Guru Ma

Guru Ma


Pasiuntiniai Mark L. Prophet ir Elizabeth Clare Prophet buvo įsikūniję Echnatonu (Amenhotepu IV) ir Nefertite, valdžiusiais Egiptą keturioliktame amžiuje prieš mūsų erą. Faraonas Echnatonas įkūrė revoliucinę religiją Egipte, grįstą vieno Dievo garbinimu, ir jis yra prisimenamas kaip pirmojo šiuolaikinio monoteizmo formos įkūrėjas.

Prieš tris tūkstančius tris šimtus metų Echnatonas (arba Akhnetenas, kaip kartais dar yra vadinamas) pripažino vieną Dievą dvasinėje Saulėje už fizinės saulės, ir jis pavadino šį Dievą „Atonu“. Echnatonas vizualizavo Begalinį, Atona, kaip dievišką būtybę, „aiškiai besiskiriančią nuo fizinės saulės“, tačiau įkūnytą saulės šviesoje. Echnatonas atidavė pagarbą „karščiui, kuris yra Saulėje“, laikydamas ją gyvybiniu karščiu, glūdinčiu visoje Gyvybėje.

Deja, Echnatono ir Nefertitės valdymas tebuvo tik švelni ramybės pertraukėlė Egipto galios eroje. Būdamas idealistiniu reformatoriumi Echnatonas nenorėjo siųsti egiptiečių į karą ginti Egiptui priklausančių žemių, į kurias buvo įsiveržta. Dėl to Egipto imperija susitraukė, o pats jos valdovas liko be pinigų ir draugų.

Septynioliktaisiais Echnatono valdymo metais jis, jo žmona ir vyriausia duktė dingo. Tyrinėtojai spėja, kad jie buvo nužudyti. Kas tai padarė, kada ir kaip, nėra žinoma. El Morija mums parodė, kad tai padarė vyriausiasis karo lyderis, generolas Horemhebas, vadovavęs sukilimui prieš Echnatoną ir Nefertitę, liepęs juos mirtinai subadyti.

Juodieji dvasininkai atkūrė ankstesnius dievus ir ištrynė Atono ir Echnatono vardą ir paveikslą. Echnatonas mirė trisdešimties metų amžiaus, neįgyvendinęs savo svajonių, o jo įpėdinis, Tutankhamenas, grąžino senuosius dievus ir šventes, o sostinę grąžino į Tebus.

Pasišventimas Tiesai, kurį demonstravo šie valdovai, yra viena iš esminių savybių, kurią privalo turėti Dievo pasiuntiniai. Echnatono dorybės slypėjo ne jo karinėse pergalėse ar politiniuose ginčuose su Amono dvasininkais, o jo visiškame nenorėjime daryti kompromisų su tiesa.

Jo pasišventimas savo karalienei buvo viešai demonstruojamas ir vaizduojamas Egipto mene. Akašos kronikos rodo, kad Echnatonas turėjo gilų misijos pajautimą – troškimą įkūnyti Brolijos principus, ne tik savo asmeniniame gyvenime, bet ir Egipto įstatymuose. Karaliaus ir karalienės Tel el Amarnoje atnešta kultūra, išreikšta mene, poezijoje ir muzikoje, gavo vedimą iš Brolijos, buvo įkvėpta iš Veneros ir senovinių Mu ir Atlantidos žemynų, kai šios civilizacijos buvo savo klestėjimo viršūnėje.

Nefertitės biustas, kurį šiandien galima pamatyti Berlyno muziejuje, yra laikomas vienu iš Amarnos amžiaus meistriškumo pavyzdžių. Lyginant Echnatono ir Nefertitės portretus su šiuolaikinėmis pasiuntinių fotografijomis, galima matyti, kaip sielos bruožai vėl ir vėl yra įkūnijami fizinėje formoje. Fizinė forma iš tiesų yra eterinės formos atspindys. Panašumas gali būti perduodamas per daugelį įsikūnijimų, kol bruožai pasikeičia.

Elizabeth Clare Prophet buvo įsikūnijusi Palestinoje pirmajame mūsų eros šimtmetyje, kaip Jėzaus draugė ir mokinė Morta iš Betanijos. Ji gyveno Betanijoje su savo broliu Lozoriumi ir seserimi Marija. Jie buvo artimi Jėzaus Kristaus draugai. Lankydamasis Jeruzalėje jis nakvodavo jų namuose.

