Matricos projektavimas ant Materijos šviesos
Klausimas: Mokytojai sako, kad neturėtume projektuoti savo matricos ant Materijos šviesos, tačiau kiti mokytojai sako, kad mes bendrakuriame, naudodamiesi savo keturiais žemesniaisiais kūnais ir projektuodami tai, kas yra keturiuose žemesniuosiuose kūnuose, ant Materijos šviesos. Tad kaip galime bendrakurti neprojektuodami?
Atsakymas iš Kim Michaels. Šis atsakymas buvo perduotas 2023 m. konferencijoje Kazachstane.
Na, tiesą sakant, manau, kad tai nėra tiksliai tai, ką sako mokytojai. Mokytojai nesako, kad neturėtume projektuoti jokios matricos ant Materijos šviesos, tačiau jie, žinoma, sako, kad Materijos šviesa yra kaip kosminis veidrodis. Viskas, ką mes projektuojame, grįžta mums atgal. Jeigu projektuojame per atskirąją savastį, jie sako, kad geriau būtų to vengti. Nėra taip, kad neturėtume visiškai nieko projektuoti. Tiesiog yra taip, kad jeigu projektuojame per atskirąją savastį, tai, ką gausime, bus, žinoma, to atspindys.
Kai išsilaisviname nuo atskirųjų savasčių, galime projektuoti kažką konstruktyvesnio ant Materijos šviesos. Ir būtent tai mums yra skirta daryti, nes mes esame bendrakūrėjai. Tačiau kadangi turime teisę projektuoti per atskirąją savastį dėl laisvos valios, mes turime teisę įžengti į atskirtį ir dualizmą ir patirti, ką tai reiškia. Kad ir ką projektuotume, tai yra mūsų galimybė augti ir pažvelgti į save bei sakyti: „Na, jeigu man nepatinka tai, kas grįžta iš kosminio veidrodžio, turiu pakeisti tai, ką išsiunčiu.“
Argi jie nesako, kad Gyvenimo Upė projektuoja su mumis arba per mus, ir kad tai yra konstruktyvioji dalis?
Taip, tai tiesa. Jie tai sako. Tačiau tai vis tiek vyksta per Sąmoningąjį AŠ ir visas struktūras, kurias mes turime savo keturiuose žemesniuosiuose kūnuose, ir per AŠ ESU Esatį. Gyvenimo Upė, kaip aš tai matau, neina tiesiai į Sąmoningąjį AŠ. Ji eina per AŠ ESU Esatį ir tuomet į Sąmoningąjį AŠ. Ji pirmiausia pereina per AŠ ESU Esatyje esantį individualumą, kaip aš tai šiuo metu suprantu. Galbūt jie dar apie tai pakalbės. Bet galbūt mums taip pat reikėtų atskirti, kad egzistuoja atskirosios savastys, kurios yra paremtos dualizmu ir atskirtimi, ir tai yra tos savastys, kurias turėtume stengtis įveikti. Tačiau mokytojai taip pat sakė, kad kai nusileidžiame į 48 lygmenį, mes prisiimame po iliuziją kiekvienam lygmeniui, kuris yra virš 48 lygmens. Ir kai prisiimame tą iliuziją, kuriamės savastį. Tačiau ji nėra paremta dualizmu. Tai tiesiog yra mūsų būdas sąveikauti su pasauliu. Ir kaip aš tai matau, eidamas keliu paleidau daug ne tik dualistinių savasčių, bet taip pat daug ir šių kitų savasčių.
