europos šalyse, jie galės sukelti griūtį, kuri uždels tikrąjį susivienijimą ir bendradarbiavimą tarp Rytų ir Vakarų.
Nes matote – su viskuo, ką sakėme apie dualistinę sąmonę – valdžios elitas privalo siekti kurti šiuos dirbtinius padalijimus visur, kur įmanoma. Ir iš tiesų, sovietų įvykdyta Rytų Europos okupacija buvo atlikta pagal jų planą. Ir netgi galingi žmonės Jungtinėse Valstijose manė, kad tai pasitarnaus JAV interesams, sutrukdant suvienytai Europai savo ekonomine, politine ir netgi karine galia pranokti Jungtines Valstijas.
Nes tuo metu Jungtinių Valstijų lyderiai manė, jog taip toli pralenkė Sovietų Sąjungą, kad gali laikyti ją už apynasrio. Tačiau jie nesuvokė, kaip valdžios elitas užkulisiuose sumanipuliavo įvykiais, kad Sovietų Sąjunga labai greitai išvystė atominius ginklus ir tuo būdu pasiekė, nebūtinai karinę lygybę su Jungtinėmis Valstijomis, bet bent jau tokią galią, kuri garantavo, jog Šaltasis Karas galės tęstis ištisus dešimtmečius.
Tik įsivaizduokite, kas būtų įvykę, jeigu Rytų Europos šalys būtų išlikusios nepriklausomos po Antrojo Pasaulinio Karo. Tik įsivaizduokite, kiek nepalyginamai daugiau gausos būtų buvę šiose šalyse, jeigu asmeninė iniciatyva nebūtų buvusi sužlugdyta sovietinės smegenų plovimo mašinos. Tik įsivaizduokite, kaip mėginimai susivienyti, kuriuos matėte Vakarų Europoje su ES, būtų galėję pasklisti į Rytus nuo Geležinės Uždangos jau prieš keletą dešimtmečių. Ir kaip jau dabar skurdas, kurį matote Rytų Europos šalyse, būtų visiškai negirdėtas dalykas, kadangi šios šalys savo ekonomika beveik prilygtų Vakarų šalims.
Tai būtų atnešę didelę naudą ne tik Europos žemynui, bet ir visam pasauliui. Nes Europa turi potencialą būti balansuojančiu faktoriumi tarp Rytų ir Vakarų. Tad būtent puolusios būtybės pamatė būtinybę sukelti bolševikų revoliuciją ir suformuoti Sovietų Sąjungą, neleidžiant Rusijai tapti Europos dalimi, kaip tai savo vizijoje taip seniai matė Petras Didysis.
Būtinybė kalbėti apie sovietinę okupaciją
Tad matote, kiek daug yra šių povandeninių melo ir manipuliacijų srovių, kurios turi būti suprastos ir apnuogintos. Tad liepsna, kurią įtvirtinu, taip pat turi tikslą iškelti supratimą, ne tik Latvijoje, bet ir daugelyje kitų šalių, apie būtinybę atvirai kalbėti apie sovietinę Rytų Europos ir daugelio kitų buvusių sovietinių respublikų okupaciją.
Nes nors buvo keletas mėginimų kalbėti šia tema, tai iš tiesų dar nepasiekė tokio lygmens, kuris yra būtinas, kad šios šalys galėtų pakilti virš savo praeities. Ir todėl aš sakau: „Egzistuoja didelė būtinybė kalbėti ir rašyti apie tai, ką reiškė gyventi nešant sovietinės okupacijos jungą, ką reiškė augti valdant sovietinei valdžiai, ir ką tuomet reiškė įgyti laisvę nuo šios priespaudos.“ Tai yra ypač didelis potencialas Baltijos šalyse, ir Latvija čia gali suvaidinti svarbų vaidmenį dėl šioje šalyje gyvenančios didelės rusų mažumų dalies.