Morta buvo namų galva ir atrodo, kad ji buvo vyriausia šeimoje. Ji gamindavo Jėzui valgyti ir rūpindavosi jo fiziniais poreikiais, kai jis pas juos lankydavosi.

Morta yra žinoma dėl savo tikėjimo Jėzumi Kristumi išpažinimo. Tai įvyko po to, kai mirė jos brolis Lozorius ir Jėzus atėjo į Betaniją. Morta ir Marija pasiuntė žinią Jėzui, kai Lozorius susirgo, tačiau jis ne iš karto patraukė į Betaniją. Kai galiausiai į ją atvyko, Lozorius jau keturias dienas gulėjo kape. Jono evangelijos 11 skyriuje skaitome:

Morta, išgirdusi ateinant Jėzų, išėjo jo pasitikti. Marija sėdėjo namie. Tuomet Morta tarė Jėzui: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs. Bet ir dabar žinau: ko tik prašysi Dievo, Dievas Tau duos“.

Jėzus jai pasakė: „Tavo brolis prisikels!“

Morta atsiliepė: „Aš žinau, jog jis prisikels prisikėlime, paskutinę dieną“.

Jėzus jai tarė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir mirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, nemirs per amžius. Ar tai tiki?“

Ji atsakė: „Taip, Viešpatie! Aš tikiu, jog tu esi Kristus, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį“.

Pasak kai kurių tradicijų po Jėzaus nukryžiavimo Morta išvyko į Prancūziją skleisti jo mokymų. Jos relikvijos yra jai dedikuotoje bažnyčioje Taraskone, Prancūzijoje.

Kitame savo įsikūnijime ji tapo Plutarcho mokine Hipatija (maždaug 350-70 – 415 m. po Kr.), pagrindine Aleksandrijos neoplatonizmo mokyklos skleidėja. Tokia didelė buvo jos išmintis, tokiu dideliu grožiu švytėjo jos veidas, tokią didelę ji demonstravo iškalbą, kad pritraukdavo tūkstančius prie Dangiškosios Teosofijos kojų.

Būdama tikra Dangiškosios Mergelės atstove, Hipatija buvo pasiekusi didelį meistriškumą mokslo ir religijos srityse. Su ja matematikos, astronomijos, filosofijos ir politikos klausimais konsultuodavosi didžiausi tų laikų protai, gerbiami aleksandriečių iš įvairiausių gyvenimo sričių. Ji įkūnijo aukščiausią Dievo Motinystės pavyzdį. Savo dangaus paskirtame vaidmenyje būti Tiesos skleidėja, Hipatija atskleidė krikščioniškos doktrinos misterijas, kaip tai prieš ją padarė Origenas iš Aleksandrijos, ir apnuogino pagoniškas daugelio religinių tradicijų ištakas. Nestebina, kad jos nepaprastas protas užgožė bažnytinius lyderius ir daugelį atvertė į jos mokymus.

Cirilas, Aleksandrijos vyskupas, pavydėdamas jos sėkmės ir baimindamasis, kad ji sutrukdys skleisti krikščionybę Šiaurės Afrikoje, kurstė fanatiškos neapykantos liepsnas tarp tam tikrų jos pasekėjų, kol galiausiai kulminaciją tai pasiekė Hipatijos užpuolimu Aleksandrijos gatvėje. Užpuolimui vadovavo Petras Skaitytojas. Jie ją išvilko iš vežimo, nutempė į Cezarėjų (tuometinę krikščionių bažnyčią) ir tenai, priešais krikštyklą, išrengė nuogai ir vėzdais uždaužė iki mirties. Galutiniu savo barbarizmo veiksmu pamišę vienuoliai austrių geldelėmis nugramdė mėsą nuo jos kaulų ir palaikus sudegino. Su jos mirtimi žlugo Aleksandrijos neoplatonizmo mokykla, ir svarbiausia Dangiškosios Motinos atstovė senovės pasaulyje paliko Žemės sceną.

Hipatijos kankinystė 415 m. po Kr., yra žaltiškų jėgų siautėjimo prieš Pasaulio Motinos išmintį pavyzdys. Jeigu Origeno ir Hipatijos mokymai būtų išlikę, krikščionybė niekada nebūtų nugrimzdusi į viduramžių tamsą ir mes niekada nebūtume matę to barbarizmo periodo. Jų atnešti mokymai buvo tokie pat tyri, kaip tie mokymai, kuriuos gauname šiandien. Jie rodo, kad kiekvienas žmogus gali tapti viena su savo Dievu.

