Dangus

Nėra lengvo būdo pasiekti aukštesnę sąmonę

Klausimas: Dvasinėje bendruomenėje susiduriu su reiškiniu, kad daugelis mano draugų, kuriuos labai myliu, nuolatos kalba apie savo sąmonės lygį – na žinote: „Aš esu kelyje į nušvitimą.“ Tarsi beveik kiekvieną kartą kažką perskaitę, jie pakiltų į aukštesnį sąmonės lygį. O aš jiems sakau: „Na ir mane išmokykite, kaip tai padaryti. Ką tik mačiau jus prieš šešis mėnesius [juokas], o dabar kažką perskaitėte ir jūs jau aukštesniame sąmonės lygyje.“ O man prireikia ištisų mėnesių ir kartais metų, kad kažką pasiekčiau.

Atsakymas iš Kim Michaels konferencijoje Los Andžele 2015 metais:

Kimas: Manau, kad čia egzistuoja du kraštutinumai. Pirmiausia turime Via Dolorosa žmones, kurie sako: „Mes esame nusidėjėliai. Mes esame tokie dideli nusidėjėliai, kad mums reikia Jėzaus, jog jis ateitų ir mus išgelbėtų. Ir mums reikės bausti save tol, kol būsime šioje Žemėje, nes kuo daugiau kentėsime, tuo labiau Jėzui pavyks mus išgelbėti.“ Tame nėra jokios logikos.

O tuomet turite priešingą kraštutinumą, žmones, kurie sako: „O, bet viskas yra tiesiog puiku. Viskas nuostabu.“ Kaip ir sakei, jie kažką perskaito, ir tuomet jaučiasi, tarsi jau būtų transcendavę savo sąmonę. Manau, kad tiesa yra kažkur per vidurį, ir būtent dėl to Buda išmąstė Vidurio Kelio koncepciją, kuriame turime dirbti dėl šių dalykų.

Manau, kad daug žmonių dvasiniuose judėjimuose ieško lengvo kelio. Tad jie patiki visais tais guru, kurie ateina ir dalina pažadus: „O, štai yra aukščiausias kelias arba štai lengva išeitis“, ir tai iš esmės nesiskiria nuo tradicinės religijos.

Dauguma Naujojo Amžiaus žmonių galvoja, kad jie labai skiriasi, pavyzdžiui, nuo krikščionių fundamentalistų, bet iš tiesų skirtumas tarp jų nėra didelis. Kadangi tradicinė religija jums žada, kad galėsite būti išganyti be būtinybės ieškoti rąsto savo akyje, ir tą patį žada ir Naujojo Amžiaus guru – lygiai tą patį.

Esi visiškai teisus, kad tai niekada nebus veiksminga. Tai nėra tikrasis kelias, nes nėra taip lengva pakeisti savo sąmonę. Žinoma, gali būti tokių akimirkų, kai staiga patiriate persilaužimą, ir suvokiate, kad jūsų sąmonė iš tiesų yra pasikeitusi, lyginant su tuo, kokia ji buvo, pavyzdžiui, prieš dešimt metų. Kaip ir sakei, nėra taip, kad galite tiesiog perskaityti knygą, ir staiga jau esate nušvitę, nes perskaitėte tą knygą.

K: Man tai yra taip, tarsi turėčiau šokti savo bjaurastyje. [Juokas] Jeigu nesugebėsiu šokti savo bjaurastyje, niekur nenusigausiu. Bjaurioji mano dalis yra ta dalis, kurios nenoriu, kad matytumėte, tačiau, kai esu pats vienas, turiu tame šokti. Reikia daug drąsos, Kimai, pereiti tuos skirtingus lygmenis.

Kimas: Manau, kad egzistuoja tam tikra sąmonė dvasiniuose judėjimuose (kuri yra labai neproduktyvi), kuomet galvojate, kad dėl to, jog keliu keliaujate jau kurį laiką, ar dėl to, kad dabar jau esate atradę šį aukščiausią guru, tapote ypatingu mokiniu ir jums nebereikia daugiau savęs tirti. Aš ir pats tai patyriau.

