Virš pakilimų ir nuosmukių

Klausimas: Šiuo metu studijuoju Asmeninio Meistriškumo kursą. Pakylėtųjų mokytojų mokymas labai giliai palietė mano širdį, nors jame yra daug sunkių vietų. Jis taip pat išsprendė klausimus, į kuriuos taip stipriai norėjau rasti atsakymus. Tačiau jaučiu, kad visokiausios emocijos gyvenime pamažu blėsta ir gyvenimas atrodo tampantis nebe toks spalvingas. Tiesą sakant, mažai bejaučiu džiaugsmą dėl įvairių fenomenų, kuriuos patiriu kasdieniniame gyvenime. Mėginau išgyventi intensyvesnį (aukštesnį) patyrimą, tačiau tokio patyrimo nesulaukiau. Norėčiau sužinoti, gal mano studijavimas yra pernelyg intelektualus? Noriu pajausti didelę besąlyginę meilę arba išgyventi patyrimą, kuris pakeistų mano sąmonę, tačiau kaip galėčiau tai padaryti?

Atsakymas iš Kim Michaels. Šis atsakymas buvo perduotas 2021 m. vebinare „Būkite atviromis durimis Žemės planetai“.

Jaučiu, kad mokytojai norėtų, jog aš šitai pakomentuočiau, kadangi jie apie tai jau yra perdavę įvairius mokymus, tačiau jie nori, kad pakalbėčiau iš savo patirties. Labai puikiai suprantu, iš kur ateina šis klausimas, nes labai aiškiai prisimenu, kad kai pats buvau naujokas dvasiniame kelyje, retkarčiais išgyvendavau dramatiškesnius patyrimus. Ir jaučiau, kad egzistuoja didelis kontrastas tarp tų patyrimų ir mano kasdienės sąmonės būsenos.

Tačiau po daugelio metų praleistų kelyje, pradėjau pastebėti, kad, regis, daugiau nebeišgyvenu tokių dramatiškų patyrimų. Ir man reikėjo laiko suvokti, kad taip yra dėl to, jog iš tiesų pakėliau savo sąmonę, tad nebėra tokio didelio kontrasto arba skirtumo tarp mano įprastinės sąmonės būsenos ir dvasinio patyrimo. Tai nebebuvo taip dramatiška.

Ir manau, kad tai nutinka daugeliui žmonių, kai jie daugiau laiko praleidžia dvasiniame kelyje, tai yra individualu, kiek laiko tai gali būti, tačiau man tai buvo 15-20 metų. Ir nutinka taip, kad mes nustojame tapatintis su išorine savastimi ar pasaulietiniais dalykais. Įgyjame kitokią perspektyvą, kuomet išoriniai dalykai nebėra tokie svarbūs, tad mes nebesame įstrigę tuose dalykuose. Nebeturime to dramos pojūčio, kad „man tai yra taip svarbu“ arba „šis patyrimas buvo toks nepaprastas lyginant su mano įprastiniais patyrimais“, ar netgi „šis patyrimas buvo toks žemas, lyginant su mano įprastiniais patyrimais“. Mes daugiau nebeturime šių pakilimų ir nuosmukių. Ir kai pažvelgiame į įprastines kasdienes veiklas, jos mūsų taip nebetraukia kaip anksčiau, nes nebesame su jomis taip susitapatinę, mes save laikome dvasinėmis būtybėmis.

Ir nėra taip, kad nesimėgauju kažką darydamas gyvenime, tiesiog nebesu įtraukiamas į tą patyrimą taip kaip anksčiau (kartais). Ir tai turi pozityvią pusę, kuri yra, kad jeigu esu kažkokioje sunkioje situacijoje, ji manęs taip nebeveikia kaip anksčiau. Tai nubėga tarsi vanduo nuo manęs. Tačiau kitas aspektas yra, kad nebejaučiu tokių intensyvių pozityvių laimės ar džiaugsmo jausmų, kaip jausdavau anksčiau. Tačiau taip yra ne dėl to, kad nejaučiu džiaugsmo, tiesiog yra taip, kad jaučiu foninį džiaugsmą visą laiką, jis visada yra fone. Ir tai teikia daug didesnį pasitenkinimą už dualistinį džiaugsmą, kurį anksčiau jausdavau. Bet tiesiog šitoks džiaugsmas, arba kaip Buda, man regis, jį pavadino palaima, neturi kontrasto, neturi priešingybės. Nėra jokio kontrasto tarp to ir ano. Jis tiesiog yra čia, visą laiką.