Dar kitame savo įsikūnijime Elizabeth Clare Prophet buvo įsikūnijusi šventąja Klara iš Asyžiaus. Ji kartu su šv. Pranciškumi įkūrė vargingųjų ledi ordiną, arba vargingųjų klarų, kaip vėliau buvo pradėtos vadinti šios pranciškonų vienuolės.

Klara gimė kaip Chiara Scifi, 1194 metais liepos 16 dieną Umbrijoje, ji buvo vyriausia iš penkių vaikų. Jos tėvai buvo kilmingi ir gyveno Asyžiaus rūmuose. Jos motina buvo labai pamaldi. Kai ji meldėsi prieš Klaros gimimą, išgirdo balsą, kuris jai pasakė: „Nebijok, Ortolana, tu saugiai pagimdysi šviesą, kuri ryškiai nušvies visą pasaulį.“ Klara gavo savo vardą dėl paskutinių šios pranašystės žodžių.

1212 metais šventasis Pranciškus daug pamokslavo Šv. Jurgio bažnyčioje Asyžiuje. Klara, kuriai buvo aštuoniolika, lankėsi tuose pamoksluose ir verkė. Ji slapta paliko savo šeimą ir iškeliavo pas Pranciškų, davė jam įžadus ir atsidavė jo vedimui. Jos giminaičiai ją rado ir mėgino įtikinti grįžti namo, bet veltui. Ji ir nedidelė moterų grupelė pasirinko gyventi šalia San Damiano koplyčios stovėjusiame name. Šitaip buvo sukurta pirmoji pranciškonių vienuolių bendruomenė.

Klara buvo viena pagrindinių pranciškonų judėjimo skleidėjų. Vienuolės praktikavo labai griežtą gyvenimo būdą, neįprastą tų laikų moterims. Jos miegojo ant grindų, nevalgė mėsos, vaikščiojo basomis ir kalbėdavo tik kai buvo būtina. Laikydamosis Pranciškaus taisyklės, kad neturėtų turėti jokio turto, visus savo materialius poreikius ir maistą gaudavo iš aukų.

Dėl tokio griežto gyvenimo būdo Klara beveik nuolatos sirgo ir daug gulėjo lovoje. Jos liga tęsėsi paskutinius 27 jos gyvenimo metus.

Klaros parama šventajam Pranciškui buvo didelė jos misijos dalis. Būtent į Klarą kreipdavosi Pranciškus, kai jį apnikdavo abejonės, ir ji ragino jį toliau tęsti savo misiją tarp žmonių, užuot pasitraukus į atsiskyrėlio kontempliacijų gyvenimą.

Kitame savo gyvenime ji buvo Kotryna iš Sienos (1347 kovo 25 d. – 1380 balandžio 29 d.), Italijos mistikė. Būdama šešerių ji išgyveno galingą religinį patyrimą, kuriame pamatė spinduliuojančią Kristaus Karaliaus figūrą, pakeliančio savo ranką ir ją palaiminančio. Tikėdama, kad jos pašaukimas yra būti pasaulyje, bet ne iš pasaulio, šešiolikos metų ji tapo Atgailaujančia Seserimi, dominikonų trečiojo ordino nare, kurios dėvi abitą, bet neapsiriboja vienuolyno gyvenimu.

Kotryna suprato tikrąją Kristaus gyvenimo imitavimo prasmę ir 1375 metais gavo stigmas, kurios buvo matomos tik jai pačiai ir leido jai dalintis Kristaus kančia. Jos prašymu stigmos liko nematomos iki jos mirties.

Jėzus mokė Kotryną, kad jos ryšys su juo turi nešti vaisių ne tik jai pačiai, bet ir kitoms sieloms. Jis sakė, kad ji turi skristi į dangų „dviem sparnais“: „meile man ir meile savo artimui“.

