Ar katalikų kunigams turėtų būti leidžiama tuoktis?
TEMOS: Norint pasiekti vidinį vientisumą būtina išspręsti psichologines problemas – mėginimas prievarta susilaikyti nuo sekso nepadeda jūsų dvasiniam augimui – bažnyčia prarado vidinį mokymą, todėl turėjo priversti žmones paklusti išorinėms doktrinoms – nevedę dvasininkai negali padėti vedusioms poroms – vienuolynai žmonėms, pasiruošusiems palikti kūniškus troškimus – kunigų seksualinis skandalas parodo, kodėl nėra teisinga mėginti jėga priversti žmones paklusti išorinėms doktrinoms – celibatas skatina elitizmą ir dvasinę puikybę
Klausimas: Jėzau, suprantu būtinybę iš pagrindų reformuoti katalikų bažnyčią, ir tikiuosi, kad daugelis katalikų išgirs tavo žodžius apie šių reformų būtinybę. Tačiau norėčiau paklausti, kaip tu manai, ar katalikų kunigams turėtų būti leidžiama tuoktis?
Atsakymas iš pakylėtojo mokytojo Jėzaus per Kim Michaels:
Aš esu dvasinis mokytojas ir didžiausias mano rūpestis visada yra individualaus gyvybės srauto dvasinis augimas. Dvasinis augimas reiškia neteisingų įsitikinimų išsprendimą bei emocinių žaizdų išgydymą, kurie neleidžia gyvybės srautui pasiekti vientisumo, taip pat dar vadinamo šventumu. Tai yra vidinis, psichologinis išgijimas, kurio neįmanoma pasiekti, atliekant tam tikrus automatiškus, mechaninius, išorinius veiksmus. Todėl prievarta primestas celibatas yra ne daug ko vertas ir bus tik našta gyvybės srautams, kurie nėra pasirengę susilaikyti nuo sekso. Užuot padėjęs išspręsti psichologines problemas, jis šis problemas gali tik dar labiau pagilinti. Būtent dėl to bažnyčia turi tokią milžinišką seksualinio išnaudojimo problemą.
Tiesiog sakau, kad tikrasis gyvenimo tikslas yra eiti laipsnišku keliu, vedančiu į aukštesniąją sąmonės būseną. Šį kelią galima palyginti su laiptais, turinčiais daugybę pakopų. Gyvybės srautui kopiant šiais laiptais, jis natūraliai pradės prarasti savo prisirišimą prie šio pasaulio dalykų, ypač prie juslinių malonumų, sukeliamų fizinio kūno. Kitaip tariant, gyvybės srautas natūraliai palaipsniui pradės prarasti sekso troškimą ir daugiau dėmesio ims skirti dvasinei gyvenimo pusei.
Jeigu apžvelgsite žmoniją, pamatysite, jog kai kurie žmonės pasiekė šią dvasingumo būseną ir paliko kūniškus troškimus. Pamatysite, jog kai kurie žmonės palaipsniui įveikia savo prisirišimą prie sekso per vieną gyvenimą. Tačiau taip pat pamatysite, kad šioje Žemėje yra daug žmonių, kurie nėra pasirengę palikti seksą. Ir jeigu žmogus nėra pasirengęs tai daryti, prievartinis susilaikymas nuo sekso nepadės gyvybės srautui dvasiškai augti. Susilaikymas nuo sekso turi būti paremtas tikru vidiniu, sekso troškimo išsklaidymu, o ne išoriniu protu ir valia priimtu sprendimu.
Aš iš pradžių tikėjausi ir vyliausi, kad krikščionybės judėjimas suteiks žmonėms laipsnišką kelią, vedantį į aukštesniąją sąmonės būseną – Kristaus sąmonę. Šis augimas idealiu atveju turėtų būti paremtas supratimu, tikruoju vidiniu, dvasinių gyvenimo misterijų supratimu.
Kai gyvybės srautas gauna tikrąjį supratimą, jis atranda pagrįstus atsakymus į savo klausimus apie gyvenimą. Šie atsakymai padeda gyvybės srautui iš tiesų pagyti. Gyvybės srautas pamažu pradeda harmonizuoti savo įsitikinimus su gyvenimo realybe, palaipsniui išsigydydamas savo emocines žaizdas ir problemas. Todėl gyvybės srautui nereikia savęs versti imtis kokių nors išorinių veiksmų. Gyvybės srautas savanoriškai pasirenka šiuos išorinius veiksmus, suprasdamas, jog tai daryti jam pačiam yra naudingiausia.
Su katalikų bažnyčia nutiko taip, kad ji nukrypo nuo mano pirminės intencijos. Bažnyčia įsivėlė į žaidimus valdžia, ir todėl dalis mano pirminio mokymo buvo pašalinta. Todėl bažnyčia negalėjo žmonėms duoti tikrojo supratimo, kuris galėtų padėti jiems iš tiesų išgyti. To pasekoje, bažnyčia pradėjo prievarta versti žmones paklusti išorinėms doktrinoms ir sustabarėjusioms elgesio taisyklėms.
Idealiu atveju, bažnytinė organizacija turėtų suteikti hierarchinę struktūrą, leidžiančią žmonėms palaipsniui kopti į vis aukštesnes šios struktūros pakopas, pagal savo sugebėjimus ir norą. Ši struktūra turėtų skirtingas pakopas, paremtas skirtingais dvasinių pasiekimų lygmenimis. Pavyzdžiui, didžioji žmonijos dalis nėra tame lygyje, kuriame jiems būtų natūralu ar netgi naudinga susilaikyti nuo sekso. Šie žmonės turėtų gyventi normalioje šeimoje, ką daugelis iš jų jau ir daro.