Turėtų būti pastebėta, neseniai įvykusiuose rinkimuose, kad Rusijos žmonės Latvijoje beveik yra geriau organizuoti ir ryžtingesni už pačius latvius. Tuo, žinoma, nenoriu pasakyti, kad dabar raginame Latvijos žmones sukurti opoziciją rusų žmonėms. Vietoj to, mes juos raginame atrasti subtilią pusiausvyrą, kuomet Latvijos žmonės ryžtųsi kalbėti apie sovietinius laikus su brutaliu atvirumu, kad net ir rusų žmonėms Latvijoje tektų susidurti su galimybe pasirinkti, ar jie atsitolins nuo sovietinės praeities.
Nes tai iš tiesų yra vienintelis būdas, kuriuo Rusijos žmonės kada nors galės transcenduoti sovietinę praeitį. Nėra realistiška tikėtis, kad Rusijos žmonės Rusijoje pradės analizuoti sovietinę praeitį, pripažins sovietinių laikų klaidas ir tuomet nuspręs jas transcenduoti. Tačiau yra realistiška tikėtis, kad rusų žmonės, rusiškai kalbantys žmonės, kurie vis dar tebegyvena buvusiose sovietinėse respublikose, iš tiesų ryšis pripažinti poveikį, kurį sovietinė okupacija padarė šioms šalims – ir todėl ryšis įsiklausyti į žmones, kurie buvo pagrindiniu šios priespaudos taikiniu.
Tad tai suteikia galimybę rusų žmonėms išsiugdyti užuojautą, empatiją ir supratimą, kaip Sovietų Sąjungos veiksmai paveikė kitus žmones – ir net juos pačius. Ir tai tuomet galėtų – potencialiai – paveikti net ir pačią Rusiją, ir priversti rusus Rusijoje ryžtis galynėtis su praeitimi – kaip to dar neįvyko. Kaip netgi matote jaunus žmones, kurie praktiškai nieko nežino apie sovietinę praeitį ir visiškai nenori žinoti. Nes jie nenori būti trikdomi ir verčiami galvoti apie praeities klaidas.
Tačiau kas tuomet sutrukdys joms pasikartoti? Niekas! Nes, kaip Motina Marija sakė Lenkijoje, jeigu žmonės nepasakys, kad „Viskas, gana“, atsiras valdžios elitas, kuris ryšis žingsnis po žingsnio žygiuoti į kraštutinumą.
Viskas yra potencialas augti
Tad aš įtvirtinau šviesą, kuri turėjo būti įtvirtinta. Suteikiau impulsą ir viziją, kurie yra būtini tam, kad visos buvusios sovietinės respublikos – tačiau ypač Baltijos šalys – pradėtų atviriau kalbėti apie sovietinius laikus, ir atvirai siektų sužinoti apie komunizmo poveikį žmogaus dvasiai ir visuomenei.
Nes tai yra pamoka, kuri taip pat turi būti išmokta ir Vakaruose. Nes Vakarai labai mažai tesuvokia, kas iš tiesų nutiko komunistų valdžion patekusiems žmonėms. Ir yra būtina, kad Europa neimtų judėti link sistemos, kuri gali tapti lygiai tokia pati pavergianti, nes jai vadovautų puolusios būtybės. Ir jos visada siekia daryti tai, ką visada daro, jeigu žmonės nėra budrūs.
Tad matote, niekas nenueina veltui, nes viskas yra galimybė augti. Tuo nenoriu pasakyti, kad neturime pilno suvokimo ir užuojautos žmonių kančioms, kurie taip ilgai kentė sovietinį jungą. Bet mes taip pat žvelgiame į priekį ir sakome, jog, kadangi tai jau įvyko ir to negalima atitaisyti laike – bent jau praeityje – kaip būtų galima tai atitaisyti ateityje, kad žmonės galėtų transcenduoti sąmonę ir judėti pirmyn.
Tačiau negalite transcenduoti to, ko nesugebate matyti, ir negalite matyti, jeigu nenorite į tai pažvelgti ir atvirai apie tai kalbėti. Nes yra daug žmonių, kurie turi įnešti savo indėlį į gydymo ir transcendencijos procesą, kuris turi didžiausią potencialą suleisti šaknis Baltijos šalyse.
Tad aš, Lanto, esu dėkingas už šią galimybę, ir aš – kaip ir mes visi – žvelgiu į ateitį, norėdamas pamatyti, kas įvyks ir kaip viskas klostysis Baltijos regione. Lanto, AŠ ESU.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com