Kotrynai „meilė savo artimui“ reiškė tiek veiksmus, tiek užtarimo maldą. „Tegul nė akimirka nepraeina be nuolatinės maldos“, kalbėjo jai Dievas. Vienoje iš Kotrynos užrašytų maldų yra sakoma:

„Tavo Sūnus neateis vėl, jis teateis teismo didybėje… Tačiau aš suprantu, kad tu vadini savo tarnus Kristumis ir per juos nori išvaduoti pasaulį nuo mirties ir sugrąžinti jam gyvenimą.

Kaip? Tu nori, kad šie tavo tarnai drąsiai eitų Žodžio keliu su rūpesčiu ir karštu troškimu dirbdami dėl tavo šlovės ir sielų išganymo…

O geriausiasis gelbėtojau! Duok mums šiuos Kristūs, kurie gyventų nuolatiniame budėjime, verkdami dėl pasaulio ir melsdami jo išgelbėjimo. Tu vadini juos Kristumis, nes jie yra pašvęsti tavo vienatiniam Sūnui.“

Šitaip Jėzus atskleidė Kotrynai, kad privalo būti daug Kristų. Mes visi turime potencialą būti Kristumis.

Kitame savo įsikūnijime ji tapo Elžbieta, Austrijos imperatore (1837-1898). Ji gimė 1837 metais gruodžio 24 dieną, Possenhoffen pilyje netoli Miuncheno, Bavarijos kunigaikščio Maksimiljano Josifo dukterimi. Ji lydėdavo savo ekscentrišką tėvą medžioklės ekspedicijose ir tapo eksperte jodinėtoja ir kopėja į kalnus.

1853 metais rugpjūtį ji sutiko savo pusbrolį, imperatorių Francą Josifą I-ąjį, Austrijos valdovą. Jis ją įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio. Jam buvo dvidešimt treji, o jai penkiolika. Jie susituokė ir ji tampo imperatoriene.

Gyvenimas jau nuo pat pradžių buvo sunkus. Imperatorius turėjo daug meilės romanų ir jo įsitraukimas į valstybės valdymo reikalus nepaliko daug laiko, kurį būtų galėjęs skirti Elžbietai. Viena iš jos patikėtinių rašė: „Jis manė, kad ji yra per jauna, pernelyg nepatyrusi ir pernelyg abejinga, kad galėtų tapti jo tikra kompanione ir drauge.“ Elžbieta pagimdė keturis vaikus – tris dukras ir sūnų. Pirmoji dukra mirė kūdikystėje. Didžioji Kunigaikštienė, Franco Josifo motina, uždraudė jai auginti savo vaikus, sakydama, kad ji pati tebėra vaikas.

Jos nepaprastas grožis, žavesys ir dosnumas ją labai išpopuliarino tarp jos pavaldinių. Tačiau tai, kad ji nekentė Vienos dvaro etiketo, mylėjo žirgus ir dažnai lankėsi imperatoriškoje jojimo mokykloje, kėlė tikrą skandalą Austrijos aukštuomenėje. Ji rodė didelę užuojautą paprastiems žmonėms ir slaugė sužeistuosius Septynių Savaičių Karo metu.

Elžbieta pradėjo daugiau laiko leisti už dvaro ribų. 1860 metų lapkritį ji atsiskyrė nuo savo vyro dėl jo neištikimybės ir jie buvo išsiskyrę septynerius metus. Savo laiką ji tuomet skyrė kelionėms ir lotynų bei graikų kalbų mokymuisi. Ji ėmė dalyvauti valstybės valdymo reikaluose atstovaudama Vengrijos žmones. Ji išmoko vengrų kalbą ir padėjo pasiekti 1867 metų Kompromisą, per kurį Vengriją imperijoje įgavo lygiateisišką statusą su Austrija. Ji taip pat užsiiminėjo labdara. 1889 metais vienintelis jos sūnus, sosto įpėdinis kunigaikštis Rudolfas nusižudė. Elžbieta niekada pilnai neatsigavo nuo šio šoko.

1898 metais rugsėjo 10 dieną ji buvo nužudyta italų anarchisto Luigi Lucheni, kai lankėsi Ženevoje, Šveicarijoje. Ji ėjo iš savo viešbučio Ženevoje, kai buvo užpulta ir subadyta peiliu. Teisme Luccheni tvirtino, kad jo veiksmų motyvas buvo žmonių kančios: „Laikau jos mirtį laidotuvių varpu buržua, kurių nekenčiu.“

Elžbieta iš Austrijos yra prisimenama kaip nepriklausoma, originali, dvasinga, nuostabaus proto ir didelės širdies moteris. Būtent per Austrijos-Vengrijos imperiją Brolija paskutinį kartą mėgino suvienyti Europą. Nors nepavyko sustabdyti didėjančios tamsos jėgų įtakos Europos vyriausybėms tiek iš vidaus, tiek iš išorės, Franco Josifo įdiegtos demokratinės reformos pasižymėjo ypatingu racionalumu, iki to laiko neregėtu niekur Europoje.