Ir manau, kad turime pripažinti, jog mums kopiant aukštyn kelyje, daugelis dalykų, kurie mums atrodė svarbūs, jie tiesiog nunyksta. Retkarčiais sutinku žmonių, kurie visą laiką gainiojasi šiuos kulminacinius patyrimus, ir galite juos rasti internete. Jie visą laiką gainiojasi kažkokį kulminacinį patyrimą. Tačiau man mano kasdienė proto būsena yra kulminacinis patyrimas ir man nereikia eiti aukščiau nei tai. Nėra taip, kad neišgyvenu tam tikrų patyrimų. Pavyzdžiui, per Maitrėjos diktavimą iš tiesų pajaučiau šią bangą, apie kurią jis kalbėjo. Iš tiesų ją jaučiau – kaip visa mano esybė buvo pakelta tos bangos, ir tai buvo gilus patyrimas. Tačiau nebuvo tokio didelio kontrasto tarp šio patyrimo ir mano kasdienės patirties, tad aš to netgi nevadinčiau kulminaciniu patyrimu. Aš tiesiog tarsi plaukiau su patyrimu, kol jis buvo.

Manau, kad per keletą pastarųjų metų su manimi nutiko taip, kad įveikiau šią tendenciją visada – kaip apie tai kalbėjo Maitrėja – visada viską vertinti pagal tam tikrą standartą, kuomet matau, kad anksčiau turėjau standartą, apie kurį jis kalbėjo: ką reiškia būti dvasingu žmogumi, ką reiškia būti dvasiniu mokytoju, ką reiškia būti pasiuntiniu, kaip turėčiau elgtis ir kaip neturėčiau elgtis. Ir tai per pora pastarųjų metų nunyko.

Kai neteisiu savęs, kai neturiu standarto, nevertinu patyrimų, kuriuos išgyvenu. Jų nekategorizuoju, nebededu jų į skalę su aukšta ir žema, tiesiog patiriu. Ir jaučiu didelę laisvę būdamas šioje proto būsenoje, lyginant su tuo nuolatiniu vertinimu, analizavimu, teisimu, lyginimu.

Matau, iš mūsų šios ką tik sukalbėtos invokacijos, ir iš kai kurių joje esančių teiginių, matau, kad kai buvau jaunesnis, turėjau tai, apie ką kalbėjo mokytojai: kai esate sužeisti, esate labai stipriai susikoncentravę į save, tampate labai jautrūs, labai stipriai į save susitelkę. Ir aš toks buvau, kai buvau jaunesnis. Visą laiką jaučiau troškimą daryti kažką kitaip. Ir tam tikra prasme, manau, kad iš tiesų norėjau kažkokio dėmesio, kuomet žmonės pasakytų: „Su tavimi viskas gerai, Kimai. Atsipalaiduok, su tavimi viskas gerai.“

Tačiau atėjo momentas, kai suvokiau, jog tai niekada neįvyks iš išorės. Nes suvokiau, ir šis suvokimas man atėjo jau prieš daugelį metų, kad aš savęs nepriimu, nepriimu savęs tokio, koks esu. Ir pradėjau su tuo dirbti – tai įvyko daug seniau nei gavome mokymus apie atskirąsias savastis, tiesą sakant, tai įvyko dar prieš man tampant pasiuntiniu – ir kai pradėjau su tuo dirbti, suvokiau, kad vienintelis žmogus, kuris mane gali priimti, esu aš pats. Aš pats turiu save priimti.