Ir manau, kad kai pasiekiate 144 lygmenį, nebeturite tiek daug likusių savasčių. Tačiau manau, kad vis dar galite turėti tam tikrų savasčių, kurios yra tarsi jūsų asmenybė – tai, kas jus padaro „jumis įsikūnijime“. Prisimenu, kaip kartą Elizabeth Clare Prophet kalbėjo apie tai, jog gali būti žmonių, kurie pasiekė aukštą Kristiškumo lygį, tačiau jie netapo robotais ar niekuo. Jie vis dar tebeturėjo tam tikrą asmenybę. Tačiau tiesiog buvo taip, kad ši išorinė asmenybė jų neapibrėžė. Tarkime, aš pasiekiu 144 sąmonės lygį būdamas įsikūnijime. Mano kūnas vis dar tebeturės tokią pačią išvaizdą. Aš vis dar tebeturėsiu geltonus plaukus ir mėlynas akis, nes tai neapibrėžia to, kas aš esu. Tai tik kūnas. Aš taip pat vis dar galiu turėti tam tikrą išorinę asmenybę. Na, tai tiesiog yra tas būdas, kuriuo išreiškiau save šiame gyvenime ir ankstesniuose gyvenimuose. Ir yra savastys, tačiau nėra taip, kad tai būtų labai svarbu. Nėra taip, kad jos mane ribotų ar stabdytų, nes galėtume sakyti, kad kaip jums yra reikalingas fizinis kūnas, lygiai taip pat jums yra reikalinga tam tikra asmenybė, per kurią galėtumėte save išreikšti.
Nes kaip kitaip galėsite ką nors pasakyti? Manau, kad ateina toks momentas, kai visa tai paleidžiate. Jūs, žinoma, tai paleidžiate, kai pakylate. Ir galbūt jūs tai paleidžiate dar anksčiau, nežinau. Bet tiesiog manau, kad yra tam tikri dalykai, kurie iš tiesų nėra svarbūs. Jie jūsų nestabdo – nes kokia yra alternatyva? Alternatyva yra, kad mes visi taptume vienodi ir visi taptume beveik tarsi beveidžiai, neturintys visiškai jokios asmenybės. Ir aš iš tiesų nemanau, kad toks yra tikslas. Bet nesu tikras. Pažiūrėsime, kas nutiks.
Komentaras: Mes tiesiog leidžiame savo šviesai šviesti žmonėms. Tai Tėvas, AŠ ESU Esatis, eina prieš mus.
Taip, tai taip pat. Bet dabar, kai apie tai mąstau, turėjau tokį periodą, kai galbūt paskutiniais metais su tuo galynėjausi, nes tam tikra prasme jaučiau, kad iš tiesų nebeturiu jokių nuomonių, kurias anksčiau turėdavau. Ir iš tiesų nebeturiu tokios pačios išorinės asmenybės, kurią anksčiau turėjau. Tad kas aš toks iš tiesų esu? Ir kažkas manęs vieną kartą paklausė: „Matau, kad pasikeitei. Kas tu esi?“ Ir man iš burnos išėjo: „Aš esu niekas.“
Ir suprantu, kodėl tai pasakiau, nes tuo metu jaučiausi įveikęs tiek daug šitų dalykų – kuriuos anksčiau laikiau savo paties dalimi ir savo asmenybės dalimi, – kad iš tiesų nebežinojau, kas aš esu. Tačiau po to, kai pradėjau kurti šiuos YouTube filmukus, aš tarsi atradau, kad turiu tam tikrą asmenybę. Tai tiesiog yra mano išorinė asmenybė, kaip kad turiu fizinį kūną. Ir kurgi čia problema? Turiu omenyje, išreiškiu save tam tikru būdu. Nėra taip, tarsi būčiau robotas. Tiesiog kalbu taip, kaip kalbu.
Vienas žmogus pakomentavo mano YouTube filmukus: „Tu mojuoji rankomis ir mane tai blaško.“ Ir aš į tai neatsakiau, bet pagalvojau: „Na ir ką? Aš tiesiog taip kalbu. Jeigu tau tai nepatinka, yra milijardai kitų YouTube filmukų. Tačiau neketinu dėl to pasikeisti. Kodėl turėčiau pasikeisti?“ Turite turėti kažkokį būdą save išreikšti. Tai, vėlgi, yra tos kalbos apie šią „nesavastingumo“ koncepciją, kurią jie sugalvojo. Tarsi jūs taptumėte niekuo.