Net ir tuomet, kai pradėjau daryti šį darbą, kurį dabar darau, pirmaisiais metais labai akivaizdžiai jaučiau visą tą įvaizdį, koks turėtų būti dvasinis guru. Viena mano dalis bijojo neatitikti šio įvaizdžio, bijojo, kad būsiu nuteistas arba atstumtas. Pradedate jaudintis sakydami: „Gerai, esu pakylėtųjų mokytojų pasiuntinys, ir žinau, kad žmonės apie knygą sprendžia iš viršelio, tad jeigu jie mane atstums, atstums ir mokytojus ir jų mokymą, ir nenoriu, kad tai nutiktų.“ Ir tik per pora pastarųjų metų pradėjau tai paleisti.

Prisimenu, kad skaičiau keletą knygų apie mokymus internete, ką reiškia būti nušvitusiu. Apie visus tuos guru, kurie teigia esantys nušvitę, ir staiga man vieną dieną dingtelėjo mintis, kad, jeigu būtumėte iš tiesų nušvitę, niekada to nesakytumėte. Kadangi buvimas nušvitusiu reiškia, kad esate transcendavę tą sąmonę, kuri viskam klijuoja etiketes. Jeigu sakote: „Aš esu nušvitęs“, tiesiog klijuojate sau etiketę. Pradėjau suprasti, kad privalau nustoti save teisti ir netgi jaudintis dėl to, kokiame sąmonės lygmenyje esu. Tiesiog turiu nepaliauti eiti keliu, ir turiu nusimesti visą tą jungą, dėl kurio visą laiką privalau rašyti sau pažymį.

Ar kažko nustosiu dėl to, kad kažkas kitas turi aukštą pasiekimų lygmenį? Tai iš manęs nieko neatima. Man tai nekelia jokios grėsmės. Tiesiog darau, ką darau. Nenoriu su niekuo varžytis ir nieko teisti. Per pastaruosius metus taip pat iš viso nustojau vertinti, kokiame esu sąmonės lygyje. Priėmiau, kad dirbsiu su savo psichologija iki pat pakylėjimo dienos, nes yra tiek daug darbo, kurį reikia padaryti. Galbūt dalis to ateina iš kolektyvinės sąmonės, kurią mes prisiimame, bet toks tiesiog yra kelias.

Kelias nėra tai, kad vieną dieną kažkokiu magišku būdu pasieksiu kažkokią aukštesnę būseną. Anksčiau taip maniau. Mūsų linijiškas protas nori taip galvoti, kad, jeigu yra kelias, privalo būti ir kelio pabaiga. Privalo egzistuoti kažkoks galutinis lūžis. O dabar suvokiau, kad galutinis lūžis įvyksta, kai pakylame. Tuomet jau nebebūsiu Žemėje, tačiau, kol dar tebesu Žemėje, tiesiog turiu nepaliauti transcenduoti ir priimti tai.

Taip pat pasiekiau tašką, kuriame tariau: „Tačiau taip pat turiu priimti, kad, nors nesu tobulas ir nesu iki galo išsprendęs savo psichologijos, vis tiek galiu daryti darbą, kurį darau. Neprivalau būti tobulas.“ Ir tai jus labai išlaisvina, vien tai, kad galite tai pasakyti, tačiau tai taip pat reiškia, kad transcendavau tą poreikį išskirti save iš kitų. Nenoriu, kad žmonės su manimi taip bendrautų, pastatydami mane ant pjedestalo. Noriu, kad visi būtume lygūs. Kaip sakė Arkangelas Mykolas – ir manau, kad jo pasakymas buvo labai galingas – tai yra, kad visų mūsų Esatys yra Kūrėjo išraiškos, ir nėra jokių palyginimų. Štai ko galime siekti.

Versta iš www.ascendedmasteranswers.com

Visos teisės saugomos © 2015 Kim Michaels