Bažnyčia turėtų turėti dvasininkų klasę, kurie padėtų šiems žmonėms. Tai būtų paprasti katalikų kunigai. Jeigu norite efektyviai padėti žmonėms, turite žinoti problemas, su kuriomis šie žmonės susiduria. O iš kur galėsite žinoti apie šias problemas, jeigu patys nebūsite jų patyrę? Kitaip tariant, jei norite efektyviai padėti šeimoms ir vedusioms poroms su vaikais, būtų labai naudinga, jeigu ir patys būtumėte vedę ir turėtumėte savo vaikų, su kuriais kiekvieną dieną bendrautumėte.
Tai yra paprastas faktas, kad daugelis katalikų kunigų nemoka efektyviai padėti vedusioms poroms, šeimoms ir vaikams. Taip yra dėl to, kad šie kunigai neturi asmeninės patirties, kuria galėtų remtis, teikdami pagalbą. Tad, atsakydamas į tavo klausimą, turiu pasakyti, jog niekada neturėjau intencijos kurti organizaciją, kuri iš paprastų dvasininkų reikalautų laikytis celibato. Tai buvo vėlesnis priedas, neatitikęs nei mano valios, nei norų. Tai buvo įdiegta valdžios ir kontrolės sumetimais.
Dabar grįžkime prie idėjos apie hierarchinę struktūrą, paremtą skirtingų dvasinių pasiekimų lygmenimis. Gyvybės srautui kopiant dvasiniu keliu, jis natūraliai praras, per vidinį procesą, savo prisirišimą prie šio pasaulio dalykų. Todėl bažnytinė organizacija turėtų pateikti būdą žmonėms, esantiems šiame pasiekimų lygmenyje, kad jie galėtų gyventi aplinkoje, kuri leistų jiems susikoncentruoti į dvasines veiklas. Tai gali būti daroma per vienuolynus arba per kitas aplinkas, kurios specialiai sukurtos žmonėms, nenorintiems gyventi šeimyninėje situacijoje. Tai taip pat gali būti daroma per žmonėms tarnaujančias organizacijas, ir nuostabus tokios organizacijos pavyzdys yra Motinos Teresės sukurta organizacija.
Celibatas turėtų būti natūralus šių organizacijų gyvenimo stilius, bet ne prievarta primesta išorinė taisyklė. Tai turėtų būti savanoriškai pasirinktas dalykas, paremtas tikru vidiniu apsisprendimu ir dvasiniu augimu. Žmonės, kurie nėra šiame lygyje, paprasčiausiai nesirinktų gyventi tokioje aplinkoje. Galėtume sakyti, kad bažnytinė organizacija turėtų turėti išorinį aspektą, nukreiptą padėti žmonėms, gyvenantiems normaliuose šeimyniniuose santykiuose. Bažnyčia taip pat turėtų turėti vidinį aspektą, kurio tikslas būtų suteikti maksimalias galimybes gyventi gyvenimą, sukoncentruotą į dvasines veiklas.
Tačiau turiu pasakyti vieną perspėjimą. Tai tiesa, kad gyvybės srautas, bręsdamas dvasiniame kelyje, pamažu natūraliai praranda savo prisirišimus prie pasaulietinių troškimų. Tačiau tai nebūtinai reiškia, kad visi dvasiškai pažengę gyvybės srautai turėtų likti nevedę ar turėtų gyventi celibate. Tai, kad esate nevedę ir gyvenate priverstiniame celibate, automatiškai neduos dvasinio augimo, ir tai yra klaidingas tikėjimas, kurį skelbia katalikų bažnyčia. Šio tikėjimo klaidingumą aiškiai įrodo atskleisti seksualinio išnaudojimo skandalai, į kuriuos buvo įsivėlę kunigai. Šie seksualinio išnaudojimo skandalai taip pat parodo, kokie pavojai laukia, jėga verčiant žmones paklusti sustabarėjusioms išorinėms taisyklėms, kai gyvybės srautas nėra pasiruošęs tokiam gyvenimo būdui.
Esmė ta, kad bažnyčios vadovai nebūtinai turėtų laikytis celibato. Vėlgi, efektyviai padėti žmonėms galite tik tuomet, kai žinote jų problemas. Todėl bažnyčia gali turėti vadovus, netgi aukšto rango vadovus, kurie gyventų santuokoje. Tiesą sakant, nesakau, kad dvasiškai subrendęs gyvybės srautas turėtų išsiskirti ir gyventi celibate. Galite puikiai ir toliau gyventi santuokoje, ir arba praktikuoti celibatą, arba gyventi labiau subalansuotą lytinį gyvenimą nei dauguma porų.
Todėl nenoriu matyti organizacinės kultūros, teigiančios, kad tie, kurie praktikuoja celibatą yra kažkokiu tai būdu aukščiau ar labiau dvasiškai pažengę už tuos, kurie to nepraktikuoja. Neskatinu elitizmo jokioje formoje, nes jis teveda į puikybę, o puikybė yra priešinga dvasiniam augimui. Prisiminkite mano žodžius: „Tegul didžiausias tarp jūsų būna visų tarnas.“
Versta iš www.ascendedmasteranswers.com