Bet negi tai yra aukščiausias tikslas – tapti niekuo? Tad manau, kad galėčiau pasakyti: „Iš tiesų nežinau, ar tai yra kažkur mano keturiuose žemesniuosiuose kūnuose, ar tai yra mano AŠ ESU Esatis.“ Ir manau, kad vis dar yra tam tikrų dalykų mano keturiuose žemesniuosiuose kūnuose, kuriuos prisiėmiau būdamas įsikūnijime ir kuriuos taip pat turiu šiame įsikūnijime. Tačiau kartais tai taip pat yra AŠ ESU Esaties individualumas, kuris persišviečia. Ir manau, kad dažniausiai negaliu to atskirti. Ir nežinau, ar yra labai svarbu tai atskirti, nes tai, ką aš dabar laikau savo individualumu, gali nunykti. Po metu jis gali būti kitoks. Bet tai kas? Tiesiog jaučiu, kad pasiekiau tašką, kuriame man tai neberūpi. Man, pavyzdžiui, nerūpi, kokiame aš esu sąmonės lygyje tarp 144 lygmenų. Nesilyginu su kitais žmonėmis. Tai tiesiog nėra svarbu. Esu kas esu. Siekiu augti. Daugiau nebenoriu visko analizuoti. Tiesiog to nebedarau. Neturiu to fasado, to standarto, su kuriuo turėčiau save lyginti.
Ir tai buvo išsilaisvinimas, kadangi dauguma dvasingų žmonių, kuriuos sutikau kelyje, jie turi šią tendenciją būti labai susikoncentravę į save: Ar galėtume padaryti dalykus geriau? Ar mes padarėme kažką ne taip? Na ir dabar, taip pat sutikau žmonių dvasiniame kelyje, kurie neturi šios tendencijos. Jie nežiūri į save. Ir jie neturi jokio supratimo, kaip kiti žmonės į juos žiūri – nes tam tikras skaičius žmonių dvasiniame kelyje yra narcizai. Ir jie demonstruoja tipišką narcisistinį elgesį – jokio suvokimo apie tai, kaip jų elgesys veikia kitus žmones. Ir mes čia turime atrasti tam tikrą pusiausvyrą. Tačiau taip pat jaučiu, kad tai ateina natūraliai, nes kai nebeturiu nieko, ką turėčiau ginti, nebebendrauju su žmonėmis tokiu pačiu būdu kaip anksčiau, norėdamas, kad jie su manimi sutiktų. Ir jeigu nenoriu, kad žmonės su manimi sutiktų, aš jų neverčiu. Tiesiog leidžiu jiems turėti kitokią nuomonę, jeigu jie nori ją turėti. Net neturiu tokios idėjos, kad esu teisus, o jie klysta, ar kad jie turėtų su manimi sutikti.
Ir kaip tuomet verčiu kitus žmones? Kaip tuomet žeidžiu kitus žmones? Tačiau vis dar tebesu laisvas išreikšti kažką, kaip aš į tai žiūriu, ko anksčiau iš tiesų negalėjau daryti. Pamenu, kaip dažnai kalbėdavausi su žmonėmis ir jausdavau: „O, štai čia yra kažkas, prie ko jie yra labai prisirišę. Nenoriu jų įžeisti, tai geriau nieko nesakysiu.“ Tačiau šiandien esu daug laisvesnis sakyti dalykus. Vis dar kartais būna taip, kad esu diplomatiškas, nes niekada nebuvau tokiu „viską jums į akis išberiančiu žmogumi“ – bent jau apie save taip negalvoju. Galbūt kai kurie iš jūsų su tuo nesutinka. Tad tiesiog jaučiu, kad tapau labiau atsipalaidavęs, laisvesnis, ir nepriimu dalykų taip rimtai. Ir tai labai išlaisvina. Ir matau, kad daugelis jūsų taip pat einate ta pačia kryptimi ir padarėte progresą per kelerius metus, eidami ta pačia kryptimi, tapdami laisvesni, labiau atsipalaidavę. Ir matau, kad kai kurie iš jūsų padarėte progresą, bet vis dar tebeturite tam tikrą naštą, kurią nešate. Vis dar tebėra kažkas, ko iki galo nepaleidote. Ir kai pamatau tokius žmones, matau save, koks aš buvau prieš ketverius ar penkerius metus.
Žinau, kad jeigu man pavyko tai įveikti, ir jūs galėsite tai padaryti. Ir tik laiko klausimas, kada pasieksite šį tašką, kai pamatysite: „O, neprivalau toks būti. Man nereikia dėl šito jaudintis.“
Versta iš www.ascendedmasteranswers.com