Pakylėtoji Mokytoja Guru Ma savo paskutiniame įsikūnijime buvo įsikūnijusi Pakylėtųjų Mokytojų pasiuntine Elizabeth Clare Prophet. Elizabeth Clare Wulf gimė Red Bank miestelyje Niudžersyje, 1939 metais. Ji lankė Antiochijos koledžą, vėliau perėjo į Bostono universitetą, kuriame įgijo politinių mokslų bakalauro laipsnį. Jos dvasinės paieškos prasidėjo nuo vaikystėje iškilusių ankstesnių gyvenimų prisiminimų ir jos pasiryžimo atrasti patvirtinimą tiesai, kad Jėzus jai kalba jos širdyje. Būdama devynerių ji jau buvo aplankiusi visas protestantų ir katalikų bažnyčias, o taip pat žydų sinagogą Red Bank miestelyje, tačiau taip ir nerado savo ieškomų atsakymų.

Nuo devynerių iki aštuoniolikos metų ji studijavo Mary Baker Eddy darbų tomus, kartu su savo Biblija ir lankė vietinę krikščioniškojo mokslo bažnyčią bei sekmadieninę mokyklėlę. Nors ir buvo patenkinta atrandamomis gilesnėmis metafizikos tiesomis, kurių mokėsi, žinojo, kad šiame paveiksle yra trūkstamų detalių, ir todėl tęsė savo paieškas.

Būdama aštuoniolikos ji atsivertė knygą apie pakylėtuosius mokytojus, kurią daug metų matė savo tėvų bibliotekoje, tačiau niekada nebuvo paėmusi nuo lentynos. Atvertusi knygą akis į akį susidūrė su pakylėtojo mokytojo Sen Žermeno paveikslu. „Tai buvo lūžio taškas mano gyvenime“, vėliau prisiminė ji. Pirmą kartą ji pajautė pakylėtojo mokytojo buvimą, ir kitus ketverius metus praleido ieškodama, kas ją galėtų atvesti pas Sen Žermeną.

1961 metais balandžio 22 dieną ji dalyvavo Summit Lighthouse susitikime Bostone ir sutiko šios organizacijos lyderį, Mark L. Prophet, pakylėtųjų mokytojų pasiuntinį. Ji pripažino jį savo mokytojų, kurio ieškojo visą savo gyvenimą, tuo, kuris ją ves dvasiniu keliu. Po šešių savaičių Bostono parke jai pasirodė pakylėtasis mokytojas El Morija ir pasakė jai vykti į Vašingtoną, kur Markas Profetas mokys ją būti pasiuntine.

Atsiliepdama į šį prašymą, Elizabeth įžengė į intensyvios dvasinės disciplinos ir vidinio sielos žadinimo periodą. Praėjus trejiems metams ji Sen Žermeno buvo patepta būti Didžiosios Baltosios Brolijos pasiuntine. Apgaubta Šventosios Dvasios, ji pradėjo perdavinėti pranašiškas žinias iš pakylėtųjų mokytojų.

Markas ir Elizabeta susituokė 1963 metais ir per ateinančius devynerius metus susilaukė keturių vaikų.

Didėjant darbuotojų ir visos organizacijos narių skaičiui, Markas ir Elizabeta organizacijos būstinę 1966 metais perkėlė į Colorado Springs miestelį. Jų dvasinis ašramas, žinomas La Tourelle vardu, buvo nuostabus dvaras Broadmoor apylinkėje, tapęs dvasios ieškotojų traukos vietą XX-ojo amžiaus 7-ajame dešimtmetyje. 1973 metų vasario 26 dieną Markas Profetas atliko perėjimą ir baigė savo misiją. Jis šiandien yra žinomas pakylėtojo mokytojo Lanelo vardu.