Ir suvokiau, kad nėra jokio standarto, kurį galėčiau paimti iš pasaulio ir tarti: „Kai išpildysiu tuos reikalavimus, kai išpildysiu šį standartą, tuomet būsiu priimtinas.“ Ir tai siejasi su tuo, apie ką aš ką tik kalbėjau: Išgyvenau patyrimą, kuomet patyriau Alfą ir Omegą, ir Centrinę Saulę, patyriau Kūrėją, esantį už Alfos ir Omegos. Ir iš šio patyrimo suvokiau, kad Dievas yra tokioje proto būsenoje, kuri yra aukščiau už bet kokius mūsų Žemėje suvokiamus dalykus. O tai reiškia, kad nėra jokių sąlygų, kurias mes galėtume apibrėžti. Tuo metu sakydavau, kad Dievo meilė yra besąlyginė, tačiau tai netgi nėra meilė, kaip mes suvokiame meilę Žemėje. Tai tiesiog yra proto būsena, kuri yra aukščiau už visas dualistines mūsų turimas sąlygas. O tai reiškia, kad suvokiau, jog Dievas mane myli neatsižvelgdamas į jokias sąlygas. Ir jeigu noriu save priimti, turiu priimti save neatsižvelgdamas į jokias sąlygas.

Na ir dabar, visada iškyla klausimas: „Bet kaip jūs galite priimti savo žmogiškąjį aš, savo atskirąjį aš?“ Tačiau jums nereikia jo priimti. Jums nereikia priimti specifinės savo žmogiškojo aš sąlygos, tačiau jūs priimate tą savo dalį, kuri yra virš žmogiškojo aš. Tačiau jūs taip pat priimate – ir man tai buvo labai svarbu – jūs taip pat priimate, kad šiuo metu esate dvasiniame kelyje. Pažvelgęs į praeitį matau, kad visada labai troškau save tobulinti ir augti. Ir visada buvau pasiruošęs tirti save ir kaip man reikia augti. Daugelį metų dariau tiksliai tai, apie ką kalbėjo Maitrėja: egzistavo tam tikri dalykai, į kuriuos negalėjau pažvelgti, bet buvo daug kitų dalykų, į kuriuos buvau pasiryžęs pažvelgti. Suvokiau, kad esu rimtas mokinys, tačiau šiuo metu esu tam tikrame kelio taške, ir neprivalau galvoti, kad tai yra blogai ar kad aš atsilieku, ar kad nebūsiu pakankamai geras, kol nepasieksiu tam tikro lygmens. Esu priimtinas toks, koks šiuo metu esu, nes visada esu pasiryžęs tobulėti. Nėra taip, kad stovėsiu vietoje, nėra taip, kad savęs priėmimas reiškia, jog man nebereikia keistis. Aš ir toliau keisiuosi, tačiau galiu priimti save kiekviename taške, kuriame esu.

Nes kokia yra kelio esmė? Esmė yra eiti į priekį po vieną mažą žingsnelį. Ir aš toliau tai darysiu visą likusį savo gyvenimą. Štai ką suvokiau. Tačiau tam, kad tai suvokčiau, kad pilnai tai priimčiau, taip pat turėjau įveikti šią sklandančią sąmonę, kad tam tikri žmonės yra aukštesnėje sąmonės būsenoje, tam tikri žmonės yra tobuli, tam tikri žmonės yra nušvitę, tam tikri žmonės yra tokie ar anokie.

Turėjau pasiekti tašką, kuriame suvokiau, jog nėra taip, kad nėra žmonių, kurie yra aukštesniame sąmonės lygyje už mane (man tai nekelia jokių problemų), bet kad faktas, jog aš nesu aukščiausiame sąmonės lygyje nereiškia, kad negaliu savęs priimti. Nes galiu save priimti tame lygmenyje, kuriame esu, ir tuomet galiu virš to paaugti. Nėra jokio standarto, kokie turėtumėte būti.

