Subalansuotas požiūris į gyvenimą
TEMOS: Transcenduokite reliatyvius kraštutinumus – dangaus ėmimas jėga – neprisirišimas prie išorinių rezultatų
Klausimas: Mielas Jėzau, dažnai girdėjau tave kalbant apie tai, kad reikia turėti subalansuotą požiūrį į gyvenimą. Ir tu sakei, kad Buda pasirinko vidurio kelią tarp dviejų kraštutinumų. Aš netgi girdėjau, kad kai kurie budistų vienuoliai leidžiasi pėsčiomis į kelionę per kalnus, kad pasiektų nušvitimą. Jeigu jie nesugeba užbaigti šios kelionės, nusižudo. Manau, kad tai kraštutinumas.
Atsakymas iš pakylėtojo mokytojo Jėzaus per Kim Michaels:
Priežastis, dėl kurios Buda pabrėžė vidurio kelią, yra ta, jog jis suvokė, kad reliatyvūs kraštutinumai nėra tikrasis kelias į dvasinį progresą. Kaip paaiškinu šioje svetainėje, dualistinis protas verčia žmones pulti į vieną iš dviejų reliatyvių kraštutinumų. Daugelis žmonių iš tiesų švaisto visą savo energiją ir dėmesį veikloms, kurios niekuo neprisideda prie jų dvasinio augimo, bet tiesiog palaiko nesubalansuotą proto būseną. Todėl Buda norėjo parodyti pavyzdį, kad, sąmoningai siekdami išvengti šių reliatyvių kraštutinumų, gyvybės srautai gali daug greičiau progresuoti link aukštesnės sąmonės būsenos. Todėl iš tiesų yra labai svarbu, kad visi besivystantys gyvybės srautai siektų pusiausvyros savo dvasinėje veikloje.
Paminėjai gyvybės srautus, kurie leidžiasi į dvasinę kelionę ir nusižudo, jeigu negali šios kelionės užbaigti. Šie gyvybės srautai nėra pažengę gyvybės srautai. Tiesą sakant, jie yra nebrandūs gyvybės srautai, mėginantys dangų paimti jėga. Jie yra įsitikinę, kad, darydami tam tikrus išorinius veiksmus, automatiškai darys dvasinį progresą. Toliau jie samprotauja, kad kuo ekstremalesnis bus jų elgesys, tuo greičiau jie progresuos dvasiškai. Iš tiesų būtent tą ir matote kai kuriose ekstremistinėse religinėse grupėse, kurių ritualuose nėra visiškai jokios pusiausvyros. Tokie gyvybės srautai tiki automatišku išganymu. Tai yra klaidingas tikėjimas. Tai yra mėginimas paimti dangų jėga. Tai yra kelias, kuris žmogui atrodo teisingas, tačiau baigiasi jis gyvybės srauto mirtimi [Patarlių knyga 16:25].
Matote, tikrasis raktas į dvasinį progresą nėra išoriniai ritualai ar išoriniai pasiekimai. Tikrasis kelias į dvasinį progresą yra vidinis kelias, ir jūs nepasieksite aukšto sąmonės lygio, kol neišsiugdysite neprisirišimo prie išorinių rezultatų ir praktikų. Turite ugdytis neprisirišimą, kurio ragino laikytis Buda ir aš pats.
Taip pat turiu pasakyti, kad, kai gyvybės srautas pasiekia aukštą dvasinio meistriškumo lygį, jis nebūtinai turi išlikti pusiausvyroje visuose dalykuose. Aukštesniuose sąmonės lygmenyse gyvybės srautas iš tiesų gali demonstruoti tam tikro pobūdžio ekstremalų elgesį. Tačiau, kai gyvybės srautas yra pasiekęs Kristaus sąmonę, šitaip elgdamasis gyvybės srautas nepraras savo vidinės harmonijos ir pusiausvyros. Štai kodėl matote, kaip kai kurie Mokytojai kartais demonstruoja elgesį, kuris būtų pernelyg ekstremalus žemesnėse dvasinio kelio pakopose esantiems mokiniams.
Versta iš www.ascendedmasteranswers.com