Elizabeta tęsė misiją, palaikoma darbuotojų ir mokytojams atsidavusių mokinių visame pasaulyje. Ji vadovavo dvasinei piligriminei kelionei į Pietų Ameriką 1973 metų gruodį ir per tų metų Kalėdas surengė konferenciją Meksiko mieste. Vėlesniais metais ji keliavo į Vakarų Afriką, Europą, Australiją, Filipinus, Indiją, keliavo po Jungtines Valstijas ir Kanadą, ir grįžo į Pietų Ameriką 1996 metais. Savo kelionių metų ji kalbėjo tūkstančiams žmonių ir milijonus kitų pasiekė per radiją ir televiziją.

Ji taip pat toliau rašė knygas – tiek savo, tiek sudėdama į knygas Marko darbus – ir toliau vadovavo organizacijai, kuri išsiplėtė ir tapo pasauline organizacija. Svarbiausias jos prioritetas liko savaitinių Išminties perlų (pakylėtųjų mokytojų laiškai savo mokiniams visame pasaulyje) publikavimas.

1976 metai ponia Prophet jau buvo įsitvirtinusi kaip įžymi religinė lyderė. Ji perkėlė organizacijos būstinę į išnuomotas patalpas Pasadenoje, Kalifornijoje, o po dviejų metų nupirko 218 akrų Gillete valdas Santa Monikos kalnuose netoli Malibu. Tos valdos buvo pervadintos „Kamelotu“, karaliaus Artūro ir jo Apvaliojo Stalo riterių atminimui.

1981 metais organizacija nupirko Karališkojo Tetono rančą Park apskrityje, Motanoje. Organizacija tenai persikėlė 1986 metais ir iki šiol ten yra tarptautinė Summit Lighthouse ir Church Universal and Triumpant būstinė.

Misis Prophet mokė daugiau kaip 30 šalių ir 150 miestų pasaulyje, publikavo daugiau kaip 50 knygų, kiekvienais metais surengdavo po 4 konferencijas, kartu su daugybe kitų specialių seminarų, dalinosi giliais mokymais Summit Universiteto klasėse, padėjo tūkstančiams pasekėjų ir įkūrė savo privačią mokyklą, Montessori International.

Tarp jos knygų atrasite naujojo amžiaus bestselerius Prarastieji Jėzaus metai, Sen Žermenas apie Alchemiją, Žmogaus aura, Puolę angelai ir blogio kilmė, Violetinė Liepsna, gydanti kūną, protą ir sielą, o taip pat tokius ezoterinės literatūros klasikos veikalus kaip Kopimo į Aukščiausią Kalną seriją. Misis Prophet vedė seminarus ir mokymus apie karmą, reinkarnaciją, pranašystes, angelus, mistinį pasaulio religijų kelią ir praktinį dvasingumą.

Elizabeth Clare Prophet iš aktyvios tarnystės pasitraukė 1999 metais, o 2009 metų spalio 15 dieną atliko perėjimą į aukštesnes oktavas.

Apie savo misiją Misis Prophet sakė taip: „Pakylėtieji mokytojai pristato kelią ir mokymą, kuriuo eidami kiekvienas individas Žemėje gali rasti savo kelią sugrįžti pas Dievą. Neteigiu, kad pasiekiau meistriškumą, esu tik Mokytojų instrumentas. Ir taip pat neteigiu, kad esu tobula savo žmogiškajame aš. Tarnauju šviesai visuose pakylėtųjų mokytojų mokiniuose ir visuose žmonėse. Savo knygomis ir raštais siekiu suteikti žmonėms galimybę pažinti Tiesą, kuri padarys juos laisvus – idant jie galėtų rasti Dievą be manęs. Mano tikslas yra nuvesti tikruosius ieškotojus, pagal Tolimųjų Rytų mokytojų tradiciją, tiek toli, kiek jie galės ir kiek jiems reikės eiti, kad sutiktų savo tikruosius Mokytojus veidas į veidą.“

Elizabeth Clare Prophet pakilo 2012 metų liepos 4 dieną. Kartu su Lanelo jie dabar vadovauja gydymo ašramui, esančiam identiteto karalijoje virš Titikakos ežero. Guru Ma muzikinė melodija yra kompozitoriaus Stephen Foster kūrinys Beautiful Dreamer.


Parengta pagal Summit Lighthouse encylopedia.


2013-06-14 Paleiskite, norėdami pakilti
2013-06-12 Koks yra jausmas pakilti