Ir man šiuo atžvilgiu labai padėjo suvokimas, kad pasaulyje egzistuoja šis senas modelis, jog norėdami būti dvasiniu mokytoju, dvasiniu lyderiu, guru arba, žinote, kažkokia antgamtine būtybe – kaip dažnai yra vaizduojami Jėzus ir Buda – privalote būti tobuli, turite būti šioje tobulumo būsenoje. Tačiau aš išgyvenau labai gilų patyrimą, „Aha“ patyrimą, kuriame pamačiau, kad tai iš tiesų nėra Vandenio Amžiaus mokytojo archetipas.

Vandenio Amžiuje mums nereikalingi šitie iškilūs mokytojai, kurie būtų ten aukštai ant pjedestalo ir teigtų esantys tobuli. Mums reikalingi pavyzdžiai. Man nėra būtina būti aukščiausiame sąmonės lygyje, kad galėčiau pradėti mokyti. Kaip sakė Maitrėja, daugelis mūsų jaučiame, kad tai yra mūsų dangiškojo plano dalis mokyti kitus. Tačiau mes turime šią tendenciją, šią pagundą galvoti, kad privalome būti tobuli, ir tik tada galėsime mokyti. Tačiau suvokiau, kad iš tiesų galiu būti daug geresnis mokytojas, jeigu, užuot mokęs iš tobulumo būsenos, aš mokysiu savo nueito kelio.

Kalbu apie žingsnius, kuriuos praėjau, kad nebuvau tobulas, kai pradėjau kelią, turėjau daug tokių pačių problemų, su kuriomis susiduria daugelis kitų žmonių, ir perėjau procesą, per kurį visi gali pereiti. Ir būtent taip mokote Vandenio Amžiuje. Neprivalote būti tobuli. Tobulumo būsena iš tiesų neegzistuoja, tai yra prasmės neturinti koncepcija, kai iš tiesų šitai suvokiate.

Aš taip pat išgyvenau patyrimą, kad, žinote, yra daug žmonių, kurie kalba apie nušvitimą, ir visada jaučiau, kad kažko toje koncepcijoje trūksta – žinote, kaip žmonės sako: „O, šis žmogus yra nušvitęs. Anas žmogus yra nušvitęs.“ Tačiau jeigu nušvitimas, jeigu būti nušvitusiu turi kažkokią prasmę, ką tai reiškia budistiniame kontekste? Buda kalba apie poras, kurias turime įveikti, tai, ką mes šiandien vadiname dualistine sąmone. Ir ką daro dualistinė sąmonė? Ji ant visko kabina etiketes. Buvimas nušvitusiu yra etiketė. Tame iš tiesų nėra jokios realybės, tačiau realybė yra sąmonės būsena. Tačiau kai žmonės, kurie nėra nušvitę, kalba apie nušvitimą, jie ant to kabina etiketę, kadangi jie nėra to patyrę, tad jie nežino, kas tai yra. Ir aš suvokiau, kad jeigu esate iš tiesų nušvitę, jūs to nesakytumėte, nes tai darydami užkabintumėte sau etiketę. Neskatintumėte savo pasekėjų to sakyti, nes tai darydami paskatintumėte juos ant jūsų kabinti etiketę, kuri tuomet sukurtų atstumą tarp jų ir jūsų, ir jie tuomet negalėtų sekti jūsų pavyzdžiu. Ir kokia tuomet būtų viso to prasmė?

Manau, kad tai galioja mums visiems. Žinote, turime būti labai atsargūs, kad nepradėtume galvoti, jog turime pasiekti kažkokią aukštą būseną tam, kad galėtume mokyti ar padėti kitiems. Mes galime mokyti proceso, kurį perėjome ir per kurį vis dar einame. Ir tai neturi būti tobula, kad galėtume padėti kitiems. Galėtume sakyti, tam tikra prasme, kad jeigu esate 140 sąmonės lygyje, kaip galite padėti kažkam, kas yra 48 lygyje? Tačiau, jeigu esate 60 sąmonės lygyje, tuomet galite padėti tiems, kurie yra 48 lygyje, ir taip toliau. Ši kalba truko daug ilgiau nei norėjau, tačiau jaučiau, kad yra svarbu išsakyti šias mintis.

Versta iš www.ascendedmasteranswers.com

Visos teisės saugomos © 2021 Kim Michaels