Gautama Buda

Gautama Buda


Gautama pasiekė Budos nušvitimą savo paskutinėje Sidhartos Gautamos inkarnacijoje. Jis gimė šiaurės Indijoje, apie 563 m. pr. Kr., karaliui Suddhonadai ir karalienei Mahamajai, Sakijos karalystės valdovams, kšatrijos (karių arba valdovų) kastoje.

Penktąją dieną po gimimo į rūmus buvo pakviesti 108 braminai į vardo davimo ceremoniją. Karalius pakvietė iš jų aštuonis labiausiai mokytus braminus „perskaityti“ vaiko likimą, interpretuojant jo kūno žymes ir fizinius bruožus.

Septyni iš jų sutartinai pasakė, kad, jeigu jis liks namie, taps universaliu karaliumi, suvienysiančiu Indiją; tačiau, jeigu jis išeis, taps Buda ir nutrauks neišmanymo šydą nuo pasaulio. Kondana, aštuntasis ir jauniausiasis toje grupėje, paskelbė, kad jis tikrai taps Buda, ir kad jis atsižadės pasaulio, išvydęs keturis ženklus – seną žmogų, sergantį žmogų, mirusį žmogų ir šventą žmogų. Vaikas buvo pavadintas Sidharta arba „Tas, kuris pasiekė savo tikslą.“ Praėjus septynioms dienoms po jo gimimo, mirė jo motina ir jį užaugino jo sesuo Mahapradžapati, vėliau tapusi viena iš pirmųjų jo mokinių moterų.

Karalius, susirūpinęs, kad gali prarasti savo įpėdinį, ėmėsi visų priemonių apsaugoti savo sūnų nuo skausmo ir kančių, apsupdamas jį neįtikėtina prabanga, tame tarpe trimis rūmais ir keturiasdešimt tūkstančių šokančių merginų. Būdamas šešiolikos, po to kai įrodė savo gebėjimus karių varžybose, princas Sidharta vedė savo gražiąją pusseserę Jasodarą. Greitai jis ėmė grimzti į vis gilesnį susimąstymą ir liūdesį, tačiau lūžio taškas jo gyvenime atėjo jam būnant dvidešimt devynerių metų, kuomet jis išsiruošė į pirmąją iš savo keturių kelionių, kuriose pamatė keturis vaizdus.

Pirmiausia jis sutiko labai seną žmogų, papilkėjusį ir luošą, besiremiantį ant lazdos; antrasis vaizdas, kurį jis pamatė, buvo gailestį keliantis ligos išvargintas vyras, gulintis kelyje; trečiasis jo pamatytas vaizdas, buvo negyvas vyras, o ketvirtasis – nuskusta galva ir geltonu apsiaustu apsisupęs vienuolis, besinešantis dubenį išmaldai. Trys pirmieji vaizdai jam sužadino didelę užuojautą ir jis suprato, kad gyvenimas paklūsta senam amžiui, ligai ir mirčiai. Ketvirtasis ženklas jam parodė, kad egzistuoja galimybė įveikti šias sąlygas ir įkvėpė palikti savo pažįstamą pasaulį bei leistis ieškoti sprendimo kančioms.

Pakeliui atgal į rūmus, jis gavo žinią apie savo sūnaus gimimą. Tą patį vakarą liepė savo arklininkui pabalnoti jo mėgstamiausią žirgą, Kantaką. Jojo visą naktį, o ryte persirengė asketu, pasikeisdamas drabužiais su savo vadeliotoju, kurį nusiuntė atgal į savo tėvo rūmus.

Ir šitaip Gautama pradėjo vaikščiojančio vienuolio gyvenimą. Iš karto jis ėmėsi ieškoti pačių mokyčiausių mokytojų, kad jie jį išmokytų tiesos, ir greitai jis išmoko visko, ko jie mokė. Tačiau tai jo nepatenkino ir jis toliau nerado sau vietos. Ir tuomet nusprendė, jog atras amžinąją tiesą, kuri nepavaldi pasaulio iliuzijoms.

Kai jis keliavo per Magadha šalį, jį pastebėję žmonės žavėjosi jo dailia išvaizda ir didinga laikysena. Jis atvyko į kaimą, vadinamą Senanigama, šalia Uruvelos, kur prisijungė prie penkių asketų grupės, tarp kurių buvo ir Kondana, braminas, išpranašavęs jo Budiškumą.

Čia, beveik šešerius metus Gautama praktikavo labai griežtos askezės praktikas. Galiausiai, suvokęs asketizmo beprasmiškumą, Gautama paliko visas askezes ir nusprendė ieškoti savo paties kelio į nušvitimą – ko pasekoje jo bendražygiai jį atstūmė ir paliko.

Vieną dieną Sujata, kaimiečio dukra, pamaitino jį riebiu ryžių pienu - „tokiu nuostabiu maistu…, kad mūsų Viešpats pajuto sugrįžtančias jėgas ir gyvybę, lyg stebėjimo ir pasninkavimo dienos būtų pralėkusios kaip sapnas.“ O tuomet jis atsisėdo po Bo medžiu, po kuriuo prisiekė likti tol, kol nepasieks pilno nušvitimo. O tuomet Mara, Piktoji, pamėgino sukliudyti jam pasiekti nušvitimą ir ėmė jį visaip gundyti, panašiai kaip Šėtonas gundė Jėzų po jo pasninko dykumoje.

Bet Buda nejudėdamas toliau sėdėjo po Bo medžiu, Marai toliau jį puolant – pirmiausia ji mėgino sugundyti jį troškimais, išrikiuodama prieš jį viliojančias deives ir šokančias mergeles, tuomet išmėgino jį persirengusi mirtimi, puldama jį uraganais, liūtimis, liepsnojančiais akmenimis, verdančiu dumblu, įniršusiais kareiviais ir žvėrimis – ir galiausiai tamsa. Bet ir po viso šito Gautama nepajudėjo.

Savo paskutiniu bandymu gundytoja metė iššūkį jo teisei daryti tai, ką jis darė. Sidharta tuomet palietė žemę, ir žemė sudundėjo atsakydama: „Aš tavo liudininkė!“ Visi Viešpaties pulkai ir elementalių būtybės atsakė ir patvirtino jo teisę siekti Budos nušvitimo – ir tuomet Mara pabėgo.

Nugalėjęs Marą, Gautama praleido likusią nakties dalį gilioje meditacijoje po medžiu, suvokdamas Keturias Kilniąsias Tiesas. Ir šitaip jis pasiekė Nušvitimą arba Nubudimą, gegužės mėnesio pilnaties naktį, apie 528 m. pr. Kr. Jo esybė transformavosi ir jis tapo Buda.

Ištisas keturiasdešimt devynias dienas jis išbuvo gilioje ekstazėje, bet po to vėl nukreipė savo dėmesį į pasaulį. Ir vėl pamatė Marą, kuri jo laukė su paskutine pagunda: „Kaip gi tavo patirtis galėtų būti aprašyta žodžiais? Grįžk į nirvaną. Nemėgink perduoti savo žinios pasauliui, nes niekas jos nesupras. Pasilik palaimoje!“ Tačiau Buda atsakė: „Kai kurie supras,“ ir Mara išnyko iš jo gyvenimo visam laikui.

Savo pirmajame pamoksle jis atskleidė esminį savo ieškojimų atradimą: Keturias Kilniąsias Tiesas, Aštuonlypį kelią ir Vidurio Kelią. Keturiasdešimt penkerius metus Gautama vaikščiojo dulkėtais Indijos keliais, skelbdamas Dharmą (universaliąją Doktriną), atvedusią prie budizmo susikūrimo. Jis įkūrė Sanghą (bendruomenę), kurios skaičius greitai pasiekė virš 1200 pasekėjų. Kai žmonės klausinėjo jo tapatumo, jis atsakė: „Aš esu nubudęs“ - ir būtent tai reiškia Buda - „Nušvitęs“ arba „Nubudęs.“

Jis išėjo per gegužės pilnatį, maždaug 483 m. pr. Kr., prieš tai nurodęs savo pagrindiniam mokiniui, Anandai, kad Dharma – Tiesa – privalo būti jo šeimininkė, ir priminęs vienuoliams apie visų sąlygiškų dalykų praeinamumą.

Šiandien Gautama Buda užima Pasaulio Viešpaties tarnystę (Apreiškimo knygoje 11,4 jis yra vadinamas Žemės Dievu). Vidiniuose lygmenyse jis palaiko trilypės gyvybės ugnies, dieviškosios kibirkšties degimą visuose Dievo vaikuose Žemėje.

Gautama Buda yra Šambalos hierarchas; eterinis Pasaulio Viešpaties ašramas yra virš Gobio dykumos. 1981 metais Gautama įkūrė šio ašramo tąsą, vadinamą Vakarų Šambala, eterinėje oktavoje virš Karališkosios Tetono Rančos Vidinio Ašramo šerdies.

Gautamos Budos muzikinis kūrinys yra „Mėnulio šviesa ir rožės.“ Bethoveno „Odė džiaugsmui“ iš devintosios simfonijos taip pat leidžia mums užmegzti ryšį su Pasaulio Viešpačiu.


Pagal Mark L. Prophet ir Elizabeth Clare Prophet knygą „The Masters and their Retreats“ (Mokytojai ir jų Ašramai), kurią sudarė Annice Booth.


Gautamos Budos diktavimai

2016-12-31 Maitinsite ar transcenduosite savo ateities baimę?
2016-07-02 Azijos mąstysenai reikalingi pasikeitimai
2016-01-01 Taika akceleruojant savo suvokimą
2015-01-01 Skrieti ant bangos ar į ją atsitrenkti
2013-01-01 Ar ne laikas sustoti ir palikti tuščių pažadų netikrą kelią?
2006-01-01 Kaip ego žaidimai sunaikina dvasines bendruomenes
2005-12-31 Kvietimas dvasiniam vaikų gydymui
2005-10-23 Neprisirišimas yra esminis raktas į pakylėjimą
2005-07-05 Pažinkite Amžinąją Tylą!